Reitingų žemumos
„Viskas pasirodė daug sunkiau nei tuomet, kai Inga Ruginienė ryžosi formuoti Vyriausybę ir kai prieš 100 dienų, vilkėdama raudoną suknelę, įžengė į Vyriausybės rūmus kaip jos vadovė“, – mano Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) prezidentė Elena Leontjeva.
Pasak ekonomistės, Vyriausybę ištikę force majeure yra priminimas, kad netikėtų problemų ir netgi destrukcijos visada bus, todėl svarbu turėti aiškius, ilgai brandintus tikslus, darbotvarkę ir stuburą – dėl ko eita į tokį atsakingą postą. Juk politinė lyderystė – vienas didžiausių išbandymų žmogui, ji reikalauja ypatingo pasiruošimo, supratimo apie valdžios galias ir ribas, ir ypač – apie slypinčias pagundas.
Tačiau, Mykolo Romerio universiteto Viešojo saugumo akademijos dekano dr. Manto Bileišio nuomone, vos ne pagrindinis I. Ruginienės, kaip pretendentės į premjero postą, kvalifikacinis pasiekimas buvo tai, kad ji, skirtingai nei kiti kandidatai, neturi kokių nors baisių skeletų spintoje.
Pasak viešojo administravimo eksperto, socialdemokratai bandė klonuoti Vilijos Blinkevičiūtės fenomeną, tikėjosi, kad populiari socialinės apsaugos ir darbo ministrė pakels visos partijos reitingus. Tačiau lapkritį jos pačios vertinimas – prasčiausias istorijoje tarp premjerų: „Delfi“ užsakymu „Spinter tyrimų“ atliktoje apklausoje, kas tinkamiausias į premjerus, ji buvo tik penkta, dabartinės Vyriausybės veiklą teigiamai įvertino tik 0,7 proc. respondentų, labai smuko pasitikėjimas ir visa valdančiąja Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP).
Niekas neabejojo, kad ilgametė Lietuvos profsąjungų lyderė I. Ruginienė išmanė socialinę ir darbo sritį. Tačiau ministras pirmininkas jau nebėra dalykininkas ir sprendimas ant pensijų antrosios pakopos reformos pagrindo reputaciją susikūrusią I. Ruginienę išbandyti premjero postu, į kurį nukrypęs ir visos visuomenės, ir žiniasklaidos, ir opozicijos, ir tarptautinių partnerių dėmesys, R. Bileišio vertinimu, buvo avantiūristiškas.
Dabar, pasak jo, yra to padariniai – iš esmės silpna arba nerodanti lyderystės Vyriausybė ir socialdemokratų lyderių tarpusavio komunikacijos nenuoseklumas. Ne veltui I. Ruginienės ministrų kabinetas jau pelnė nesėkmingiausio starto Vyriausybės per pastaruosius porą dešimtmečių titulą.
Beje, primena M. Bileišis, Lietuvoje pagal tradiciją pirmos 100 dienų valdžios poste nusistovėjo kaip nekritikavimo, arba medaus mėnesio, laikotarpis, tačiau istoriškai XIX a. JAV tai būdavo suprantama kaip indikatorius, ką Vyriausybė sugeba.
„Jei per pirmas 100 dienų pro kurias nors pravertas duris naujoji valdžia įeina, ten ir galės plėsti reformas, jei ne, susiformuoja tam tikra lyderių reputacija ir jau nieko labai nepadarysi. Tačiau jei dabar man reikėtų įvardyti, kokia šios Vyriausybės strateginė misija, proveržio kryptis ar prioritetai, nežinočiau, ką pasakyti. Tai rodo orientaciją į einamųjų reikalų svarstymą, o ne į strateginį pokytį“, – mano M. Bileišis.
Partneris trolina
Gerai, kad Vyriausybė, anot M. Bileišio, bent jau nedaro ypač staigių judesių, negadina to, kas veikia, tačiau LSDP koalicijos partneriai „Nemuno aušra“ iš esmės trolina visą politinę sistemą. Lig šiol dvi sisteminės partijos – socialdemokratai ir konservatoriai, paprastai būdamos dominuojančios valdančiosiose koalicijoje, suvaldydavo mažesniuosius savo partnerius ir Vyriausybės iš esmės būdavo darbingos. Kad dabar socialdemokratai to nesugeba, M. Bileišio manymu, yra jų nepatyrimo ir silpnumo požymis.
