Kur yra riba, kurią peržengus gyvenimas sustoja, galimybę kasdien patirti kažką naujo pakeičia rutina? Kai sulaukę brandos manome išsėmę savo galimybes ir slapčia imame dirbti dėl vienintelės svajonės – sotesnės pensijos, o išlydėti į užtarnautą poilsį įteigiame sau, kad nuo šiol viskas – tik pakalnėn?

Kalbos apie su amžiumi pasiektas galimybių ribas – paistalai, savo pavyzdžiu įrodo Rūta Skatikaitė. Vos atšventusi 62-ąjį gimtadienį moteris džiaugėsi nauju diplomu – tikriausiai pačiu brangiausiu, nes siekdama jo įrodė ir sau, ir aplinkiniams: mokantis amžius yra tik papildoma sąlyga, o ne kliūtis. 58-erių pradėjusi trejus metus trukusias studijas, iki tol anglų kalbos tobulai nemokėjusi moteris tapo profesionalia anglų–lietuvių kalbų vertėja.

"Prieš pradėdama mokytis buvau kur kas geresnės nuomonės apie savo anglų kalbos žinias – kai prieš 40 metų stojau į Vilniaus universitetą, turėjau laikyti anglų kalbos egzaminą, o ir vėliau porą metų lankiau anglų kalbos kursus. Gerokai pervertinau savo žinias, bet gal ir gerai, kad pervertinau, nes antraip nebūčiau ryžusis naujovėms. O dabar, po trejų metų nuolatinio, kasdienio, mokymosi pagaliau tapau kvalifikuota vertėja", – džiaugiasi R.Skatikaitė.

– Kaip atsidūrėte Londone? Kodėl apskritai ryžotės studijoms – juk galėjote kaip begalė tautiečių, pamiršti tai, kad iki šiol dirbote protinį darbą, paieškoti kokio nesudėtingo fizinio darbo, į aptarnavimo sferą ar pan.?

– Kai prieš trejus su puse metų atvažiavau į Londoną, tebedirbau žurnaliste. Pasiėmiau ilgų atostogų – tuometis mano laikraščio redaktorius dar leido ir nemokamų atostogų kelias savaites, tikėjosi, kad ilgiau pabuvusi Londone nebenorėsiu ten likti, grįšiu namo. Bet išėjo atvirkščiai – kuo ilgiau gyvenau Europos ir pasaulio centre, tuo labiau man patiko. O svarbiausia – žinojau, kad esu reikalinga dukrai ir anūkui. Trylikamečiam anūkui sunkokai sekėsi mokykloje. Pamaniau, kad dirbdama žurnaliste buvau ne itin atsidavusi mama, nuolat užimta, dirbanti per išeigines ir šventes. Sumąsčiau atiduoti skolą – jei ne vaikams, tai anūkui. Beje, auka nebuvo beprasmė, vaikino reikalai mokykloje labai pagerėjo, o ir šiaip mes labai geri draugai.

Tiktai darbo nesisekė surasti – pasilikau Londone manydama, kad mokėdama tris kalbas (lietuvių, anglų ir rusų – aut. past.) tikrai ką nors rasiu, bet nusiuntusi savo CV vis gaudavau mandagius atsakymus, jog kandidatų buvo keli šimtai, pasirinko kitą. Ieškojau su žurnalistės profesija susijusio darbo – apie kitokį nemąsčiau. Juk Vilniuje manęs vis dar laukė korespondentės vieta laikraštyje. Nebuvo prasmės keisti man mielą darbą Lietuvoje į ką nors neįdomaus.

O kai pradėjau domėtis su vertimais susijusiais darbais teismuose ar policijoje, supratau, kad turiu išlaikyti profesinius egzaminus – DPSI (viešojo sektoriaus vertėjo diplomas) arba "Metropolitan" (policijos vertėjas), arba dar kitus. Taip pradėjau lankyti DPSI kursus. Kadangi Londone neradau anglų–lietuvių DPSI kursų, pradėjau lankyti rusų grupę. Sumokėjau už juos nemažai – 650 svarų už aštuonis mėnesius ir antra tiek už teisę laikyti egzaminus.

– Kaip vyko studijos? Ar sunku buvo po dešimtmečių pertraukos vėl pasijusti studente?

