Sirijos pabėgėlių jau yra beveik 4 milijonai, dauguma jų glaudžiasi Turkijoje, Libane, Jordanijoje, Irake ir  Egipte. Iš čia jie ieško būdų patekti į Europą, ypač į Švediją, kuri yra pirmoji Europos Sąjungos valstybė, suteikianti galimybę prieglobsčio prašantiems Sirijos piliečiams gauti nuolatinį leidimą gyventi šalyje.

Nors sirai keliauja skirtingais keliais, beveik visi yra priversti už paslaugas brangiai mokėti pabėgėlių gabentojams. Švedijos radijo žurnalistas Johanas Mathiasas Sommarstromas apsilankė pas vieno tokias paslaugas teikiančio tinklo atstovus Turkijoje.

Į Europą – trys keliai

Stambulo priemiestyje esanti kavinė pilna tabako dūmų ir arbatos stiklinių bei alaus bokalų skambesio. Tarp staliukų vos gali praeiti, o klientai garsiai kalbėdami bando perrėkti vienas kitą.

Čia susitinku Hishamą. Jam maždaug 25 metai, iš Sirijos jis pabėgo pernai. Šiuo metu gyvena Stambule su mergina. Vyras priklauso pabėgėlių gabentojų tinklui ir atvirai pasakoja apie tai, kaip šis tinklas veikia. „Į Europą yra trys keliai. Gali kirsti sieną sausuma, plaukti laivu arba skristi“, – kalba jis.

Hishamo tinklas padeda suorganizuoti kelionę visais trimis būdais, bet jis pats organizuoja keliones lėktuvu. Jis talkina padirbant pasus ir tapatybės korteles. Daugybė šių dokumentų yra slapta gaminami ten pat, kur tapatybės kortelės išduodamos teisėtai.

Hishamas taip pat užsako bilietus ir palaiko ryšius su tinklo nariais kitose šalyse. Į jo pareigas įeina ir pasirūpinti transportu atvykus bei mokesčiai, tiksliau – kyšiai policijai ir muitinės pareigūnams.

Saugiausia – skristi turint padirbtus dokumentus

Kelionės į Europą sausuma yra pačios pavojingiausios, nes čia rizika pakliūti ir būti priverstam sukti atgal dar nepasiekus tikslo didžiausia. Tačiau šis būdas pigiausias –  pagalba kertant sieną sausuma kainuoja vos 500 eurų.

Plaukti laivu šiek tiek brangiau, tačiau neką patikimiau. Dauguma gabentojų laivus pakrauna kur kas daugiau, nei leidžiama, be to, dauguma tų laivų jau būna netinkami laivybai. Šimtai pabėgėlių kasmet dėl to pražūva Viduržemio jūros vandenyse.

Žinoma, jei esi pasirengęs mokėti, gali plaukti geresniais laivais – didesniais, naujesniais ir su mažiau pakeleivių. Viską lemia kaina. Saugiausias ir brangiausias būdas pasiekti Europą – skristi turint padirbtus dokumentus. Tokia kelionė gali atsieiti dešimt ir daugiau tūkstančių eurų. Ir iš pabėgėlių, kurie rikiuojasi eilėje vykti į Europą, gabentojai tikrai uždirba gerus pinigus.

Daug kas nukenčia nuo nesąžiningų „gabentojų“

„Sunku pasakyti, kiek žmonių laukia galimybės keliauti, bet jų yra tūkstančiai, ne šimtai, – kalba Hishamas. – Pagrindinė kliūtis yra pinigai. Tai brangu. Be to, daug žmonių patiria apgaulę.“

Pasak Hishamo, pirmiausia apgavikai priverčia sumokėti dideles pinigų sumas, tada pasisavina aukso dirbinius, mobiliuosius telefonus, galiausiai – visus likusius pinigus, o Europos nė iš toli nematyti. „Apsidairykite Stambule. Čia daugybė tokių nukentėjusiųjų, kurie buvo palikti be nieko. Juos galima sutikti klaidžiojančius po miestą ir gyvenančius vietos parkuose“, – neslepia Hishamas.

Jis supranta, kad tai, kuo užsiima, yra nelegalu, tačiau nemano, kad daro kažką negero. Priešingai. Jis mano, kad jo darbas yra svarbus, net jei klientai atiduoda savo paskutines santaupas už paslaugą, kuri nebūtinai garantuoja patekimą į Europą.

