Svetur – tik svečias

Paulius kartu su šeima į Angliją emigravo, kai jam buvo dvylika. Ten baigė mokyklą, pasirinko finansų ir buhalterijos studijas, o jas baigęs dirbo sėkmingose įmonėse.

"Niekada neatitolome nuo lietuvybės, gyvenimo Lietuvoje aktualijų ir pačios lietuvių kalbos. Vienas brolis grįžo namo, vėliau kitas. Ir aš vis rezgiau mintį, kad ir man laikas į Lietuvą. Juk kai tau dvidešimt penkeri, pats laikas sugrįžti į gyvenimą tėvynėje, kabintis į jį ir siekti karjeros. Kai tau keturiasdešimt, adaptuotis kur kas sudėtingiau", – mano Paulius.

Jis neslepia: nors svečioje šalyje jį lydėjo sėkmė ir vietiniai priėmė šiltai, jausmas, kad ten yra tik svečias, niekada neapleido. "Yra kultūriniai skirtumai. Mano šaknys – Lietuvoje. Be to, Anglijoje – milžiniškas šurmulys, iki darbo traukiniu valandą keliauji. O ir padažnėjusios teroro atakos vertė jaustis neramiai. Tris kartus per pastaruosius ten praleistus metus teko evakuotis iš požeminės traukinių stoties. Vieną kartą paaiškėjo, kad traukinyje buvo rasta bomba, tik, laimė, ji nesuveikė", – prisimena Paulius.

Gamta ir muzika

Vaikinas sako, kad yra gamtos vaikas ir užkietėjęs skautas – net ir Anglijoje jis buvo ten veikiančios lietuvių skautų sąjungos brolijos vadas.

"Ir grįžęs į Lietuvą dirbu. Esu Lietuvos skautijos tarybos narys. Skautai tapo mano pirmaisiais naujais draugais namuose, aktyviai laiką kartu ir dabar leidžiame. Būdamas skautu kiekvienoje šalyje turėsi draugų. Ir lietuviai, studijuojantys Anglijoje, gali sėkmingai prisidėti prie Lietuvių skautų sąjungos", – šypsosi vaikinas.

Jis prisimena, kad grįžus į Lietuvą pirmiausia stebėjosi, kiek neautomatizuotų sričių Lietuvoje išliko. Prisimena ir niūrokus tautiečių veidus. "Tačiau aš esu pozityvaus mąstymo žmogus – ne vieną piktą troleibuso vairuotoją keliais gražesniais žodžiais pralinksminau", – šypsena nedingsta nuo Pauliaus veido.

Visai Chockevičių šeimai ne tik gamta, bet ir muzika nesvetima. "Mano tėtis bandonija groja, brolis Jonas yra "Thundertale" grupės narys, vidurinis brolis gitara groja ir dainuoja, o aš ir kanklėmis, ir būgnais groju. Turėjau net minčių studijuoti muziką, Anglijoje ne vieną grupę buvome sukūrę. Kaip kadaise man sakė Andrius Mamontovas, ten yra daugiau durų, į kurias pasibeldus, jos atsidaro. Tačiau dabar ir Lietuvoje būgnais groju grupėje "J.I.", teko ir albumą, skirtą Lietuvos skautų ir Lietuvos šimtmečio paminėjimui, prodiusuoti. Organizuoju ir koncertus – viskas gyvenime tarsi savaime vyksta, ir skautavimas tam turi didelę įtaką, kadangi čia praplečiame pasaulėžiūrą, pažįstamų ratą ir vieni kitiems padedame. Mane muzika tarsi įkrauna", – dalijasi vaikinas.

Savita meditacija

Paulius į Lietuvą grįžo prieš daugiau nei pusantrų metų, apsistojo Vilniuje, rado darbą pagal išsilavinimą. Neseniai vaikinas patraukė į gimtąjį Kauną, kuriame dirba finansininku ir mėgina įgyvendinti savo svajonę – tapti sėkmės lydimu bitininku.

Idėja užsiimti šiuo verslu kilo dar gyvenat Anglijoje. "Kartą grįžus po viešnagės Lietuvoje kolegas pavaišinau lietuvišku medumi. Reikia pripažinti, kad tie anglai, su kuriais dirbau, yra tikri gurmanai – domisi vynininkyste, išskirtiniu maistu. Nepamiršiu jų nuostabos, kai jie mėgavosi lietuvišku medumi, jausdami ir tuo pat metu pasakodami visą skonių paletę. Pastarieji ir patarė, kad turėčiau lietuvišką medų pardavinėti Anglijoje", – prisimena Paulius.

