Kai tėvynėje tampi „kitu“
Ypač daug apie tai privertė galvoti mano dabartiniai interviu su Punsko lietuviais. Daugelis jų augo labai lietuviškoje aplinkoje – istorinėse Lietuvos žemėse. Lietuvių kalba buvo jų gimtoji kalba, jie mokėsi lietuviškoje mokykloje, dalyvavo lietuviškame kultūriniame gyvenime, o Lietuva šeimos ir mokyklos pasakojimuose buvo ne paprasčiausia kaimyninė valstybė, bet tėvynė.
Kai kuriems galimybė išvykti studijuoti į Lietuvą reiškė gerokai daugiau nei universiteto pasirinkimą. Tai buvo galimybė pagaliau gyventi toje Lietuvoje, apie kurią jie nuo vaikystės girdėjo, kurią idealizavo ir kurios dalimi save laikė. Tačiau atvykę dalis jų susidūrė su netikėtu paradoksu: Lietuvoje jie ne visada buvo priimami kaip „savi“. Punsko kraštui būdinga dzūkiška tartis, Lenkijos pilietybė, pavardės rašyba ar tiesiog faktas, kad žmogus gimė kitoje valstybės sienos pusėje, galėjo tapti priežastimi jį pavadinti „lenku“. Žmogui, kurio gimtoji kalba yra lietuvių ir kuris visą gyvenimą save suvokė kaip lietuvį, tai nėra smulkmena. Tai susidūrimas tarp ilgai idealizuotos tėvynės ir realiai patirtos tėvynės.
Ši patirtis man atrodo ypač reikšminga todėl, kad Punsko lietuviškumas nėra vien simbolinis prisirišimas prie protėvių kilmės. Jis buvo ir tebėra kuriamas kasdien – šeimoje, mokykloje, bendruomeninėse organizacijose, kultūriniame gyvenime, bažnyčioje ir per lietuvių kalbos vartojimą. Tai bendruomenė, kuri savo lietuviškumą išsaugojo ne todėl, kad gyveno Lietuvos valstybės teritorijoje, bet nepaisydama to, kad istorinė valstybės siena liko kitoje jos pusėje.
Kai lietuviškumo saugojimas suprantamas kaip nenoras integruotis
Čia atsiranda dar vienas paradoksas. Punsko bendruomenė kartais atsiduria tarsi tarp dviejų skirtingų reikalavimų. Lietuvoje jos nariai gali būti suvokiami kaip ne visai lietuviai, nes yra Lenkijos piliečiai, gimę ir užaugę Lenkijoje. Tačiau labai aktyvus lietuvių kalbos, mokyklų, kultūros ir religinių praktikų saugojimas savo gyvenamojoje šalyje gali būti interpretuojamas kaip pernelyg stiprus etninis uždarumas ar nepakankamas noras integruotis.
Šį skirtumą ypač gerai atskleidžia ilgus metus Punsko ir Seinų krašte kylantys ginčai dėl lietuviškų Mišių. Žvelgiant iš šalies gali pasirodyti, kad tai gana siauras konfliktas dėl pamaldų kalbos ar jų tvarkaraščio. Tačiau pačiai bendruomenei klausimas yra gerokai platesnis. Bažnyčia šiame krašte istoriškai buvo viena iš erdvių, kurioje buvo išlaikoma lietuvių kalba ir telkėsi bendruomenė. Todėl lietuviškų pamaldų mažėjimas gali būti suvokiamas ne kaip nedidelis administracinis pakeitimas, bet kaip dar vienos lietuviško viešojo gyvenimo erdvės praradimas.
Būtent čia kartais prasilenkia skirtingos perspektyvos. Net Lietuvos instituciniame ar viešajame diskurse tokie konfliktai ne visuomet suprantami taip, kaip juos išgyvena pati bendruomenė. Tai, kas iš Vilniaus gali atrodyti kaip vietinis ginčas, pernelyg didelis jautrumas ar klausimas, kurį būtų galima išspręsti tiesiog geriau „integruojantis“, Punsko lietuviams gali būti susiję su daug ilgesne istorine patirtimi – būtinybe nuolat saugoti erdves, kuriose lietuvių kalba gali išlikti vieša ir gyva.