Matyti ir vidinis socialdemokratų kaip organizacijos pakrikimas. „Labai daug iš pažiūros kvailų, nebūtinai iš blogos valios, ir komunikacijos, ir sprendimų klaidų. Seimo pirmininkas – iš senosios gvardijos, partijos pirmininkas – iš savivaldybių, premjerė – trečias asmuo, ir visi jie tarpusavyje ne visada suderina alibi, neaišku, kokia yra toji partijos politinė linija“, – mano M. Bileišis.
Pasak jo, tokiomis aplinkybėmis Remigijus Žemaitaitis gali visus „trolinti, o tai jam naudinga. Jo taktika, kaip užvaldyti valstybę, labai racionali, tiesiog vadovėlinė“.
E. Leontjevos nuomone, kritusiam Vyriausybės palaikymui irgi itin didelę įtaką daro ne tiek nesuvaldyta kontrabandininkų balionų krizė, kiek koalicijos partnerių veiksmai: „Jų indėlis į vidaus politiką – neatsakingai pripūsti, skandalų pripildyti balionai, kurių nustoti leisti jie neplanuoja. Koalicija su Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos“ ir Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga – tai buvo vienas iš realistiškų variantų – galėjo būti darbingesnė. Vyriausybė keltų mažiau pasipriešinimo visuomenėje, greičiau kibtų į darbus. Oro balionų krizė irgi būtų efektyviau valdoma, bet, svarbiausia, nesustotų judėjimas link valstybei esminių sprendimų.“
Unikalus farsas
Kai pasirenkamas toks partneris kaip „Nemuno aušra“, nuolatiniai skandalai užprogramuoti. Jie prasidėjo dar formuojant ministrų kabinetą.
Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos profesorė dr. Irmina Matonytė primena, kad I. Ruginienės Vyriausybės 100 dienų sutapo su blogąja prasme unikaliais politiniais procesais Lietuvoje: „Pirmąjį Vyriausybės farsą, kai naujoji Vyriausybė kultūros ministro poste buvo papildyta odiozine Ignoto Adomavičiaus figūra, o vėliau prie šios ministerijos viceministru buvo bandyta prijungti abejonių dėl euroatlantinės orientacijos keliantį kultūros veikėją Aleksandrą Broką, premjerė I. Ruginienė kaip ir suvaldė. Naujai paskyrus ministre Vaidą Aleknavičienę, Kultūros ministerijos darbas normalizavosi, nors taip ir negrįžo (ir vargu ar greitai sugrįš) į šiam sektoriui būdingas ramias vėžes.“
Paskui, vardija I. Matonytė, ypač reikšmingai Vyriausybės darbo ritmą sutrikdė (ir tebetrikdo) hibridinė ataka iš Baltarusijos siunčiant oro balionus su kontrabandinėmis cigaretėmis taip, kad jie galimai trukdytų Vilniaus oro uosto veiklai. „Premjerės ryžtingumo šią problemą išspręsti greitai ir efektyviai sėkmė nevainikavo. Galiausiai dėl šių hibridinių išpuolių, neabejotinai siejamų su piktavališka užsienio veikėjų veikla, teko paskelbti ekstremaliąją situaciją. Šis aiškiai su tarptautine politika ir geopolitinėmis įtampomis susijęs problemų mazgas lieka neišrištas ir neaišku, ar (ir jei taip, tai kokias) politinės lyderystės pamokas iš jo pasiima mūsų premjerė“, – sako I. Matonytė.
Pasak jos, Seime inicijuota visuomeninio transliuotojo LRT valdysenos peržiūra tapo dar vienu kritiniu premjerės darbo iššūkiu: nors I. Ruginienė deklaruoja esanti už žodžio laisvę, bet vengia aiškiai išsakyti savo poziciją siūlomų įstatymo pakeitimų atžvilgiu ir didžiausia problema ji laiko „emocinį foną, sukilusį abiejose pusėse“.
Atviras premjerės pripažinimas, kad visuomenės poliarizacija yra didelė ir implikavimas, kad ją reikėtų mažinti, skamba kaip teigiama komunikacijos žinutė. „Vis dėlto šios žinutės potencialą pati premjerė greitai sumenkino kitu į viešumą iškilusiu veiksmu – Valstybės pažangos tarybos sudėties peržiūra, kuria siekiama labiau atliepti savojo, mažiau su visuomenėje pripažintais autoritetais susieto politinio rato vizijas ir siekius. Lygia greta tenka konstatuoti, kad premjerė neištarė savo magiškojo (įtraukiojo, empatiškojo) žodžio „girdžiu“ ir reaguodama į dėl inicijuojamų LRT valdysenos reformų protestuojančias dešimttūkstantines minias prie Seimo“, – pabrėžia I. Matonytė.
