Išskirtinė kadencija

Jau galima sverti, ką nuveikė dabartiniai valdantieji, kuriuos pažadus tesėjo, kuriuos – ne, nes per paskutinius kadencijos metus – o vieni ir likę – daugiau koncentruojamasi į priešrinkimines kovas, o ne rimtus darbus.

„Vis dėlto sunku kai kuriuos šios kadencijos valdančiosios koalicijos trejų metų rezultatus vertinti objektyviai, nes laikas jiems teko tikrai sudėtingas“, – konstatuoja Vilniaus politikos analizės instituto asocijuotasis analitikas Matas Baltrukevičius.

Prieš trejus metus, 2020 m. lapkričio 13-ąją, pirmajame naujos kadencijos Seimo posėdyje valdžią į savo rankas perėmusi dešiniųjų politinių jėgų – Tėvynės sąjungos-Krikščionių demokratų (TS-LKD), Liberalų sąjūdžio (LS) ir Laisvės partijos (LP) – koalicija buvo užsimojusi pasiekti proveržį ir švietimo, ir sveikatos, ir socialinės apsaugos, ir mokesčių sistemos srityse. Tiesa, valdžią jie perėmė COVID-19 pandemijos įkarštyje, tad žinojo, kad dėl to susidurs su nemažai iššūkių.

Tačiau nežinojo, kad, be jų, dar teks kovoti ir su lig šiol Lietuvoje nepatirta nelegalių migrantų krize, Seimui teks dirbti pirmą kartą Lietuvoje paskelbus nepaprastąją padėtį. Kas galėjo prognozuoti, kad politikų sprendimus kritikavęs mitingas baigsis riaušėmis prie Seimo? Juo labiau nesitikėjome, kad taip netoli mūsų prasidės karas ir prireiks ne tik padėti užpultiems ukrainiečiams, bet ir peržiūrėti mūsų pačių prioritetus sutelkiant dėmesį į Lietuvos gynybos stiprinimą.

Veikla: šis Seimas išsiskiria gausybe komisijų, tyrimų, net apkaltų, ypač tuo pasižymėjo tretieji kadencijos metai. (P. Peleckio / BNS nuotr.)

Vidiniai nesutarimai

Paskutiniai kadencijos metai prasideda ir iki raudonumo įkaitus situacijai valdančiosios koalicijos viduje, o tai lig šiol bent jau nebuvo taip ryškiai išsprūdę į viešumą.

Garsiajame Vyriausybės posėdyje prieš porą savaičių žodžių kaktomuša susirėmė ekonomikos ir inovacijų ministrė Laisvės partijos (LP) lyderė Aušrinė Armonaitė ir premjerė konservatorė Ingrida Šimonytė, prieš kelias dienas „laisvietis“ Tomas Vytautas Raskevičius, nepatenkintas balsavimu parlamente, prie Seimo sudegino tris knygas apie LGBTIQ ir retoriškai paklausė, ar premjerė ir Vyriausybė dar turi Seimo pasitikėjimą, taip gausiai užpildamas vandens ant opozicijos malūno.

„Kol kas apie durų trankymą nekalbama. Tačiau akivaizdu, kad LP nebus ta, kuri visą laiką nusileidžia. Konservatorių spaudimo partneriams kelias, kurį jie šią kadenciją dažnai rinkosi, atvedė ne prie pačios geriausios situacijos. Tačiau ją lemia ne tik tai: „laisviečių“ reitingai žemoki, tad jie turi kažką daryti. Vis dėlto spekuliacijos, kad gal jiems naudinga pasitraukti iš koalicijos, kažin ar jų elektorato būtų vertinama kaip teigiamas žingsnis, ypač esant dabartinei geopolitinei situacijai“, – mano M. Baltrukevičius.

Pasak jo, kad koalicijos viduje dūžta lėkštės, normalus dalykas, bet nenormalu, kad santykių aiškinimasis vyksta per žiniasklaidą.

Akivaizdu, kad vienas iš valdančiųjų pažadų – diegti naują politinę kultūrą liko netesėtas, nes žodis „kultūra“ nedera prie to, kaip jie elgėsi su opozicija jau pačiame pirmame šios kadencijos Seimo posėdyje ir kaip didieji koalicijos broliai elgėsi su mažesniaisiais. Būdami valdžioje konservatoriai tik sustiprino savo, kaip arogantiškų politikų, reputaciją, kuri jiems tikrai nepadėjo atlikti užsibrėžtų darbų.