Mafiozai, vadinantys save ambasadoriais

Hishamas yra pačioje didelės organizacijos hierarchijos apačioje. Po šiokių tokių derybų mums pavyksta susitikti su jo viršininku. Hishamas jį vadina Mafiozu. Ir pirmas mūsų susitikimas tikrai primena vaizdelį iš mafijos gyvenimo.

Susitinkame kavinės rūsyje.  Gabentojų vadas, į kurį sakoma kreiptis Ali, sėdi patikėtinių apsuptyje prie didelio stalo atskirame kambaryje. Čia panorę prisisėsti kavinės lankytojai kaipmat išprašomi lauk – jiems pasiūloma susirasti vietą kitur.

Retkarčiais pastebiu kaljaną rūkančių svečių žvilgsnius mūsų pusėn.

Ali pasižymi autoritetinga laikysena ir atrodo savimi pasitikintis. Jis vilki baltais marškiniais, kurių dvi viršutinės sagos atsegtos, ant kaklo žiba aukso grandinėlė, o riešą juosia stora aukso apyrankė. Priešais ant baltos staltiesės išrikiuoti keli mobilieji telefonai – aiškiai nenori praleisti svarbaus skambučio. Tie telefonai nuolatos skamba. Vieno jų skambėjimo tonas yra daina iš kino filmo „Krikštatėvis“.

Ali organizuoja gabenimą sausuma, jūra ir oru. Jis nemato nieko blogo, kad tuo užsiima. Rizika visada bus, sako jis, o niekinti pabėgėlių gabentojus nesąžininga.

„Manau, kad apskritai žmonės mus neteisingai įsivaizduoja. Jei paklaustumėte, sakyčiau, kad mes, gabentojai ir prekeiviai žmonėmis, tvarkomės geriau nei vyriausybės. Žinoma, pelnomės iš to, bet kartu atliekame svarbų darbą žmonėms, kurie nori kirsti sienas. Darbą, kurio nepadaro vyriausybės“, – tvirtina Ali.

Jis tapatina save su ambasadoriumi, tačiau yra įsitikinęs, kad susitvarko kur kas geriau: „Ambasadorius skiria vyriausybės ir moka jiems už tai, kad padėtų žmonėms. O tie nieko nedaro. Mums irgi moka, tačiau skirtumas tas, kad mes iš tikrųjų padedame žmonėms. Jie yra politiniai ambasadoriai, o mes esame žmonių ambasadoriai.“

Į pabėgėlius ir šaudoma, ir paleidžiami šunys

Ali sako nemėgstąs tų gabentojų, kurie prigrūda laivybai netinkamus laivus tiek žmonių, kiek šie nepajėgūs plukdyti. Tikina niekinantis tuos, kurie elgiasi su pabėgėliais kaip su gyvuliais. Jis tikina, kad naudoja tik šiuolaikinius laivus, ir pasididžiuodamas parodo kelias išplaukusias gerų laivų nuotraukas.

Prieš tapdamas gabentojų tinklo vadu, Ali pats dirbo talkindamas pabėgėliams kirsti sienas – tiek jūra, tiek sausuma.

Ali gali papasakoti daugybę nutikimų. Jis prisimena, kaip Europos išorės sienų valdymo agentūros kariai į pabėgėlių grupę paleido šunis, kaip graikų kariai į juos šaudė, taip pat – vieną atvejį, kai graikai ir bulgarai jėga stūmė pabėgėlius per sieną atgal. Sako matęs visa tai savo akimis: „Graikų kariai šaudė tikrais šoviniais į pabėgėlius, bandančius perplaukti upę ir taip patekti į šalį, nors matė, kaip jie, priversti apsisukti, skęsta.“

Jis taip pat pasakoja matęs, kaip graikų karo laivai Viduržemio jūroje šaudė į pabėgėlių laivus baidydami juos nuo kranto ir versdami grįžti.

Ali teiginių neįmanoma patikrinti, tačiau žmogaus teisių organizacija „Amnesty International“ ne kartą kritikavo Graikiją dėl naudojamų šiurkščių būdų verčiant pabėgėlius grįžti.

Iš šimto pasiseka tik septyniems

Mums kalbantis, suskamba telefonas. Ali pranešama, kad apvirto laivas ir daug žmonių dingo, o dalis buvo išgelbėti ir yra apklausiami policijos. Todėl jis sako, kad, atsitikus nelaimei, svarbu būti atsargiems, nes policija gali bandyti prigriebti bet kurį iš grupės narių.