– Iki tų kursų tiesiogine žodžio prasme klajojau po Londoną ir internetą, ne itin suvokdama, ką turiu daryti. Tačiau, atėjusi į klasę "Fulham & Hammersmith" mokymo centre, iškart pasijutau nebe viena. Atsisėdau greta jaunutės čečėnės Tajos – ji tuoj pat su manimi pasidalijo savo mokymo priemone, nes kursai jau buvo prasidėję, o man buvo leista dalyvauti bandomojoje pamokoje, kad dėstytoja įvertintų mano žinias.  Paskaitos vykdavo kartą per savaitę tris valandas, klasėje mes buvome devyniese, aš 20–30 metų vyresnė už kitus ir net už dėstytoją. Be to, dar ir blogiausiai mokanti anglų kalbą. Kiti bendrakursiai buvo baigę anglų kalbos studijas savo šalyse ar Jungtinėje Karalystėje, arba gyveno čia ne mažiau kaip dešimt metų. O aš ten buvau pragyvenusi tik pusmetį.

Studijavome anglų teisę – kurse buvo ruošiami vertėjai teismams ir policijai. Kaip įtikinti save, visą gyvenimą buvusią tarp geriausių mokinių, kad esu pati blogiausia? Kaip susitaikyti su tuo, kad net nesuprantu pusės teksto, o kai verčiu žodžiu, užmirštu elementarius dalykus, painioju laikus, žodžių tvarką sakinyje, visai nesutariu su priešdėliais?

O juk turėjau patirties, kaip pradėti gyvenimą svečioje šalyje. Būdama dvidešimties su vyru išvažiavau gyventi į Baškiriją, dar net nebaigusi universiteto, pradėjau dirbti žurnaliste miesto laikraščio redakcijoje. Neseniai radau recenziją apie Luciano Visconti filmą, kurią 1978 m. parašiau kursiniam darbui – tik ketveri metai Urale, o jau puikiai rašiau rusų kalba!

Ko gero, todėl ir pasiryžau pradėti gyvenimą iš naujo Londone, nes maniau, kad aš vis dar tokia pati kaip prieš 35 metus, kad man viskas lengvai seksis. Bet aš nebebuvau tokia pati. Dar supratau, kad jaunam žmogui daug kas nori padėti, o vyresnio jau nebepastebi. Ir tada tariau sau – pasijusk blogiausio studento kailyje. Išmok susitaikyti, kad tu niekam nebesvarbi, kad niekas nesitiki, jog tu ką nors išmanai, kad verta tavęs pasiklausyti.

– Koks buvo jų ir dėstytojų požiūris į jus? Juk brandaus amžiaus studentai drąsiau reiškia savo nuomonę, kuri nebūtinai sutampa su dėstytojų nuomone. Panašių situacijų gali kilti ir su bendramoksliais.

– Man pasisekė – bendrakursiai buvo draugiški. Jau po pirmos pamokos kartu su vilniete Liza, kuri baigusi anglų kalbos studijas Oksforde, nuėjome gerti arbatos. Valentinas – rusas iš Estijos, jis mane labiausiai įkvėpė. Geranoriškas raudonskruostis, Taline dirbęs vairuotoju, ryžtingai nusiteikęs kuo greičiau gauti kvalifikaciją patvirtinantį dokumentą. Besimokydamas DPSI kursuose, jis tuo pačiu metu laikė "Metropolitan" egzaminą, nes jį galima laikyti du kartus per metus. Dar negavęs rezultatų, sumokėjo už DPSI egzaminus, kurie laikomi tik vieną kartą per metus. "Metropolitan" egzamino Valentinas iš pirmo karto neišlaikė, o mes visi išsižioję klausėmės jo pasakojimo apie tai, kaip vyksta egzaminas, klausimus, reikalavimus ir t.t. Galiausiai jis išlaikė visus egzaminus, gavo net du diplomus iš karto, įsidarbino vertėju prestižinėje advokatų kontoroje. Už valandą vertėjui mokama 20 svarų (27 eurai), bet policija ar imigracijos tarnyba, jei iškviečia naktį, sumoka ir už kelionėje sugaišta laiką, ir ne mažiau nei už tris valandas. Georgijus, rusas iš Maskvos, Londone gyveno dešimt metų, dirbo barmenu, puikiai, kaip tikras anglas, kalbėjo angliškai, jam trūko tik diplomo. Lankydamas kursus jis tuo pačiu metu nuotoliniu būdu studijavo teisę, dabar dirba vadybininku rimtoje kompanijoje.