Jos nuomone, I. Ruginienės 100 dienų premjerės poste vertintinos kaip menkai pateisinančios lūkestį, kad ji gebės į valdančiosios koalicijos darbą įpūsti autentiško socialdemokratinio polėkio, kuris atsiskleistų per nuoseklias nuorodas į socialinį teisingumą ir socialinę atsakomybę. „Greičiau tai buvo intensyvaus Vyriausybės eksperimentavimo laikotarpis, kuris pačiai premjerei, savo politinėje veikloje nesibodinčiai improvizacijos ir saviraiškos, tikrai neprailgo. Pokyčiai politinių reitingų lentelėse rodo, kad vis dėlto nemažai visuomenės daliai šis 100 dienų yra gana ilga ir ne itin maloni kelionė“, – vertina I. Matonytė.
Esminiai klausimai
E. Leontjevai kelia nerimą, kad nesibaigiantys skandalai Vyriausybei trukdo imtis esminių sprendimų – stiprinti šalies ekonomiką, kovoti už konkurencingumą ir kartu – už valdžios aparato greitį ir veiksnumą. „Konkurencingumo stiprinimas turi tapti vertybine nuostata, lemiančia visus sprendimus, ir kasdien reikia nuveikti labai konkrečius darbus, kad mūsų įmonės neprarastų eksporto rinkų, kad pasinaudotume pasaulio prekybos žemėlapio perbraižymu. Mano galva, jokie balionai neturėtų užstoti šių prioritetų“, – sako E. Leontjeva.
Pasak jos, sėkmingos politikos menas prasideda nuo gebėjimo atskirti politinio veiksmo reikalaujančias problemas nuo tokių, kur veikti pagal Konstituciją valdžios institucijoms nedera. Būtent čia slypi politiko brandos ir realios atsakomybės paslaptis: atpažinti, kada ir kokia apimtimi būtina padėti, kad žmogus atsitiestų.
„Tapdama premjere I. Ruginienė labiausiai akcentavo darbo žmogų, o kaip pagerinti jam sąlygas daugiau uždirbti ir turėti užtikrintą darbo vietą – visa tai, matyt, Vyriausybei dar tenka atrasti“, – pastebi E. Leontjeva.
Ji mini tokį pavyzdį. Spalį nelabai pastebėtas išėjo Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pasiūlymas tobulinti Darbo kodeksą. Jis, tikėtina, yra I. Ruginienės, kaip socialinės apsaugos ir darbo ministrės, darbų palikimas. Norėta liberalizuoti profsąjungų streikus – prailginti įspėjamųjų streikų trukmę, nereikalauti vardinio balsavimo už streikus ir pan.
„Lydinčiuose dokumentuose atvirai teigiama, kad Lietuvoje vyksta per mažai streikų, palyginti su tokiomis šalimis kaip Prancūzija, ir kad siekiama leisti profsąjungoms labiau sutrikdyti įmonių veiklą (ir kas gi galėjo paleisti į viešumą tokius antivalstybinius teiginius). Likimo ironija, kad dabar pati valdžia susidūrė su protestais – tiesa, ne profsąjungų, o pilietinės visuomenės, ir jie stipriai sutrikdė pačios Vyriausybės darbą. Gal ši pamoka privers Vyriausybę sugrįžti prie Darbo kodekso – atsisakyti žalingų supriešinimo tikslų ir, atvirkščiai, užtikrinti, kad ekonominė įmonių veikla nebūtų lengvai trikdoma“, – mano E. Leontjeva.
Jai netikėtas tapo Vyriausybės susitarimas su privačiu sektoriumi dėl sveikatos reformos. Viena vertus, iki tol buvo labai demonizuojamas privatus sektorius ir pati jo veikimo logika, buvo didelė rizika, kad panašūs sprendimai persikels ir į kitas sritis: švietimą, pensijas. „Kita vertus, parodytas noras kalbėtis ir skaitytis su privataus sektoriaus bendruomene ir daryti bent kai kurių nuolaidų. Šis susitarimas, sakyčiau, yra simbolinis, pralenkiantis vien tik sveikatos sektoriaus ateitį. Jis parodo, kad socialdemokratai nesikratys pragmatinių sprendimų ir nebūtinai darys tai, ką prižadėjo rinkėjams“, – prognozuoja LLRI prezidentė.