Man atrodo svarbu atskirti integraciją nuo asimiliacijos. Žmogus gali būti visavertis Lenkijos pilietis, kalbėti lenkiškai, dirbti Lenkijos institucijose ir dalyvauti visuomenės gyvenime, tačiau kartu norėti, kad jo vaikai galėtų mokytis lietuviškai ir kad bažnyčioje jis galėtų melstis savo gimtąja kalba. Viena kitai šios tapatybės neprieštarauja. Prieštaravimas atsiranda tik tada, kai priklausymas vienai politinei bendruomenei pradedamas sieti su reikalavimu silpninti kitą savo tapatybės dalį.
Todėl Punsko atvejis man kelia platesnį klausimą: kada mažumos pastangos išsaugoti savo kalbą ir institucijas laikomos teisėtu kultūriniu tęstinumu, o kada jos jau pradedamos suvokti kaip pernelyg didelis uždarumas? Ir kas turi galią tą ribą nustatyti?
Būti lietuviu ir būti pripažintam lietuviu – ne tas pats
Priklausymo tyrimuose šis skirtumas seniai pastebėtas. Tyrėjas Marco Antonsich siūlo skirti asmeninį jausmą būti „namuose“ nuo vadinamosios priklausymo politikos – socialinių ir politinių procesų, per kuriuos nustatoma, kas turi teisę būti laikomas savu, o kas lieka už simbolinės bendruomenės ribų. Nira Yuval-Davis panašiai atkreipia dėmesį į ribų tarp „mūsų“ ir „jų“ braižymą: priklausymas nėra vien tai, ką žmogus pats jaučia. Jis priklauso ir nuo to, ar jo pretenziją priklausyti pripažįsta kiti.
Mano tyrimuose šis teorinis skirtumas tampa labai konkretus. Būti lietuviu, jausti Lietuvą kaip savo tėvynę ir būti kitų pripažintam lietuviu yra trys susiję, bet nebūtinai sutampantys dalykai.
Panašų mechanizmą matau ir tarp antrosios kartos lietuvių Jungtinėje Karalystėje bei JAV. Jų lietuviškumas perduodamas per šeimą, kalbą, senelius, vardus, maistą, vasaras Lietuvoje ir šeimos istorijas. Tačiau atvykus į Lietuvą akcentas, ne tokia sklandi lietuvių kalba ar tam tikrų kultūrinių žinių stoka kartais tampa savotišku autentiškumo egzaminu. Esi lietuvis, bet tarsi ne visai toks, kaip tie, kurie gimė ir užaugo Lietuvoje.
Ir čia man įdomu sugretinti dvi labai skirtingas grupes. Punsko lietuviui „nepakankamo lietuviškumo“ ženklu gali tapti Lenkijos pasas ar dzūkiška Punsko tartis. Londone ar JAV gimusiam lietuvių vaikui – angliškas ar amerikietiškas akcentas, ne visai taisyklinga kalba ar kitokia kasdienio gyvenimo patirtis. Aplinkybės skirtingos, tačiau socialinis mechanizmas panašus: lietuviškumas iš asmens savasties tampa savotišku egzaminu, kurio vertintojais tampa kiti lietuviai.
Kiek lietuviškumui reikia paso?
Šioje vietoje neišvengiamai galvoju ir apie pilietybę. Gyvendama bei tyrinėdama migraciją ne kartą pastebėjau kitokį santykį su diasporine tapatybe Lenkijos kontekste. Tai nereiškia, kad
Lenkijoje nėra nacionalizmo, diskriminacijos ar ginčų dėl to, kas yra „tikras lenkas“. Tačiau tiek teisiniu, tiek simboliniu lygmeniu priklausymo lenkų tautai samprata gali apimti ir žmones, gyvenančius už valstybės teritorijos ribų, turinčius kitą pilietybę ar tik per šeimą paveldėtą ryšį su Lenkija.