Turėjau vienintelį pranašumą prieš savo jaunus bendrakursius – žinių teisės srityje. Rašydama tiriamosios žurnalistikos straipsnius gerokai įsigilinau į teisę, suvokiau, kuo skiriasi ieškovas nuo nukentėjusiojo, atsakovas – nuo kaltinamojo, baudžiamoji byla nuo civilinės. Profesiniu lygiu mokėjau rusų kalbą, kadaise netgi dirbau rusiško laikraščio redaktore Visagine. Man nebuvo sunku rasti rusišką atitikmenį angliškam teisės terminui.

– Kas buvo sunkiausia studijuojant?

– Sunkiausia buvo pasiryžti perlaikyti egzaminus – netikėjau savimi, o mano vaikai, nors nieko nesakė, bet... Manau, jie nelabai manimi tikėjo. Bet vis dėlto visi trys nė neprašomi sumokėjo už mano antruosius egzaminus. Labiausiai palaikė dukra, su kuria vis dar gyvenu, ir anūkas. Sunkiai įsimindavau žodžius, krimtausi dėl to, kol kartą nepasakiau sau, kad jaunystėje – taip, įsimindavau penkis kartus pakartojusi. O dabar turiu pakartoti 20 kartų, bet juk galiausiai įsimenu!

Antrais metais jau žinojau, ką daryti – kadangi vis dar neturėjau darbo, pradėjau lankyti nemokamus anglų kalbos kursus ESOL (English for speakers of other languages). Anglijos bedarbiai turi tokią privilegiją – aukščiausio lygio kursai, už kuriuos reikia sumokėti po 1 000 svarų už metus, prieinami nemokamai! Du kartus per savaitę po tris valandas Chelsea & Kensington koledže, puikūs mokytojai. Tuo pačiu metu lankiau "Metropolitan" kursus, sumokėjau gal 90 svarų už penkis mėnesius. Bendrakursiai – visas pasaulis! Net iš Pakistano, Kolumbijos, Somalio. Dauguma jau dirbo vertėjais, bet jiems reikėjo diplomo oficialiam darbui.

Dar prieš užbaigdama šiuos kursus pradėjau dirbti Sero Džono Souno muziejuje Londone su lankytojais ir tebedirbu iki šiol. Prieš gaudama šį darbą pusantrų metų muziejuje dirbau savanore, perskaičiau ne vieną anglišką knygą apie muziejų ir jo įkūrėją, apie Londoną, Britanijos karalius, šalies istoriją. Aš jau buvau pasiruošusi dirbti anglų kolektyve, ir tuomet gavau tą darbą. Atitiko taisyklę, kad ką nors pasieki tuomet, kad esi tam pasiruošęs.

Tą pačią vasarą išlaikiau dar du egzaminus – sinchroninio vertimo ir vertimo raštu į anglų kalbą. Vertimo į lietuvių kalbą neišlaikiau dėl vienintelės apmaudžios klaidos – bilijoną išverčiau į trilijoną, o juk tai milijardas, ir aš puikiai tai žinau. Už klaidą sumokėjau triženklę sumą – perlaikyti litais kainavo 1 000. Ir pagaliau pernai įveikiau paskutinį egzaminą. Tiesa, paskutiniais metais jau kursų nelankiau – žinojau pati, ką turiu mokytis, ir tai buvo mano kasdienė rutina. Supratau, kad turiu išmokti ne žodžius, o sakinius. Pilnos kišenės angliškų sakinių, kuriuos aš kartoju bet kur – autobuse, metro, darbe. Dar susirašiau teisinių terminų žodynėlį iš 1 500 žodžių. Per egzaminą žodynėlis pravertė tik vieną kartą, bet kiek aš visko pakartojau sudarydama jį!

Manęs klausia: kas gi toliau? Juk aš jau turiu gerą darbą, kuris man labai patinka. Nuo praėjusių metų, kadangi išlaikiau daugiau nei tris DPSI egzaminus, turėjau teisę dirbti vertėja, bet nedirbau. Nepasitikėjau savimi. O ir nebereikėjo – juk užteko vieno darbo. Tačiau šią vasarą man paskambino rusiškųjų kursų bendramokslė Liza – paprašė, kad pakeisčiau ją verčiant sinchroniškai vienoje įstaigoje, ji išvyksta. Pabandžiau – pavyko.