Iš reformos – trupiniai

Vidiniai nesutarimai stabdo ir vienu svarbiausių kadencijos darbų vadintą mokesčių reformą. „Laikantis požiūrio, kurį deklaruoja TS-LKD, dėl mokesčių reformos jau seniai dėl visko susitarę, visiems viskas tiko, tačiau kai tai reikia įgyvendinti, prasideda problemos. LP suranda savo programos punktus, kur parašyta, kad mokesčiai nedidės, naujų nebus. Kiekviena pusė gali rasti savų argumentų, o kas ten vyksta už uždarų durų, spręsti sunku“, – sako M. Baltrukevičius.

Pasak jo, tokio masto reformos neturėtų būti bandomos priimti taip, kaip bandyta dabar. Jei koalicijos viduje neišeina susitarti dėl visų projektų, tam yra kompromisų menas. Akivaizdu, kad tokia apimtimi, kokia norėjo konservatoriai, dėl mokesčių reformos susitarti nepavyks, bet, M. Baltrukevičiaus nuomone, gal kai ką iš paketo projektų pasiseks priimti. Tačiau iš vieno svarbiausių šios kadencijos prioritetų gali likti tik trupiniai.

Ambicijos ir streikai

Įkaitusios problemos ir kitoje prioritetų prioritetu vadinamoje – švietimo srityje. M. Baltrukevičius primena, kad ir ankstesnėse kadencijose ši sritis buvo karšta – lėkė ministrų galvos, mokytojai streikavo. Vis dėlto, primena jis, ankstesnių kadencijų ministrai, pavyzdžiui, praėjusią – Jurgita Petrauskienė, posto neteko dėl labai aiškaus mokytojų nepasitenkinimo jos darbu, o šios kadencijos – Jurgita Šiugždinienė – turėjo pasitraukti dėl su jos, kaip ministrės, darbu nesusijusių dalykų – dar būnant savivaldybės tarybos nare gautų išmokų.

Abejonės: „Kiek tenka stebėti, kaip įgyvendinama Tūkstantmečio mokyklų programa, lūkesčiai buvo ne tokie. Daug pinigų išeis vėjais ir norimo efekto neatneš“, – mano E. Pranckūnienė. (G. Dabašinsko / BNS nuotr.)

Mokyklų tobulinimo centro steigėjos dr. Eglės Pranckūnienės vertinimu, J. Šiugždinienės atsistatydinimas buvo ne į naudą: „Ji buvo labai ryški švietimo srityje, siekianti dialogo su visomis suinteresuotomis pusėmis, įsiklausanti, komunikuojanti. Jai pasitraukus, manau, pasikeitė bendra atmosfera, dirbant įvairiose darbo grupėse matyti, kad nebėra tokio noro diskutuoti, įsiklausyti į įvairias nuomones.“

E. Pranckūnienės nuomone, palyginti su praėjusia kadencija švietimo srityje, valdantieji turėjo daugiau ambicijų ir pradėta daugiau esminių pokyčių. Tiesa, pavyko ne viskas, užsimota stipriai ir daugeliu krypčių, o tam nėra nei tiek pajėgumų, nei pati sistema pajėgi absorbuoti tiek naujovių. Pavyzdžiui, mokykloms sunku ir pereiti prie naujų programų, ir rengtis įtraukiajam ugdymui.

Konservatorių spaudimo partneriams kelias, kurį jie šią kadenciją dažnai rinkosi, atvedė ne prie pačios geriausios situacijos.

Švietimo ekspertė giria, kad pavyko realizuoti ambicijas išjudinti švietimo tyrimus, edukologijos mokslą, pedagogų rengimą – pavyko paleisti mokslinių tyrimų programą, kokios nebuvo per visus daugiau kaip tris nepriklausomybės dešimtmečius, tai turėtų padėti pasiekti proveržį švietimo srityje.

Imtasi visokių priemonių siekiant pritraukti daugiau studentų į pedagogikos studijas, tačiau, E. Pranckūnienės vertinimu, kol kas jos neturi didesnio poveikio sprendžiant pedagogų trūkumo problemą. Nors formaliai studentų pagausėjo, bet daugiau jų pritraukta į laipsnio nesuteikiančias programas, kur studijuoja daugiausia jau dirbantys mokyklose.

„Sprendžiant kitą opią švietimo problemą – pedagogų atlyginimų kėlimą, reikia pripažinti, kad juos pavyko padidinti, nors jie dar nesiekia norimo dydžio. Tačiau tiek pinigų į mokytojų atlyginimus dar nebuvo investuota per visus pastaruosius tris dešimtmečius“, – pabrėžia E. Pranckūnienė.

