Praėjusią savaitę „Emigrantai“ pasakojo ponios Aušros emigracijos istoriją. Graikijos sostinėje Atėnuose gyvenanti moteris atskleidė, kaip du kartus gyvenime prarado viską.

Aušra labai daug pasakojo ir apie Gintarą – savo vyresnėlį sūnų, kuris labai daug padėjo kliūčių pilname kelyje. Ir „Emigrantų“ kūrėjai nė nenutuokė, kad tai – tas pats Gintaras, su kuriuo jau buvo sutarę susitikti. Moldovoje gimęs, Lietuvoje augęs, o galų gale Graikijoje apsigyvenęs vyras sako pats gerai nesuprantantis, kur jo namai.

„Nuvažiuosiu į Moldovą, sakys: koks tu moldavas. Gerai, važiuoju į Lietuvą: koks tu lietuvis, čia tik 8 metus gyvenai. Graikijoje – iš viso emigrantas. Kita vertus, gerai, galiu važiuoti į bet kokią šalį“, – sako Gintaras.

Bet daugiausiai jis svajoja apie Lietuvą. Gintaras gimė Kišiniove, Moldovoje. Vyras pats nesupranta, kodėl nenorėjo mokytis moldavų kalbos, kuria kalbėjo tėtis, bet mielai klausėsi lietuviškai kalbančios motinos, norėjo girdėti tik lietuviškas pasakas ir dainas. Laimei, mama suprato sūnų ir nepabijojo jo išsiųsti į Vilniaus lietuvių namus – mokyklą užsienyje augusiems lietuviams. Ir nors iš Lietuvos Gintaras vėliau persikėlė į Graikiją, Lietuvos iš atminties niekaip negali ištrinti.

„Traukia. Nežinau, kodėl – ten mano vaikystė praėjo, ten draugai, kurių dar daug pasiliko, nors  pusė išvažiavo į Angliją. Aš jau labai seniai ten buvau – 2005 metais paskutinį kartą“, – pasakoja lietuvis.

Graikai irgi bijo brangių žiemų

Gintaras – IT specialistas, su moldave žmona ir šešerių metų dukrele įsikūręs Porto Rafti – pajūrio miestelyje, visai netoli nuo sostinės Atėnų. Graikijoje jis – jau aštuoniolika metų. Ir niekada taip nesijaudino dėl ateities kaip dabar. Kai šalį jau šitiek metų kankina ekonominė krizė, vyras vis dažniau susimąsto apie gyvenimą kitoje šalyje. Kai kasdien bijai prarasti darbą, prie pat namų ošianti Egėjo jūra ir saulėtos dienos nebedžiugina.

„Dėl visko kalta krizė – dėl pakilusių kainų, sumažėjusių uždarbių, atleidimų iš darbo. Viską galime nurašyti krizei. Ir žmonės, kas galėjo, tuo pasinaudojo. Tai va – kažkam pasidarė geriau, kažkam – blogiau“, – teigia „Emigrantų“ pašnekovas.

Gintaras tik ir girdi liūdnas istorijas, kaip krizė sugriovė žmonių gyvenimus. Net toli ieškoti nereikia. Jo patėvis graikas, turėjęs didžiulį stiklo fabriką ir galėjęs neskaičiuoti pinigų, bankrutavo ir šiuo metu daugiausiai rūpinasi namais, o jo žmona, Gintaro mama, tapo pagrindine šeimos maitintoja.

„Aš turiu gerą darbą ir lyg viskas stabilu. Lyg. Bet nežinai, kas gali atsitikti rytoj. Tas jaudina. Nes jau daug mūsų pažįstamų išvažiavo. Ir dar daug ruošiasi išvažiuoti. Vaikinas iš Moldovos, dvi panelės iš Ukrainos, du žmonės iš Rusijos grįžo [atgal į tėvynes]. Turėjome vieną tokią kompaniją, kuri po trupučiuką lūžta, išvažiuoja“, – pasakoja Gintaras.

Vyriškis puikiai atsimena gerus laikus prieš krizę. Jis visada planuodavo šeimos išlaidas, bet taip skaičiuoti kaip dabar, tikrai nereikėjo. Ir leisti sau galėjo gerokai daugiau.

„Prekybos centre išleisdavom 30–40 eurų per savaitę, dabar išleidžiame 60–80 eurų už tuos pačius ar mažiau produktų“, – sako Gintaras.

Graikijoje, šalyje, kur vasara neva niekada nesibaigia, žiemos palyginti šaltos, be šildymo neapsieisi. Ne tik šaltų, bet ir brangių žiemų graikai bijo ne ką mažiau už lietuvius. Žiemos mėnesiais termometro stulpeliai rodo vos porą laipsnių šilumos.