– Visuotinai paplitusi nuomonė, kad kryžiažodžių sprendimas ir stengimasis atsiminti kuo daugiau dalykų mintinai yra gera smegenų mankšta, kuri svarbi nepriklausomai nuo amžiaus. Gal turite savo receptų?

– Aš žaidžiu kompiuterinius žaidimus – loginius – tai tarsi mankšta smegenims. Nors mankštos smegenims užtenka ir darbe – niekada nežinai, kokį klausimą ir kokia tarme užduos lankytojas. Darau ir fizinę mankštą – porą kartų per savaitę rytais jogos pratimus, du tris kartus anksti ryte nueinu po 4 km. iki Serpentino ežero Haidparke, kur plaukioju ištisus metus. Maudymasis šaltame vandenyje man yra svarbiausias dalykas, nors nebandžiusiesiems tuo sunku patikėti. Pasisemiu energijos visai dienai, išlieku stabiliai susikaupusi.

– Analizuojant emigrantų (ne tik vyresnių, apskritai emigrantų) istorijas peršasi kelios išvados: lietuviai lengviau ryžtasi emigruoti į užsienį, nei persikelti iš vieno miesto į kitą Lietuvoje; gyvenimo permainoms – pvz., keisti profesiją – ryžtamasi tik emigravus. Kokie būtų jūsų pastebėjimai šia tema?

– Man atrodo, kad didelė dalis Lietuvos emigruoja nuolat – iš kaimų į didesnį miestį, iš jo – į artimesnį didmiestį. O kodėl lietuviams neišvykus į užsienį, jei yra tokia galimybė? Nuostabi patirtis! Juk retas išvyksta visam laikui – bet kada gali grįžti. Nebe tie laikai, kai emigracija buvo amžina. Man atrodo, daug žmonių mąsto apie tai, ką darytų sugrįžę į Lietuvą, kai kurie tam net ryžtasi. Londonas be galo patrauklus, jam neįmanoma atsispirti. Ir jeigu pavyksta čia surasti savo gyvenimo terpę (nebūtinai amžiną), kodėl gi ne? Dabartinis jaunimas mąsto kitomis kategorijomis, žodis "amžinai" nebeegzistuoja. Pagyvens vienur, kitur, o tada apsispręs. Taip ir turi būti. Man pasisekė, kad aš dirbu viename geriausių pasaulio muziejų, tapau kitu žmogumi, nebegyvenu jausdama nuolatinę įtampą kaip anksčiau. Aš neberašau apie korumpuotus valdininkus, o jie nepuola manęs. Man patinka antikinės skulptūros, egiptiečių rašmenys, tai, kas amžina, ir tai mane dabar supa. Nors, skaitant apie įvykius Lietuvoje, kartais užklumpa kaltės jausmas, kad kiti žurnlistai lenda į peklą, kiti kenčia puolimą, o aš ramiai sau gyvenu tobulame pasaulyje. Nusiraminu prisiminusi, kad man sukako 62 – šiaip ar taip aš jau būčiau pensininkė. Ir niekam nereikalinga – Lietuvoje...

– Ar Didžiosios Britanijos darbo rinkoje, pirmiausia – srityse, kur vyrauja protinis darbas, nėra diskriminacijos dėl amžiaus?

– Yra diskriminacija dėl amžiaus, deja. Ir Londone darbdaviai renkasi jaunus, bet neišmanančius, o ne vyresnius, bet žinančius. Jaunais lengviau manipuliuoti, juolab jei jie neturi reikiamų įgūdžių ir žinių. Manau, tai viena iš priežasčių, kodėl Jungtinė Karalystė praranda savo lyderės pozicijas pasaulyje ir ES. Turi būti pusiausvyra tarp vyresniųjų ir jaunimo. Jei dominuoja vien jaunimas, šalis praranda išmintį, stabilumą, tęstinumą. Bet tai ne aš sugalvojau – senose senose pasakose daug kartų aprašyta, kaip senolių išmintis gelbėjo žmones ištikus bėdai.