Misija – bilietas į Lietuvą

Netikėta pažintis

Praėjusių metų pabaigoje Istorijų namai vidun įsileido parodą „Pasaulio dydžio Lietuva: mūsų migracijos istorija“. Ji pasakoja apie Lietuvos migracijos procesus nuo XIX a. vidurio iki šių dienų ir bando atsakyti į klausimus, kodėl žmonės palieka savo gimtinę, iš kokios aplinkos išvyksta ir į kokią atvyksta, kokie iššūkiai ir išbandymai laukia kelyje, kaip veikiami migracijos žmonės keičiasi, kaip keisdamiesi patys keičia Lietuvą ir pasaulį.

Paroda, anot jos kuratorės Giedrės Milerytės-Japertienės, neeilinė, surinkta iš žmonių istorijų, pradedant prisiminimais apie senelius ir tėvus, kurie laukdavo iš Europos atplaukiančių laivų su naujais emigrantais iš Lietuvos, baigiant pasakojimais apie Kūčių stalą svilinant 30 °C karščio, Lietuvos vardu pavadintą picą ar tautinius drabužius, kuriuos rasite dažno išeivio, bet reto Lietuvoje gyvenančio lietuvio spintoje. Ruošdamasi parodai komanda leidosi į kelių savaičių ekspediciją po Pietų Ameriką – Braziliją, Urugvajų, Argentiną. Tiesa, prieš tai G. Milerytė-Japertienė išsiuntė laiškus skirtingoms išeivijos lietuvių draugijoms, kurias rado virtualiojoje erdvėje.

„Sveiki, Giedre, labai malonu. Pasakykite, kokiomis dienomis būsite. Aš viskuo pasirūpinsiu“, – Urugvajaus lietuvių kultūros draugijos atstovo Alberto Kaluževičiaus atsakymas nebuvo parašytas tobula lietuvių kalba, tačiau, anot parodos kuratorės, skambėjo labai šiltai.

Pusamžio vyro žodžiai nebuvo tuščias skambesys. Tądien, kai lietuvių komanda nusileido Montevidėjuje, jos laukė besišypsantis, su trispalviu šaliku ant kaklo Albertas.

Globėja: G. Milerytė-Japertienė tiki žmonių gerumu ir tuo, kad pavyks įgyvendinti Urugvajaus lietuvių svajonę. / Vilmanto Raupelio nuotr.

Puoselėja lietuvybę

Aplankę pagrindinius turistinius objektus, kurių Urugvajuje nelabai daug, parodos rengėjai mynė lietuvių keliais. Pirmiausia sustojo nedidelėje Lietuvos Respublikos aikštėje miesto centre, vėliau vyko į Serą – seną rajoną, kurio pavadinimas ispaniškai reiškia kalvą.

Iš šios vietos atsiveria nuostabus vaizdas į Montevidėją, upę ir uostą, į kurį jau praėjusiame amžiuje plaukė laivai su emigrantais. G. Milerytė-Japertienė pasakojo, kad Seros rajone mažąjį pasaulį kūrė ir atvykėliai iš Lietuvos. 1954 m. čia buvo pastatyta Fatimos Dievo Motinos lietuvių bažnyčia. Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą atvykusios pirmos gausesnės lietuvių grupės gyveno kitoje kalno pusėje, ten ir dabar yra trumpa Lietuvos gatvė. Parodos rengėjai aplankė ne tik tam tikras vietas, bet ir susipažino su būriu nuostabių lietuvybę puoselėjančių žmonių. Albertas padėjo organizuoti susitikimus ir interviu.

„Tarpukariu jų seneliai atvyko į Urugvajų. Tėvai lyg ir kalbėjo lietuviškai, bet niekas neinvestavo į kalbos mokymąsi. Nebuvo kur kalbėti lietuviškai. 1985 m. atsirado galimybė važiuoti mokytis į Vasario 16-osios gimnaziją. Tada mūsų istorijų herojai išmoko kalbėti lietuviškai“, – istorikė džiaugėsi neeiline pažintimi.

Dabar Urugvajaus lietuvių kultūros draugija – nedidelė žmonių grupė, savo valios pastangomis puoselėjanti lietuvių kalbą ir tradicijas, švenčianti Lietuvos valstybės šventes, gaminanti lietuviškus patiekalus, dainuojanti lietuviškas dainas, net trijuose ansambliuose šokanti tautinius šokius. Bendruomenė įsikūrusi jaukiame pastate, kurio šoninę sieną puošia Lietuvos trispalvės spalvos. Vidiniame kiemelyje į dangų stiebiasi ąžuolas, atgavus nepriklausomybę nelegaliai atvežtas iš Lietuvos.

G. Milerytės-Japertienės nuotr.

Laukia galimybės

Iš ekspedicijos istorikė parsivežė apie pusšimtį istorijų. Bemaž dešimt jų – iš Urugvajaus.