„Mes kūrename dyzeliu: buvo 70 centų už litrą, dabar – 1,20 euro. O mums reikia maždaug 1 tūkst. litrų. Taigi žiema anksčiau atsiėjo 700 eurų, o dabar – 1200 eurų. Yra skirtumas. Mes ir malkomis kūrename, turime židinį“, – pasakoja Gintaras.

Už atėjimą laiku – didesnė alga

Kad nušviesdami krizę Graikijoje žurnalistai gerokai persistengė, „Emigrantų“ kūrėjams jau sakė ne vienas ten gyvenantis lietuvis. Iš tiesų – prisižiūrėjus protestų, mėtomų Molotovo kokteilių, prisiklausius kalbų, kad šalyje išaugęs nusikalstamumas, o eilės valstybinėse įstaigose – kilometrinės, ima atrodyti, kad Graikija – kone pragaras žemėje. Gintaras sako, kad taip nėra. Net sunkumų slegiami graikai nepraranda noro linksmintis.

„Graikus domina, ką pavalgysime, kur išeisime, išsimaudyti. Sakė, kad šiais metais daug žmonių neturės pinigų važiuoti atostogų. Bet pilnos salos žmonių. Dabar centre Atėnuose tuščia, bet po poros savaičių negalėsi su mašina pervažiuoti. Kai važiuoju į Atėnus su mašina, sakau: Dievuli mielas, geriau su metro, nes neįmanoma, 5 km važiuoji 30–40 minučių“, – pasakoja lietuvis.

Transporto spūstys mieste – tai ženklas, kad graikai vis dar išgali ne tik įsigyti, bet išlaikyti automobilius, kad nesinaudoja pigesniu viešuoju transportu. Anot Gintaro, tokia jau graikų prigimtis: jie įpratę uždirbti ir išleisti.

IT specialybę Gintaras įgijo universitete. Vyras turi ir profesinį stiklininko išsilavinimą. Jis ilgą laiką dirbo statybose. Tačiau sušlubavus sveikatai, nusprendė grįžti prie kompiuterių. Vyras džiaugiasi – juk jeigu būtų likęs statybose, dabar galbūt iš viso neturėtų darbo: „Žinau daug profesionalų, kurie turėjo savo firmas: statybų, baldų, stiklų. Daugiau negu 70 proc. užsidarė. O kiti bando išsilaikyti, neužsidaryti, nes skolingi visur.“

Vienas pagrindinių Graikijos ginklų krizei įveikti – viešojo sektoriaus reorganizavimas. Pasijutus pinigų stygiui, visuomenės akys nukrypo į tūkstančius darbuotojų, didžiules algas gaunančių kone už nieką.

„Valdžia daug darbininkų priimdavo į viešąjį sektorių. Algos kildavo. Sako, kad ten 10 metų padirbsi – dvigubą algą gausi. Tenai netgi buvo užmokestis, kad laiku atėjai. Atsiprašau, kodėl jam turi mokėti daugiau pinigų už tai, kad jis anksčiau atėjo, mokėkim mažiau, kadangi jis vėlai atėjo“, – graikiškos tvarkos nesupranta „Emigrantų“ pašnekovas.

Statybose sunkiai dirbusiam, o vėliau IT specialisto darbą prisiminusiam Gintarui sunku patikėti, kad pinigų švaistymas viešajame sektoriuje buvo tapęs norma. Jis įsitikinęs, kad amžinai taip tęstis negalėjo: „O paskui valdžia žiūri, kad jau kažką reikia daryti, taip toliau tęstis negali. Pradėjo mažinti algas, du milijonai žmonių išėjo į lauką. Šiukšlių nebeišveždavo, autobusai nebevažinėdavo, visi troleibusai, traukiniai sustojo, laivai neplaukė, aerodromai užsidarė.“

Karšto charakterio graikai staigiai reaguoja į valdžios sprendimus. Tik kas nors negerai ir jie jau protestuoja gatvėse.

„Iš vienos pusės, tai gerai, kadangi žmonės turi galią, o iš kitos – čia neįmanoma padaryti taip, kaip padarė Islandija, kur buvo bankų problema: a, tu padarei taip – į kalėjimą. Čia nė vienas bankininkas nėjo į kalėjimą“, – sako Gintaras.

Keltis į Moldovą nenori 

Tačiau gana apie tą krizę. Geriau pakalbėkime apie meilę. Gintaras puikiai atsimena dieną, kai pirmą sykį išvydo savo būsimą žmoną. Juk kaip tik tada, 2004-aisiais, Atėnuose vyko olimpinės žaidynės.

„Kadangi čia buvo daug žmonių, nutariau važiuoti į Moldovą aplankyti tėvo, pasivaikščioti. Tai va – išvažiavau, susipažinau su būsima žmona, metus susirašinėjome, paskui susituokėme“, – prisimena Gintaras.