Pasak jos, įvykus plačiai diskusijai apie tai, kas vis dėlto svarbiau: socialinis saugumas ar ekonomikos konkurencingumas, džiugina, kad bent jau pirmasis nenusveria antrojo. „Vis labiau suprantama valdžios greičio svarba, ekonomikos auginimas regionuose ir ekonominis saugumas rado savo vietą politinėje darbotvarkėje. Kuo daugiau Vakarų investicijų bus skirta čia, tuo svarbesni tapsime geopolitiniame žemėlapyje – taip daugiau motyvų mus ginti bus ir amerikiečiams, vokiečiams. Saugumas – ne vien biudžeto išlaidos, bet ir tai, kad žmonės nori čia gyventi, kurti ir investuoti“, – pabrėžia E. Leontjeva.
Pasak jos, Vyriausybės sėkme galima laikyti tai, kad kitų metų valstybės biudžetas priimtas praktiškai iš karto (vieną kartą Seimui jį grąžinus Vyriausybei atnaujinti – normalus procesas). Vis dėlto, ekonomistės vertinimu, šios sėkmės kaina – pernelyg didelis išlaidų augimas ne vien tik prioritetams ir deficitas, kuris, įskaičiuojant gynybą, sieks 5 proc.
„Naujo finansų ministro Kristupo Vaitiekūno nuopelnas – kad apskritai pavyko suderinti tokį sudėtingą biudžetą tokiu sudėtingu laiku: tikiu, kad jam teko ištarti nemažai „ne“ įvairioms išlaidoms, o kai kurie „taip“ buvo partinių kompromisų išdava. Taigi už proceso suvaldymą galima rašyti devintuką, už gynybos išlaidas – aštuntuką su pliusu, o už bendrą turinį – deja, tik ketvertą“, – vertina E. Leontjeva.
LLRI prezidentės manymu, neblogai perėmė darbų kryptį Ekonomikos ir inovacijų ministerija – ir toliau siekiama greitinti biurokratinius procesus. Ministras Edvinas Grikšas viešai sako, kad aplinka, kurioje veikia gyventojai ir įmonės, turi būti stabili, užtikrinta ir be staigių posūkių. Jis nežada keturių dienų darbo savaitės (tokią idėją remia I. Ruginienė) ir pripažįsta, kad laikas ir greitis galėtų tapti pagrindiniais viešojo sektoriaus veiklos rodikliais, planuoja stebėti nuo kitų metų įsigaliosiančios mokesčių reformos poveikį ekonomikos konkurencingumui ir sako, kad svarstytų žaliajam koridoriui ir investicijų greitkeliui taikomas nuostatas perkelti visoms investicijoms. Jam turėtų tekti ir pareiga spręsti verslui aktualias problemas: verslo dereguliavimo komisija, kuriai anksčiau vadovavo pats premjeras, dabar perkeliama į ministeriją.
„Vis dėlto be aukščiausių vadovų politinės lyderystės negalima tikėtis esminių pokyčių“, – įsitikinusi E. Leontjeva.
Net šios dienos saugumo kontekste nauja Vyriausybė kelis mėnesius gynybos klausimais kalbėjo visai ne apie šalies saugumą, o apie personalijas.
Dėmesys ne ten
M. Bileišio vertinimu, I. Ruginienės ministrų kabineto dėmesys yra visai kitur, nei reikėtų. „Tai, kad mažai kalbama apie svarbius reikalus, vienareikšmiškai yra šios Vyriausybės trūkumas“, – pabrėžia viešojo administravimo ekspertas.
Jam kelia susirūpinimą, kad net šios dienos saugumo kontekste nauja Vyriausybė kelis mėnesius gynybos klausimais kalbėjo visai ne apie šalies saugumą, o apie personalijas. Išmesta iš posto krašto apsaugos ministrė Dovilė Šakalienė, ilgai ieškota, kas ją pakeis, kol pasirinktas šioje srityje vos kelių mėnesių patirtį turintis Robertas Kaunas.
Deja, iš Vyriausybės negirdėti, kas bus mūsų ekonominio augimo ir gerovės šaltiniai artimiausiais metais. „Esu gana skeptiškas, kad ką nors iš šios Vyriausybės ir išgirsime, jei to nenutiko per 100 dienų“, – mano M. Bileišis.
