Kai iš gimtojo Radviliškio Arūnas važiavo į Airiją, jis nemanė, kad ten jo laukia tiek daug išgyvenimų. Jis nesitikėjo, kad darbų teks pakeisti ne du ir ne tris, o keliolika. Negalvojo apie tai, kad gal bus dienų, kai piniginėje neliks nė cento. Emigracijoje praėjau ugnį ir vandenį, „Emigrantams“ sako Arūnas. Tačiau šį kartą tai – ne skambi frazė, o realybė. Automobilių laužyne, kuriame dirbo, Arūnas sukėlė gaisrą – supleškėjo visas jo viršininkui priklausantis angaras.

„Išleidinėjau kurą, su gręžtuvu pragręžiau baką. Atsitiko taip, kad gręžtuvas ėmė kibirkščiuoti. [...] Bet gręžiu toliau, jau nedaug likę, nes jau bėgo [benzinas], ir vienu momentu, kaip davė [ugnis]“, – prisimena Arūnas.

To, ką patyrė, Arūnas niekada neužmirš. Tuo metu jis negalvojo apie tai, kad už sukeltą gaisrą jį galbūt atleis iš darbo. Pirma mintis buvo išsigelbėti pačiam. Kita – išsaugoti liepsnų ryjamą turtą.

„Buvo daug šviesos, stiprus garsas. Aš išbėgau, nes mačiau, kad degu. Džiaugiuosi, kad kombinezonas buvo storas. Išbėgau, užsigesinau ir šaukiau – gaisras“, – pasakoja emigrantas.

Jeigu ne vienas dėkingas atsitiktinumas, Arūnas net neįsivaizduoja, kokia tragedija galėjo virsti šis įvykis: „Gal prieš tris dienas [iki gaisro] bosas valė vieną angarą, sakė – viską nešam iš čia, ištuštinkime ir viską iš naujo darysime. Ir gal 10 gesintuvų sunešė į tą angarą, kuriame nuolat dirbame. Aš žinojau, kurioje jie vietoje, ir pradėjau gesinti.

Atbėgo ir bosas, ir dar keli darbuotojai, bet dūmų buvo tiek, kad neįmanoma įeiti į vidų. Tai keli airiai stovėjo lauke ir žiūrėjo į dūmus. Aš įbėgau į vidų, nes galvojau – aš pats gręžiau, viską padariau, tai dabar turiu kažkaip bandyti sustabdyti.“

Lietuviui atrodė keista, kad airiai bendradarbiai nepuola kovoti su ugnimi, o tik stovi ir paklaikusiomis akimis stebi liepsnas. Tačiau galvoti apie tai, kas drąsus, o kas – bailys, nebuvo laiko. Arūnas pasiryžo savo rankomis užgesinti gaisrą.

„Tiktai bosui dar rėkiau, kad uždarytų duris, nes atsirado skersvėjis. Aš pradėjau reguliuoti. Uždarė duris, tada skersvėjo nebeliko. Žiūriu jau tokio vėjo nebėra, ugnis prislopo, su gesintuvais variau, variau – pavyko. Tada sakau – galite atidaryti duris, dūmai išeis ir tada jau galima su žarna baigti gesinti“, – pasakoja Arūnas.

Į įvykio vietą atvykę ugniagesiai nebeturėjo ką veikti. Lietuvis emigrantas gaisrą pats sukėlė ir pats užgesino.

Pašnekovas džiaugiasi, kad vietoje to, jog apšauktų ir atleistų, viršininkas jam tik patapšnojo per petį ir padėkojo.

Emigruoti paskatino pažįstamų pavyzdys

O dabar trumpam nusikelkime į Arūno emigracijos pradžią. Arūnas – radviliškietis, baigęs mechaniko specialybę aukštesniojoje žemės ūkio mokykloje. Jos mokėsi ne todėl, kad tėvai liepė būtinai baigti kokius nors mokslus. Arūnui visada patiko krapštytis prie automobilių. Be to, močiutė jam sakydavo, kad specialybė žmogui – tarytum stogas namui. O su močiute jis niekada nebūtų drįsęs ginčytis. Tiesa, mokytis vaikinui lengva nebuvo.