„Pati geriausia istorija, kaip dažnai pasitaiko, pasivijo kažkur tarpduryje, – G. Milerytė-Japertienė su šypsena prisiminė ne tik paskutinę vakarienę su nuostabiais Urugvajaus lietuviais, bet ir atsisveikinimą oro uoste, kai tai atrodė ne kaip pabaiga, o kaip nauja pradžia. – Pasakiau Albertui, kad tikiuosi jį dar pamatyti. Jis atsakė: pasimatysime, jei laimėsime loteriją.“

Kaip netrukus paaiškėjo, dešimt Urugvajaus lietuvių jau ketverius metus, du kartus per savaitę, perka loterijos bilietus, spėlioja skaičių kombinacijas ir tikisi laimėti pinigų kelionei į Lietuvą. Skaičiai, kuriuos kaskart žymi loterijos biliete, visada tie patys. Pirmojo savaitės bilieto kombinacija – 02, 08, 18 , 37, 48, antroji – 02, 03, 11, 16, 40. Akylesni turėtų pastebėti, kad kai kurie skaičiai vienaip ar kitaip susiję su Lietuvai svarbiomis datomis, tokiomis kaip Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, Karaliaus Mindaugo karūnavimo ir „Tautiškos giesmės“ diena. Kiti skaičiai simbolizuoja draugijos įsteigimo datą, kurio nors nario gimtadienį. Noras atvykti į senelių žemę toks stiprus, kad entuziastai suplanavo net menkiausias detales – kas ir kur sėdės lėktuve, ką pasiims į kelionę, kaip apsirengs, ką valgys, ką pirmiausia aplankys.

Mūsų pagrindiniai slaptažodžiai taip pat lietuviški.

Dalyvavo projekte

Sėkmę Urugvajaus lietuviai bando ne tik pirkdami loterijos bilietus. Visai neseniai jie dalyvavo televizijos projekte „Urugvajus turi talentų“. Ant scenos Urugvajaus lietuvių kultūros draugijos nariai šoko tautinį lietuvių šokį.

„Jaunieji šokių šokėjai, susibūrę į kolektyvą „Rintukai“, nutarė dalyvauti laidoje „Urugvajus turi talentą“, žinomoje visame pasaulyje. Jie – neprofesionalūs šokėjai, neturi profesionalaus vadovo, jų šokiai, mums, žiūrint iš kitos Atlanto pusės, atrodo gal kiek juokingi, bet jie vis tiek eina į televiziją ir sako – mes tikimės laimėti. Kai jų klausia, ką jūs darysite su tais pinigais, jie atsako – mes ruošiamės važiuoti į Lietuvą“, – šokėjų pasirodymą, anot G. Milerytės-Japertienės, galima rasti internete.

Virtualiojoje erdvėje sklando dar vienas, maždaug 12 minučių vaizdo įrašas, kurį Urugvajaus svajotojai nufilmavo praėjusiais metais. Ieškodami panašumų tarp Lietuvos ir Urugvajaus, draugijos nariai pasakoja apie savo didžiąją svajonę.

„Mūsų mobiliuosiuose – Lietuvos ir vietinis laikas. Jei kalbame apie futbolą, sergame už Urugvajų, jei apie krepšinį – mes už Lietuvą. Mūsų kačiukų ir šuniukų vardai lietuviški. Mūsų pagrindiniai slaptažodžiai taip pat lietuviški“, – savo nuoširdumu žavėjo linksmasis dešimtukas, iliustruodamas ir pristatydamas savo svajonę.

G. Milerytės-Japertienės nuotr.

Gimė akcija

„Viskas kaip ir yra, trūksta tik mažos, bet brangios smulkmenos – pinigų“, – sužinojusi apie Urugvajaus lietuvių svajonę, G. Milerytė-Japertienė pasidomėjo bilietų kainomis.

Priklausomai nuo metų laiko, jų kainos svyruoja nuo 1,3 tūkst. iki 1,5 tūkst. eurų. Urugvajuje pragyvenimo lygis žemesnis nei Lietuvoje, todėl susitaupyti tokią sumą vienam žmogui nelengva.

„Išgirdusi pasakojimą supratau, kad tai istorija, dėl kurios verta kažką daryti. Man iš to nieko, tačiau žmonėms, kažkur kitame pasaulio krašte išlaikantiems lietuvybę, tai reikštų labai daug“, – taip, pasak Lietuvos nacionalinio muziejaus istorikės, mokslinių monografijų autorės G. Milerytės-Japertienės, gimė akcija „Padovanok bilietą namams“.

Žmonės kviečiami aukoti pinigus ir prisidėti prie Urugvajaus lietuvių svajonės atvykti į Lietuvą. Šiuo metu jau surinkta daugiau nei 2,5 tūkst. eurų – tai du bilietai. Trečią pažadėjo nupirkti virtualioji biblioteka „Audioteka“.

„Trys bilietai – ne dešimt. Labai tikiuosi, kad pavyks įgyvendinti planą ir surinkti pinigų visiems, o jei ne, bent iš dalies prisidėsime“, – viena akcijos sumanytojų atkreipė dėmesį, kad laiko geram darbui dar yra.

Pinigus tikimasi surinkti iki jubiliejinės Dainų šventės, kuri vyks vasarą. Akcijos sumanytoja būtų laiminga, jei Urugvajaus lietuviai pamatytų ne tik įspūdingą, dainomis ir šokiais apipintą kultūrinį reiškinį, bet ir parodą „Pasaulio dydžio Lietuva: mūsų migracijos istorija“.