Valstybės duomenų tarnybos neseniai paskelbtais duomenimis, Lietuvos demografinė situacija dar labiau pablogėjo, tad 2040 m. „Sodros“ ir jokia kita sistema neveiks ir šiuos klausimus reikia spręsti šiandien, nes paskui bus per vėlu.
Dar viena svarbi sritis, kurioje, pasak M. Bileišio, iš Vyriausybės pusės taip pat tyla, – technologijų, dirbtinio intelekto įrankių vystymas viešųjų paslaugų srityje. „Tai didžiuliai projektai, kuriems reikia ir lyderystės, ir išmanymo, ir nuoseklaus darbo. Vyriausybė čia tikrai turėtų pasitempti ir nuo tų komunikacinių ančių pereiti prie konkrečių darbų“, – sako M. Bileišis.
Tad, jo vertinimu, gero pažymio Vyriausybei neišeina rašyti dėl susitelkimo į prioritetus stokos, visą politinę sistemą destabilizuojančios komunikacijos ir pavienių ministerijų, kaip kad Kultūros, veiklos trūkumų.
Pasak M. Bileišio, problema – net ne kiek Vyriausybė, kiek pati LSDP. Joje vyksta kartų kaita – tai iš esmės yra gerai, tačiau bėda, kad partija neparodė gebanti auginti naują lyderių kartą.
„Dabartinių naujosios kartos socialdemokratų lyderių elgsena ir komunikacija labai kontrastuoja su Sąjūdžio kartos ir kelia nerimą. Tokios sisteminės daugiatūkstantinės partijos dabartiniai TOP lyderiai tokiame jauname amžiuje – jau su tokiomis dėmėmis ant munduro, kaip kad Mindaugas Sinkevičius su čekiukiais, Gintautas Paluckas su savo verslo peripetijomis. Tada prireikia plano B – visiškai nepatyrusius žmones parašiutu išlaipina į tokias pozicijas, kur jie globalaus nesaugumo epochoje turi šokti ant bėgimo takelio sprinto greičiu, tad iš karto ir klumpa“, – sako M. Bileišis.
Pasak jo, Vyriausybės komanda gal prasilauš. Tačiau kažin ar dabartinėmis geopolitinėmis aplinkybėmis turime prabangą tuos dvejus trejus metus užsiimti mūsų gerovei ir mūsų nacionaliniam saugumui tiesioginės įtakos neturinčiais klausimais vien tam, kad vienos iš mūsų sisteminių partijų jaunoji karta pasimokytų, kaip reikia valdyti valstybę.
M. Bileišiui labai sunku suprasti ir socialdemokratų, sisteminės partijos, norą įtvirtinti savo autoritetą taip, kaip daroma dabar, – stumiant pataisas dėl LRT ir nereaguojant į daugiatūkstantinius protestus, nes tai atrodo kaip šaudymas sau į kojas lygioje vietoje. „Tai visai nedera su jų ideologija. Dabar situacija yra kaip iš filmų apie kalinius, kai ateina naujas, trenkia stipriausiam per veidą ir pasitikrina, kas čia vadas. Dabartinė Vyriausybė įsivertina, ar stipri Lietuvos pilietinė visuomenė. Tačiau kodėl reikia konfliktuoti su savo pačia aktyviausia visuomenės dalimi, tikrinti, ar jie yra tikrai piliečiai, ar kažkokie pastumdėliai? Žmonės mato, kas dedasi su populistais ir apskritai demokratijos silpnėjimu, priešinasi, ir teisingai daro“, – mano M. Bileišis.
Tačiau kai kairioji politinio spektro pusė silpna (o rinkėjų ten yra daug) atsiveria šansas kairiajam populizmui ir galima destabilizacija. Čia, pasak M. Bileišio, galima prisižaisti, ir tai ilgai gali netrukti.
Pačiai premjerei situacija atrodo visai kitaip. Gausiais visuomenės protestais pasižymėjusius 2025-uosius sveikinime su Naujaisiais ji vertina taip: „Tai metai, kai sudėtingomis aplinkybėmis priėmėme atsakingų sprendimų ir parodėme, kad valstybė gali veikti ramiai ir nuosekliai. Vyriausybės susitelkimas, sprendimų tęstinumas ir aiški kryptis leido ne tik suvaldyti kilusius iššūkius, bet ir kryptingai tvirtinti visus svarbiausius Lietuvos pamatus. [...] Lietuva 2025-aisiais tapo tvirtesnė ne todėl, kad buvo lengva, o todėl, kad pasirinkome atsakomybę, dialogą ir darbą.“
Naujausi komentarai