Lietuvoje daugybinė pilietybė išlieka daug labiau apribota. Tačiau mane čia domina ne tik teisinis skirtumas. Pilietybės politika taip pat siunčia simbolinę žinutę apie tai, kaip valstybė supranta tautinį priklausymą: ar žmogus, sukūręs gyvenimą kitoje šalyje, gali ir toliau visavertiškai priklausyti Lietuvai? Ar jo vaikai gali būti lietuviai ne mažiau už tuos, kurie užaugo Vilniuje ar Kaune?
Tas pats klausimas iškyla ir kasdieniuose santykiuose. Ar gali būti lietuvis su Lenkijos ar Jungtinės Karalystės pasu, su anglišku akcentu ar lietuvių kalba, kurioje kartais pritrūksta žodžių? Ar gali būti lietuvis, kuris nėra baltos odos? Ar lietuviškumas yra kultūrinis, šeiminis ir emocinis ryšys, ar vis dar ieškome gana konkretaus „teisingo“ lietuvio modelio?
Kartais pakanka vieno neatitikimo, kad žmogaus lietuviškumas taptų sąlyginis: gal tu ir lietuvis, bet ar pakankamai?
O jeigu žmogus apskritai nėra lietuvis?
Šis klausimas tampa dar svarbesnis žiūrint į žmones, kurie į Lietuvą atvyksta ne kaip diasporos nariai. 2022 metais Lietuva labai šiltai priėmė nuo karo bėgančius ukrainiečius. Mano interviu pilni istorijų apie lietuvių pagalbą, savanorystę ir solidarumą.
Tačiau laikui bėgant priklausymo klausimas keičiasi. Žmonės dirba, jų vaikai eina į Lietuvos mokyklas, jie mokosi lietuvių kalbos, kuria socialinius ryšius ir kasdienį gyvenimą. Kai kurie jau nebežino, ar jų ateitis bus Ukrainoje, ar Lietuvoje. Viena mano kalbinta ukrainietė šią būseną apibūdino labai tiksliai: ten jie jau nebesijaučia visiškai „savi“, nes yra laikomi išvykusiais, o čia dar nėra tapę visiškai „savi“.
Tai priklausymo problema pačia gryniausia forma. Žmogus gali norėti tapti visuomenės dalimi, mokytis kalbos, dirbti, auginti vaikus ir kurti savo gyvenimą Lietuvoje, tačiau priklausymas nėra vien jo sprendimas. Reikia, kad ir visuomenė paliktų vietos jam palaipsniui tapti savu.
Tai nėra vien moralinis klausimas. Lietuva tuo pat metu susiduria su senėjančia visuomene ir mažėjančiu darbingo amžiaus gyventojų skaičiumi. Todėl paradoksalu vienu metu nerimauti, kad Lietuva nyksta, ir labai siaurai apibrėžti ratą žmonių, kuriuos esame pasirengę priimti kaip ilgalaikę jos visuomenės dalį. Migracija savaime neišspręs Lietuvos demografinių problemų, tačiau šios problemos labai aiškiai parodo prieštaravimą tarp ekonominio žmonių poreikio ir socialinio nenoro praplėsti supratimą, kas gali tapti „mūsų“ dalimi.
Nuo „kito“ iki grėsmės
Šiame kontekste man ypač nerimą kelia rugsėjį prie Kauno mečetės vykęs incidentas, kai penktadienio pamaldų metu prie mečetės susirinkę motociklininkai triukšmavo, skandavo ir demonstravo kiaulės galvą. Šis įvykis išprovokavo labai skirtingas visuomenės ir politikų reakcijas.
Galima ir reikia diskutuoti apie migracijos mastą, integracijos politiką, lietuvių kalbos mokėjimą, saugumą ar konkrečias problemas atskirose bendruomenėse. Demokratinėje visuomenėje tokie klausimai neturi būti tabu. Tačiau yra esminis skirtumas tarp diskusijos apie konkrečias problemas ir visos žmonių grupės pavertimo problema.