„Buvau tris mėnesius nepasirodęs tame koledže. Kai nuvažiavau, sakau – turbūt jau šaukštai po pietų. O mūsų grupės kuratorius sako – ne, tu turi tik 14 skolų, padėsime, – pasakoja Arūnas. – Pradėjau tada stengtis, gal pusantrų metų buvo likę, gal truputį daugiau. Viskas pavyko, gavau diplomą, buvo patenkintas ir kuratorius, ir direktorius.“

Gavo diplomą – ir į armiją, o po to – į Airiją. Arūnas išvyko ne todėl, kad nemylėjo Lietuvos ar čia nematė perspektyvų. Klasikinė emigracijos istorija: draugas sakė, kad ten geriau, o jei geriau – tai kodėl nevažiuoti? Be to, užsienio jis nebijojo, nes mama jau kurį laiką dirbo Vokietijoje.

„Vienas kaimynas išvažiavo, paskui draugas išvažiavo, kitas draugas išvažiavo. Jie grįžta po kelių mėnesių ir aš matau, kaip jie atrodo. Jie jau atrodo visai kitaip. [...] Sakau – reikia bandyti [ir man], nieko nepralošiu. Jeigu nepatiks, po metų ar po pusės metų grįšiu, kaip bus, taip bus, reikia bandyti“, – savo istorija su „Emigrantais“ dalijasi Arūnas.

Iš Lietuvos Arūnas atsivežė beveik tūkstantį svarų sterlingų.  Prieš dešimt metų tai buvo milžiniška pinigų suma. Vyras manė, kad jų užteks bent porai mėnesių. Deja, Airijoje didesnės ne tik algos, bet ir kainos.

„Pardaviau mašiną, išvažiavau į Šiaurės Airiją. Išsinuomojau kambarį pas lenkus. [...] Medžiojau tuos darbus ir čia, ir čia, kalbos nemokėjau, nieko nežinojau“, – pasakoja lietuvis.

Angliškai Arūnas mokėjo vos keletą frazių: „Turėjau specialią knygutę, skirtą pasišnekėjimui. [...] Išmokau tokius sakinius: atsiprašau, kad trukdau jus, darbo ieškau, galiu su mašinomis kažką daryti. [Sako] – taip, labai malonu, duok savo numerį, užsirašysime, paskambinsime.“

Pirmąjį darbą prisimena kaip vergovę

Ką tik koją į svetimą šalį įkėlęs lietuvis nežinojo, kad paskambinti daug kas žada tik iš mandagumo ir belaukdamas skambučio gali pražilti. Pirmąjį darbą emigrantas gavo tik po užsitęsusių paieškų ir papuolė į tokią baisią vietą, kad beliko tik keiktis.

„Po to ir per firmas ėjome, ir lenkai padėjo ieškoti. Ir vienas lietuvis man sako – bandome į tokį laužyną. Na, ten buvo mano pirmas darbas. Po pirmos dienos aš galvojau, kad, jeigu taip reikės visą laiką dirbti, aš gal geriau po savaitės į Lietuvą išvažiuoju. Buvo baisiau negu baisu“, – neslepia Arūnas.

Lietuvis įsidarbino metalo supirkimo punkte. Tas dienas jis atsimena kaip vergovę: „Ten atveža žmonės sudaužytas mašinas, ten jau viskas eina į metalo laužą, supresuoja tas mašinas. Be to, mes „kepdavome“ ir aliuminį, darydavome blokus. Vienas blokas sveria 450 kg. Mes dirbome trys lietuviai ir per dieną būdavo 6–8 blokai.“

Tuo metu Arūnas pats nesuvokė, kaip žaloja savo sveikatą ir kiek mažai pinigų už tai gauna. Norėjosi pasirodyti kuo geresniu darbininku: „Vieną kartą padarėme 12 blokų, tai bosas priėjo ir mus apsikabino, sako – čia tai „chebra“, 12 blokų, nebūtumėte lietuviai.“

Taigi pirmieji emigracijos mėnesiai net nepriminė to rojaus, apie kurį Arūnui pasakojo kaimynai. Gal veikiau atvirkščiai – jaunas vyras jau manė, kad reikės krautis lagaminus, grįžti į gimtąjį Radviliškį ir ten prašytis darbo. Tačiau šiaip ne taip pavyko sulaukti pagerėjimo.