Bitės jo gyvenime jau nuo seno užėmė svarbią vietą, mat Pauliaus senelis buvo bitininkas. "Vaikystėje mane gąsdino, kad nesiartinčiau ir neerzinčiau bičių, nes jos mane sugels. Prireikė laiko, kad išdrįsčiau su jomis susidraugauti. Bitės svarbios ne tik man ar mano šeimai – jos yra lietuviškos kultūros dalis. Net žodis "bičiulis" tai mums kaskart primena", – pasakoja jaunasis bitininkas.

Bendravimas su bitėmis – savotiška meditacija, būdas nusiraminti ir susilieti su gamta. "Prie bičių einu ne tik švariomis mintimis, bet ir fiziškai švarus, mat pajutusios prakaitą ar kitus nemalonius kvapus jos gali ir įgelti. Man tai būdas pasislėpti nuo kasdienybės. Prisimenu jausmą, kai žiūrėdavau pro savo darbovietės Vilniuje langus ir klausdavau savęs, ar tikrai esu savo vietoje. Tie apmąstymai mane privertė atsigręžti į gamtą, nustoti taip skubėti, kaip skubame mes visi", – atvirauja Paulius.

Prisimenu jausmą, kai žiūrėdavau pro savo darbovietės Vilniuje langus ir klausdavau savęs, ar tikrai esu savo vietoje. Tie apmąstymai mane privertė atsigręžti į gamtą, nustoti taip skubėti, kaip skubame mes visi.

"Ramybę atrandame per šaukštelį gamtos skonio", – savo moto išduoda Paulius. Grikių medus jam labiausiai primena senelį: "Šis medus kvepia laukais, grūdais ir kaimo ūkiu… Bet nuostabus yra ir liepų, kuris ir kvepia gryniausiomis liepomis, ir pavasarinis, surinktas iš įvairiausių žiedų – visų jų kvapą galima pajusti uostant ir ragaujant kokybišką medų."

Kaip patikrinti kokybę

Paulius pataria, kad norint įsigyti kokybiško medaus pirmiausiai reikia pasikalbėti su pačiu bitininku, pasidomėti, kokia yra jo bitininkystės filosofija.

"Medų reikia tiesiog ragauti, bandyti suprasti skonius ir rinktis, kas jums iš tikrųjų patinka. Pastebėjau, kad lietuviai ne itin  rūpinasi medaus prekine išvaizda, bitininkų filosofija, o dažnai net nežino, koks tas kokybiškas medus turi būti", – pasakoja vaikinas.

Pasak bitininko, kokybiškas medus, jį pakabinus šaukšteliu, turėtų gražiai nuo jo nubėgti. "O jei jo dėsite į arbatą, jis turi nusėsti į dugną ir iškart neištirpti. Sirupo pagrindu pagamintas medus tiesiog išsisklaido arbatos puodelyje, nespėjęs pasiekti jo dugno. Be to, labai rekomenduoju medaus į arbatą įsidėti tik jai pravėsus, nes aukštesnėje nei 40 laipsnių temperatūroje žūsta medaus naudingosios medžiagos", – pataria jis.

Šiuo metu tik Naujojoje Zelandijoje išgaunamas Manuka medus yra labai populiarus visame pasaulyje, o jo gerbėjai už jį pasiruošę pakloti ne vieną dešimtį eurų. "Sakoma, kad šis medus turi išskirtines antibakterines savybes, tačiau tai daugiau rinkodaros įdirbis. Vienas bičiulis, kuris man tiekia liepų medų, ištyrė jį ir nustatė, kad šis mažai kuo skiriasi nuo garsiojo medaus, kuris išgaunamas tik iš arbatmedžių, augančių Naujojoje Zelandijoje", – pasakoja Paulius.

Medų jis naudoja beveik visur. "Galima sakyti, kad nebevartoju cukraus, o medus man tapo tiesiog desertu. Taip pat medaus dedu į mėsos ar žuvies marinatus, gaminu padažus, kurie tinka įvairiausiam maistui pagardinti. Dabar sunkiai įsivaizduoju savo kasdienybę be medaus", – neslepia jaunasis bitininkas.