Tačiau tuo pat metu, pasak Ali, panašu, kad Turkija yra linkusi prieš jo veiklą užsimerkti: „Galų gale jiems patiems, institucijoms, greičiausiai palanku tai, kad ne visi čia pasilieka.“

Nors šis darbas daromas gana atvirai, Ali sako, kad tik nedidelė dalis jo klientų sėkmingai pasiekia Europą – jo nuomone, iš šimto žmonių, kurie nori išvykti į Europą, pasiseka septyniems. Taip yra, kalba jis, nes dalis negali sau to leisti, kitus parsiunčia atgal, o daugybę žmonių apgauna neaiškūs gabentojai.

„Tarkime, Stambule gyvena pusantro milijono sirų. Pusė milijono yra tie, iš kurių pavogė pinigus, kita dalis – tie, kurie tuos pinigus pavogė, o likęs trečdalis sugebėjo atsilaikyti ir laukia savo progos pabėgti į Europą“, – kalba Ali.

Jis antrina tam, ką sakė Hishamas, ir siūlo apsidairyti parkuose. Čia gyvenantys žmonės sirai – tie, kuriems nepavyko patekti į Europą arba kurie net neturi galimybės susimokėti už tai, kad bent pamėgintų.

Didžioji dalis pinigų – pareigūnams papirkti

Ali sako, kad uždirba gerus pinigus, tačiau didele dalimi tų uždirbtų pinigų paperkami policijos ir muitinės pareigūnai, kad nematytų, kas vyksta: „Aš moku kyšius policijai Turkijoje, Graikijoje, Vokietijoje, Olandijoje, Belgijoje ir Švedijoje. Papirkinėju Interpolą ir oro uosto darbuotojus visoje Europoje.“

Ali savo darbą laiko labdaringa veikla, nors daro tai už pinigus. Jis neturi jokių moralinių dvejonių dėl to, kad pabėgėliai žūva Viduržemio jūroje prie Europos krantų. Pasak jo, dėl to kalti lavų savininkai ir smulkieji gabentojai. Jo organizacija yra didelė ir gerai organizuota kaip verslo įmonė arba, galima sakyti, kaip mafija.

Mums bekalbant, jam kyla idėja. „Gal ateik  dirbti man?“ – klausia Ali ir pratrūksta juoktis. Atrodo, kad juokauja, tačiau žvilgsnis rimtas. Paaiškina, kad turėti europietį, ypač švedą, organizacijoje būtų didelė vertybė. Ali taip pat pasiteirauja, ar galėtų nupirkti mano spaudos pažymėjimą ir pasidaryti kopijų. Aš jam dokumento net nerodau.

Jis net negali pasakyti, kiek pasų ir tapatybės kortelių yra nupirkęs. Tūkstančius. Jie naudojami naujiems dokumentams gaminti. Padirbti pasai, kyšiai ir lėktuvų bilietai netikriems keliautojams – tai gerai organizuoti nusikaltimai.  „Mafija“ – Ali mėgsta šį žodį.

„Skirtumas tarp vyriausybių ir mafijos nėra labai didelis. Mes atliekame tą patį darbą. Vienintelis skirtumas tas, kad vyriausybės turi leidimą ir mandatą tam, ką daro. Kai mes, mafiozai, darome tą patį, tai jau laikoma nusikaltimais“, – kalba jis.

Ali kuklumu nepasižymi. Jis laiko save didvyriu ir mano, kad, padėdamas žmonėms patekti į Europą, atlieka darbą, su kuriuo nesusidoroja atsakingos institucijos. Tačiau jam dosniai atsilyginama už šias paslaugas ir jo nekankina nemiga, kai kurie žmonės pražūva Viduržemio jūros audrose arba yra priversti grįžti tuščiomis, netekę paskutinės vilties.

Vertė Vaida Pilibaitytė.

Pasakojimas „Susitikimas su gabentoju“ yra iš radijo dokumentikos ciklo „Europos tvirtovė“. Tai antras iš keturių Švedijos radijo drauge su kitais visuomeniniais Europos radijais parengtų dokumentinių pasakojimų. Kiti du bus transliuojami per LRT radiją kovo 15 ir 22 d. po 11.05 val. žinių.

LRT radijas turi galimybę naudotis šia medžiaga kaip Europos transliuotojų sąjungos narys.