„Tada pradėjau atsigauti, gavau pirmą algą, nes jau buvo nulis, jau pradėjau lįsti į skolas“, – sako Arūnas.

„Ekstrymas“ Arūnui – antra širdis

Emigrantas teigia išmokęs auksinę taisyklę. O taisyklė paprasta: išmokai daryti vieną darbą – ieškok kito, bent šiek tiek sudėtingesnio ir, žinoma, su didesne alga. Kitaip Airijoje niekada neprasimuši. Netrukus lietuvį priėmė į kitą darbą, paskui – į dar vieną.

Pievagrybių ferma, net keletas autoservisų ir automobilių plovyklų, įvairiausios firmos ir firmelės – kiek darbų pakeitė per dešimt metų Airijoje, Arūnas ir pats nesuskaičiuoja. Ir vis iš prastesnio į geresnį.

Dabar Arūnas vėl dirba automobilių laužyne Dubline ir bent kol kas nieko naujo neieško. Emigrantui svarbiausia, kad veikla nekeltų nuobodulio. O laužynas ir nuobodulys – du absoliučiai skirtingi dalykai.

„Esu labai patenkintas savo darbu, nes kiekvieną dieną yra vis kažkas kito, netgi ne kiekvieną dieną, bet kiekvieną minutę. Paskambina arba atvažiuoja žmogus ir sako – valytuvams motoriuko reikia. Bosas ateina ir pasako – va, iš tos mašinos išimk varikliuką. Tu atsineši savo įrankius, pradedi imti, o jis sako – gal tą palik, eik į kitą mašiną, nes dabar čia jau kitas klientas yra, gal mažesnę detalę greičiau išimsi. Įdomiausia yra tai, kad tu nežinai, kaip išimti“, – sako „Emigrantų“ pašnekovas. 

Lietuvis kasdien patiria daug streso. Juk jei netyčia detalę sulaužysi, jos nebeparduosi. Vadinasi, bus mažiau pinigų, už ką viršininkas tikrai nepagirs.

„Bet stengiuosi, man šis darbas tokio „ekstrymo“ duoda, nes turi greitai padaryti, o man „ekstrymas“ yra antra širdis. Turi greitai ir gražiai išimti“, – sako Arūnas.

Susižadėjo su latve 

Jis teigia, kad per laiką, kurį praleido Airijoje, jau išmoko už save pakovoti. Arūnas niekada nesileidžia žeminamas ir, jeigu koks airis pasijuokia, kad štai jis yra emigrantas juodadarbis iš niekam nežinomos šalies, lietuvis stengiasi ne skųstis, o priešiškai nusiteikusį žmogų pastatyti į vietą.

Emigrantai mėgsta pasakoti istorijas apie tai, jog svečioje šalyje ne užsienietis tau priešas, o tas pats lietuvis, kuris stengiasi žūtbūt daugiau pasiekti ir pasirodyti geresnis už kitus. Arūnas teigia priešų neieškąs, todėl jų ir neturįs.

„Sako, kad lietuvį pamatei ir bėk į kitą šoną. Tikrai galiu paprieštarauti, kad tai netiesa. Yra tikrai nuostabių žmonių, kurie padės, duos patarimų. Yra tikrai nuostabių žmonių“, – tvirtina Arūnas.

Vyras sako, kad svarbiausia yra sąžiningai dirbti ir nelįsti į svetimus reikalus – tada tave gerbs ir viršininkas, ir kolegos. Bet gana apie tuos darbus. Pakalbėkime apie meilę. Arūno sužadėtinė – Diana iš Daugpilio, Latvijos.

„Gyvenimas yra kaip žaidimas: kaip tu žaisi, tokį rezultatą ir turėsi. Na, aš ir sužaidžiau. Atsitiko taip, kad kažkaip susipažinome su Diana. Žinote, kaip būna – esi vienišas, gal internete pažiūrėti. Aš nuomojausi apartamentus su Rusijos piliečiu, mes pradėjome šnekėti, jis man papasakojo apie vieną interneto puslapį“, – pasakoja Arūnas.