Pasak jos, nors formaliai daromos ir kitos reformos – ugdymo turinio atnaujinimo, įtraukiojo ugdymo, bet šlubuojant. Ugdymo programų nepavyko taip nušlifuoti, kad jos atitiktų tai, kas buvo planuota. Mokyklos turi dar labai daug neatsakytų klausimų dėl įtraukiojo ugdymo, nors reforma įsigalios jau nuo kitų metų.

Švietimo ekspertė atkreipia dėmesį, kad kai kurie pokyčiai net vienas kitam tarsi prieštarauja. Pavyzdžiui, prieš pat šį rugsėjį patvirtintas naujas pažangus moksleivių pasiekimų vertinimo aprašas, kuris galėtų pakeisti pažymių, testų, egzaminų perdėtą sureikšminimą. Tačiau kartu įvesti privalomi nacionaliniai mokinių pasiekimų patikrinimai, jiems suteikta didesnė nei lig šiol reikšmė.

E. Pranckūnienei kelia abejonių ir kaip daug ką pakeisianti reklamuota Tūkstantmečio mokyklų programa: „Kiek tenka stebėti, kaip ji įgyvendinama, manau, lūkesčiai buvo ne tokie. Gal bus patobulinta kai kurių mokyklų infrastruktūra, bet kad įvyktų esminių pokyčių mokyklose, kažin. Manau, daug pinigų išeis vėjais ir norimo efekto neatneš.“

Darbus diktavo krizės

Daug aistrų sukėlė ir kitos valdančiųjų reformos. Štai, primena M. Baltrukevičius, buvo didelių užmojų dėl kolegijų pertvarkos, bet regionuose ryškus nepasitenkinimas ja. Kaip, beje, ir dėl policijos reformos: nors žadama, kad sistema išliks panaši, o keisis tik administravimas, bet baiminamasi, kad situacija tik prastės. Daug kritikos susilaukia ir reformos sveikatos apsaugos srityje, lig šiol daug klausimų dėl regionuose kuriamų centrų, nėra vienareikšmio atsakymo ir dėl pokyčių greitosios medicinos pagalbos sistemoje. Žinoma, svarbiausias šios kadencijos darbas sveikatos apsaugos srityje buvo suvaldyti COVID-19 pandemiją. Vertinimai, kaip tai pavyko, nevienareikšmiai, kaip ir bandymai atsakyti į klausimą, ar rekordinis mirčių skaičius – dėl šios kadencijos strategų klaidingų sprendimų, ar dėl paveldėtų problemų sistemoje.

Kai kurių darbų valdančiuosius privertė imtis aplinkybės: nelegalių migrantų krizė paakino padaryti tai, ką seniai reikėjo, – pastatytas fizinis barjeras pasienyje, o karas Ukrainoje sutelkė stiprinti šalies gynybą.

Giria už sprendimus

Trejų metų darbus socialinės apsaugos srityje Vilniaus universiteto profesorius, Mokslų akademijos narys, ekonomistas dr. Romas Lazutka vertina taip: „Galima pagirti. Dešiniųjų koalicija darė daugiau kairiųjų sprendimų – didino pensijas, palaikė socialinių išmokų augimą. Viena vertus, jie buvo priversti tai daryti, nes situacija socialinėje srityje buvo labai prasta. Tačiau, žinoma, tam reikėjo pastangų ir konservatoriai socialinę sritį tikrai paglobojo. Jei pirmu smuiku būtų griežę kokie „laisviečiai“, to nebūtų darę.“

Profesorius giria valdančiuosius už pensijų sistemos pakeitimus, skirtus sunkiau gyvenantiems pensininkams. Jo vertinimu, atsirado daugiau teisingumo įvedus vienišo asmens išmoką, mat anksčiau buvo mokamos našlių pensijos, o kiti vieniši žmonės – išsiskyrę ar nesusituokę – tokių išmokų negaudavo. Pagaliau visi, taip pat ir dideles pensijas užsidirbę, pajuto ir pensijų individualios dalies indeksavimo formulės, priimtos dar ankstesnėse kadencijose, pranašumus, nes dabar „Sodros“ biudžetas perteklinis, tam buvo lėšų.

Pasak R. Lazutkos, gerai, kad didėja ir kitos išmokos, pavyzdžiui, vaiko pinigai, padaugėjo paslaugų ir paramos šeimai, neįgaliems žmonėms, o užklupus energetikos krizei nemažai gyventojų gavo kompensacijas.