Bendravimas per atstumą – pats geriausias meilės išbandymas. Grįžęs į Atėnus, Gintaras niekaip negalėjo iš galvos išmesti Moldovoje sutiktos moters. Tą patį jautė ir Antonina.

„Man pasisekė, kadangi jos mama jai sakė: niekada netekėk už moldavo, nes jie muša savo žmonas ir šunis. Kita vertus, ji norėjo išvažiuoti iš Moldovos, nes ten irgi nelabai gerai buvo. Bet kai tiktai išvažiavo, iškart norėjo grįžti. Jau kiek metų prašo grįžti atgal“, – neslepia Gintaras.

Antonina – grynakraujė moldavė. Kaip ir Gintaras, Graikijoje ji – emigrantė. Kol vyras dirba, moteris rūpinasi judviejų dukrele ir kuria dainas bei tapo paveikslus. Antonina norėtų nuolatinio darbo, tačiau vėlgi – metas paieškoms dabar visai nepalankus.

„Bandė dirbti, bet sunku, nes Graikijoje visur yra visokių sukčių. Padirbo mėnesį, už pusę mėnesio užmokėjo, už pusę – ne. Sako: užmokėkite arba aš neateisiu, o jai atsako: tai ir neikit. Taip ir neužmokėjo“, – prisimena Gintaras.

Moldavė bandė dirbti ir internetu. Iš pradžių sekėsi labai gerai, o paskui pajamos ėmė mažėti, kol tapo tiesiog juokingos.

„Kartais uždirbdavo netgi daugiau už mane. O paskui atėjo krizė. Dabar 100 dolerių per du mėnesius gauna. Tai čia ne pinigai. Net neapsimoka ką nors daryti“, – mano Gintaras.

Visi namai nukabinėti Antoninos tapytais paveikslais. Taip pat ji – daugybės dainų kūrėja ir atlikėja, šiek tiek žinoma savo gimtinėje.

Taigi taip jau yra: abu gyvena Graikijoje, o svajoja apie kitas šalis: Gintaras – apie Lietuvą, o Antonina – apie Moldovą. Moteris į gimtinę važiuoja 2–3 kartus per metus. Aplanko artimuosius, rengia koncertus.

„Moldavai – gana šilti, bet kadangi irgi alkani, irgi pavargę – tai irgi pikti. Bet man Moldava nepatinka, nes nemoku moldavų kalbos, visur, kur einu, kalbu rusiškai ir visi ant manęs kaip ant šuns – kalbėk moldaviškai“, – pasakoja Gintaras.

Kol žmona svajoja grįžti atgal į Moldovą, Gintaras sako, jog nė už ką ten negyventų.

„Ir klimatas nepatinka. Ir labai nestabilu. Prieš 6 mėnesius moldavų lėja nukrito dvigubai ir pakilo atgal, kaip ir rublis. Taigi nestabilumas. Taip, ten sunku, bet ten labai pigu. Lietuvoje irgi pigu, bet dar palaukite – euras atėjo, viskas grįš į savo vietas. Taip, kaip čia buvo“, –  įsitikinęs Gintaras.

Svajonės išsipildė

Apie tai, kad po euro įvedimo gyvenimas netruks pablogėti, jau įspėjo ne vienas emigrantas. Taip kalbėjo tautiečiai, gyvenantys Ispanijoje, dabar tą patį „Emigrantų“ kūrėjai girdi ir Graikijoje. Gintaras atsimena, kad anksčiau už tiek pat pinigų nusipirkti galėjo daugiau.

„1000 drachmų buvo 3 eurai. Su 1000 drachmų galėjau išgerti kavos, suvalgyti bandelę ir dar likdavo kažkiek. Dabar už 3 eurus netgi kavos negaliu nusipirkti“, – pavyzdį pateikia lietuvis.

Prabanga nėra Gintaro tikslas. Jis nori tiesiog ramiai gyventi. Švaistytis pinigais vyras neįpratęs. Be to, kai šalia namų saulėtas paplūdimys, daugiau nieko ir nereikia. Anot Gintaro, apskritai žmonės per daug kalba apie pinigus ir per mažai apie tikrąją laimę.

Nors Lietuvio ir moldavės pora kartu jau daugiau nei dešimt metų, romantika vis dar neišblėso. Ramūs pasivaikščiojimai pajūryje, gitaros muzika vakarais, menai – šeima laiko stengiasi skirti ne tik darbams, bet ir vienas kitam: „Prisimenu – mes gyvenom kitame mieste, sėdėjome ant jūros kranto ir sakėme: turėtume namuką prie jūros, dirbčiau toje firmoje, kur dabar ir dirbu. Svajojome, visa tai išsipildė.“

„Emigrantai“ per LRT TELEVIZIJĄ – antradieniais 19.20 val. Laidos įrašą galite rasti LRT.lt mediatekoje.