Politikai nesukuria visuomenės nuostatų nuo nulio. Žmonės jau turi savo patirtis, baimes ir įsitikinimus. Tačiau politinė kalba nėra neutrali. Ji gali tam tikras nuostatas sustiprinti, suteikti joms legitimumo ir keisti ribą tarp to, ką viešai sakyti laikome nepriimtina, ir to, kas palaipsniui tampa „normalia“ politinės diskusijos dalimi.
Todėl svarbu klausti ne tik, ar egzistuoja realios migracijos ar integracijos problemos. Svarbu ir tai, kaip apie jas kalbame. Yra skirtumas tarp klausimo, kokios migracijos politikos reikia Lietuvai, ir teiginių, kuriais milijonai labai skirtingų žmonių redukuojami iki vienos religijos, tautybės ar tariamos grėsmės.
Būtent taip priklausymo politika susijungia su netolerancijos klausimu. Riba tarp „mūsų“ ir „jų“ nėra nekintama. Ji kuriama kasdien – institucijose, žiniasklaidoje, politikoje ir paprastuose žmonių susitikimuose.
„Lietuva lietuviams“ – bet kuriems?
Istorijos nereikia romantizuoti. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė nebuvo šiuolaikinė liberali demokratija, o skirtingų grupių gyvenimas joje nebuvo be konfliktų, hierarchijų ar diskriminacijos. Tačiau Lietuva istoriškai niekada nebuvo homogeniška erdvė. Jos politiniame, ekonominiame ir kultūriniame gyvenime šimtmečius dalyvavo skirtingomis kalbomis kalbantys ir skirtingas religijas išpažįstantys žmonės.
Todėl man vis sunkiau suprasti lietuvybės viziją, kurioje saugumą turėtų garantuoti vienodumas. Punsko lietuvis, kalbantis dzūkiškai, Londone gimęs lietuvių vaikas, grįžęs emigrantas, turintis du namus, Lietuvos totorius musulmonas ar mišrios šeimos vaikas gali turėti labai skirtingas biografijas. Tačiau būtent tai ir yra šiuolaikinės visuomenės realybė.
Jeigu beveik kiekvienam galime rasti požymį, leidžiantį pasakyti „tu ne visai mūsų“, problema galbūt slypi ne jų tapatybėje. Gal ji slypi mūsų pačių per siauroje priklausymo sampratoje.
Istorija šioje vietoje svarbi ne todėl, kad kiekvieną šiandienos netolerancijos atvejį reikėtų lyginti su XX amžiaus katastrofomis. Toks palyginimas būtų ir netikslus, ir pernelyg paprastas. Ji svarbi todėl, kad primena socialinius mechanizmus. Pirmiausia žmonės suskirstomi į „mus“ ir „juos“. Tuomet „jiems“ priskiriamos bendros, dažniausiai neigiamos savybės. Vėliau visa grupė gali būti pradėta suvokti kaip problema ar grėsmė. Ir tada tai, kas anksčiau būtų atrodę kaip akivaizdus žmogaus pažeminimas, palaipsniui gali tapti socialiai priimtinesniu elgesiu.
Būtent todėl verta sustoti daug anksčiau – ne tada, kai neapykanta jau virto smurtu, o tada, kai pradeda atrodyti normalu nuolat spręsti, kas yra pakankamai lietuvis, pakankamai integravęsis ar apskritai pakankamai „savas“.
Gal stipresnė lietuviška tapatybė nėra ta, kuri turi vis siauriau saugoti savo ribas. Gal kaip tik priešingai – stipri tapatybė gali pripažinti, kad žmogus gali būti lietuvis skirtingais būdais, o kitas žmogus gali tapti Lietuvos visuomenės dalimi neprarasdamas visko, kuo buvo iki tol.
Naujausi komentarai