R. Lazutkos nuomone, minimalios algos didinimas galėjo būti ir spartesnis. Tačiau pensijų augimas turi aplenkti atlyginimų augimą, nes vis dar apie 40 proc. pensininkų gyvena skurde. „Dar labiau, nei planuojama, padidinti pensijas prieš rinkimus būtų kaip dovana valdantiesiems. Tačiau to nedaroma, nors lėšų „Sodros“ biudžete yra. Tačiau, matyt, problema yra valstybės biudžetas, iš kurio mokama dalis pensijos. Čia atsiremiame į mokesčių reformą, kuri neįvyko, nors taip būtų buvę įmanoma padidinti ir pensijas, ir daugiau lėšų skirti švietimui, sveikatos apsaugai“, – pabrėžia R. Lazutka.

Pranašumas: R. Lazutka darbus socialinėje srityje vertina taip: „Galima pagirti. Dešiniųjų koalicija darė daugiau kairiųjų sprendimų – didino pensijas, palaikė socialinių išmokų augimą.“ (Ž. Gedvilos / BNS nuotr.)

Įeis į istoriją

Per trejus šios kadencijos metus Seime priimta nemažai sprendimų, kurie, M. Baltrukevičiaus nuomone, įeis į istoriją. Ilgam įsitvirtina Konstitucijos pataisomis įteisinti pokyčiai, o tokių šią kadenciją buvo net keli. Įteisinti, kas de facto jau vyko, tiesioginiai merų rinkimai. Atvertas kelias į Seimą kandidatuoti nuo 21 metų. Suteikta galimybė po apkaltos grįžti į politinį gyvenimą, t. y. pagaliau padėtas taškas sprendžiant dėl Rolando Pakso kilusią dilemą, ką daug metų ragino padaryti ir Europos institucijos.

Politologas vardija ir kitus išskirtinius mūsų gyvenimą reglamentuojančius teisės aktus. Priimtas Rinkimų kodeksas: kad ir be pradinių revoliucingų idėjų, pavyzdžiui, keisti Seimo rinkimų sistemą, bet viename dokumente surašytos visų rinkimų taisyklės, suvienodinta jų tvarka. Patvirtintas naujas merų ir savivaldybių veikimo modelis.

Įteisintas daug metų karštų diskusijų kėlęs asmenvardžių rašymas lotyniškos abėcėlės rašmenimis. Įsteigta žvalgybos kontrolieriaus pareigybė. Pasirašyti nacionaliniai susitarimai dėl švietimo ir gynybos.

M. Baltrukevičius pastebi, kad šis Seimas išsiskiria gausybe komisijų, tyrimų, net apkaltų, ypač tai būdinga tretiesiems kadencijos metams. Opozicija buvo surengusi interpeliacijų, bet tai, pasak jo, tam tikras politinis teatras: visi žino, kad nepavyks, ir visi tik atlieka savo vaidmenį. Kur kas reikšmingesnis opozicijos veiksmas buvo pernai dviejų savaičių boikotas, kai opozicinės frakcijos atsisakė dalyvauti Seimo posėdžiuose.

Šiam Seimui liko metai. Artėjant rinkimams priimti sprendimus taps vis sunkiau, o įskelti skandalus, net tarp bendražygių, – lengviau. Kuo baigsis dūžtančių lėkščių skandalas valdančiojoje koalicijoje, paaiškės netrukus, galbūt balsuojant už valstybės biudžetą 2024 m.

Vadinamasis čekiukų skandalas šį pavasarį buvo įkaitinęs premjerės norą net trauktis iš posto, o valdančiuosius – pasiūlyti gerokai neadekvačią idėją perkrauti sistemą, t. y. rengti neeilinius rinkimus. Kaip jau įprasta, tokią idee fixe konservatoriai iškėlė neinformavę savo koalicijos partnerių. Anuomet konservatoriai gaisrą patys sukėlė, patys užgesino. Ir dabar prognozuojančių koalicijos žlugimą nedaug.

Paskutiniais kadencijos metais kažin ar ko ypatingo galima tikėtis ir iš susiskaldžiusios opozicijos. M. Baltrukevičius sako nematantis tam priežasčių. Jis primena, kad Valstiečių ir žaliųjų sąjungos, turinčios didžiausią opozicinę frakciją Seime, lyderis Ramūnas Karbauskis reklamavo, kad pamatysime, ko dar nematę, – „valstiečiai“ turės stiprią šešėlinę vyriausybę. Tačiau, M. Baltrukevičiaus vertinimu, toji šešėlinė vyriausybė taip ir liko šešėlyje.

Nukrypimas: pasak M. Baltrukevičiaus, kad koalicijos viduje dūžta lėkštės, normalus dalykas, bet nenormalu, kad santykių aiškinimasis vyksta per žiniasklaidą. (V. Balkūno / BNS nuotr.)

Kaip visuomet, paskutiniais kadencijos metais laukia daugiau rinkimų aistrų nei darbų. Juolab rinkimų kitąmet – net treji.