Su interneto platybėse sutikta moterimi Arūnas jau gyvena pustrečių metų. Jis aiškiai atsimena akimirką, kai pažinčių svetainėje pamatė Dianos nuotrauką ir suraitė jai nedrąsų „labas“: „Aš jai parašiau, paskui mes daug susirašinėjome gal kokias dvi savaites ir po to susitikome.“

Prieš pirmąjį susitikimą – kliūtys

Bet ne viskas taip paprasta. Pirmasis susitikimas nebuvo sklandus: „Prieš susitinkant pamečiau telefoną ir jos numerio nebeturėjau. [...] Sakėme – rytoj susitinkame, o dėl laiko susiskambinsime iš ryto, o aš ryte telefono nebeturiu. Nebežinojau, ką daryti, nusprendžiau parašyti į „Facebook“, galvoju – duok Dieve, kad būtų prisijungusi. Parašiau, kad praganiau telefoną, vėl paprašiau numerio, kad paskambinčiau iš draugo telefono. Ji parašė, draugas nuvežė į susitikimo vietą. Susitarėme susitikti 12 valandą, bet žiūriu – nieko nėra“, – pasakoja Arūnas.

Vyras jau manė, kad pasimatymas su imigrante iš Latvijos išvis nebepavyks. O po dar vieno nemalonaus atsitiktinumo Arūnas visiškai susinervino.

„Žiūriu, stovi telefono būdelė, skambinu tuo numeriu, tas numeris kaip ir neegzistuoja. Žiūriu, kad vieną skaičių praleidau. [...] Aš iš tos budelės einu taip beviltiškai, žiūriu – ji stovi kitoje gatvės pusėje ir šypsosi. Taip ir prasidėjo viskas, susitikome“, – prisimena Arūnas.

Jau per pirmąjį pasimatymą du iš kaimyninių šalių kilę atvykėliai net neabejojo – greitai jų keliai neišsiskirs: „Mus skyrė 50 m atstumas ir mes kiekvieną vakarą susitikdavome. [...] Po kelių mėnesių išsikrausčiau pas ją ir gyvename iki šiol.“

Arūnas sako, kad Diana yra nuostabus žmogus – skaniai gamina, neburba dėl niekų, supranta jį, o jis ją. Tad nieko nuostabaus, kad jiedu jau – ne šiaip kartu gyvenanti porelė, o sužadėtiniai.

„Pas ją buvo atvažiavusi draugė, buvome namuose, gėrėme kavą. Sakau – važiuoju truputį iki miesto su reikalais. Nes pagalvojau, kad gal reikėtų būtent tokiu momentu [susižadėti], galvojau, kad kaip tik draugė truputį pafotografuos. Išvažiavau į miestą, suradau žiedą, gėlių, šampano“, – sužadėtuvių detales atskleidžia Arūnas.

Planas buvo sudėtingas, bet jį įgyvendinti pavyko puikiai: „Širdį padariau iš žvakių [virtuvėje] ant žemės, o orkaitė buvo dėl kvapo, kad sakytų – tu ten kažką jau degini. Aš specialiai padariau tą kvapą, sakau – kažkas jau tikrai dega. Sako – tavęs negalima virtuvėje palikti, o aš specialiai laukiau. Atėjo, pamatė tą širdį iš žvakių, tikrai buvo labai netikėta ir keista. Aišku, aš galbūt norėjau kitaip, bet kažkaip tą minutę sugalvojau – „davai“ šiandien, greitai.“

Dabar, žiūrėdami į sužadėtuvių fotografiją, Arūnas ir Diana mėgsta pasijuokti. Gerai, kad šalia buvo draugė, kuri užfiksavo šį svarbų jų gyvenimo momentą.

„Iš pradžių [Diana] gal minutę tylėjo, buvo nustebusi, verkė. Jai buvo labai netikėta. [Paskui] tikrai džiaugėsi, buvo patenkinta“, – prisimena lietuvis.

Arūnas sako esąs labai laimingas, nes turi viską, ko reikia žmogui – ir mėgstamą darbą, ir būsimą žmoną. O laisvą laiką leidžia taip, kaip buvo pratęs Lietuvoje – žvejodamas.

„Džiaugiuosi savimi, ir Airija turbūt ir liks mano žemelė. Bet Lietuva visada yra Lietuva, tikrai [ja] didžiuojuosi ir džiaugiuosi“, – tikina Arūnas.

Laida „Emigrantai“ – antradieniais, 19.30 val., per LRT TELEVIZIJĄ. Laidos įrašą galite rasti LRT.lt mediatekoje.