„Radijo žinių“ laidos „Persona grata“ vedėjas Raigardas Musnickas kalbasi su filosofu, politologu ir Vilniaus universiteto profesoriumi Alvidu Jokubaičiu apie tai, kas mūsų gyvenime vyksta filosofiško ir kaip šios idėjos daro įtaką demokratijai, politikų sprendimams bei pačiam siekiui valdyti? 

Ar garsiausi pasaulio filosofai ir jų mintys vis dar aktualios šių dienų politikos kontekste?

Jie yra gerokai aktualesni už Lietuvos Respublikos Seimą, Vyriausybę ir visą čia vykstančią politinę rutiną. Politika yra veikimas, o tas, kuris veikia, visuomet žino daugiau. Tačiau pažvelgus iš šalies, vaizdas pasikeičia. Mus paveikė turizmo industrija – pradėjome keliauti po pasaulį, kaupti įspūdžius ir nuolat ieškoti naujų. Net kasdienybėje tapome tarsi paviršutiniški keliautojai, daugelio dalykų tiesiog nepastebime. Tai, ką žmonės sako, akimirksniu galima nuneigti. Net politikoje nėra nė vieno teiginio, kurio negalėtume paneigti, jei tik panorėtume. Filosofai kuria iliuziją, kad esama tokio principo, kurio negalima pajudinti – nes jei jį patrauksi, sugrius visa sistema.

Ar politikoje yra nepajudinamų dalykų?

Klaida, kurią darome nuo XIX amžiaus, nuo Prancūzijos revoliucijos laikų, yra susijusi su išlaisvinimo politikos atsiradimu. Tai tapo tam tikra obsesija – nuolat siekti sukurti vis geresnę ir laisvesnę visuomenę. Man atrodo, kad tai didelė klaida. Politiką reikėtų vertinti suvokiant, kas yra žmogus – būtybė, linkusi neigti, pažeidžiama ir pavojinga. Juk kariauja žmonės, katinai ar šunys tarpusavyje nekariauja.

Atsižvelgiant į tai, pagrindinis politinis uždavinys turėtų būti ne skubėti kurti „šviesų rytojų“, o stengtis nesugriauti to, kas jau sukurta. Mes pernelyg optimistiškai ėmėme žiūrėti į žmogaus prigimtį, o iš to ir kilo žaidimas politika – tarsi tai būtų estetinis spektaklis, kuriame vieni išeina, kiti ateina. Tačiau greičiausiai turi įvykti kažkas labai skaudaus, kad šis žaidimas sustotų ir priverstų visus susimąstyti.

Jei klausiate, ar padaugėjo idiotų? Idiotas – keistas reiškinys. F. Dostojevskio romane „Idiotas“ kunigaikštis Miškinas, pagrindinis herojus, yra tarsi Kristaus analogas. Tai būtų panašu į situaciją, jei šiandien kas nors parašytų romaną, kuriame į Vilnių atvyksta Kristus – tobulas žmogus, susiduriantis su mūsų tikrove. Tuomet kyla klausimas: kas yra idiotas? Jis visuomenei atrodo tobulas kaip „idiotas“, tačiau iš tiesų klausimas tampa platesnis – ar mes patys nesame idiotai?

Gal pasaulio pabaigoje viską pažinsime ir suprasime savo klaidas, tačiau dabar veikiame didžiuliame nežinojime.

Žiūrint iš tokios perspektyvos, santykis su politika darosi aiškesnis. Įsivaizduokime, kad žmonės kalba tik girdėję apie vieną ar kitą dalyką – juk tikro žinojimo turime labai mažai. Gal pasaulio pabaigoje viską pažinsime ir suprasime savo klaidas, tačiau dabar veikiame didžiuliame nežinojime. Žmogus nėra visapusiškai protinga būtybė – jis tik protaujanti būtybė. Protą turi, bet kadangi visi turi tą patį protą, dalykus supranta labai skirtingai.

Ypač šiandien, kai internetas ir komunikacijos priemonės leidžia kiekvienam pasakyti ką nori apie bet ką, tačiau baisiausia, ypač politikoje, kad tie žodžiai dažnai nieko nereiškia. Jie nesusiję su veiksmais. Pasakėme tiek daug žodžių, o aš vis dar bandau suprasti, kas yra Lietuva.

Politikai laiko save išrinktaisiais. Jie jaučia, kad turi lemti valstybės likimą. Ar galima dėl to ant jų pykti?

Kalbant apie „išrinktuosius“, verta pastebėti, kad Lietuvoje šiandien tarsi veikia dvi demokratijos. Žodis „demokratija“ gyvuoja jau 2500 metų, todėl kiekvienas jį supranta ir pritraukia taip, kaip jam patinka.

Viena demokratija trunka dvylika valandų rinkimų dieną – tai rinkimų demokratija. Kita prasideda iškart po rinkimų, kai žmonės išeina į gatves, ima keikti ir kritikuoti tuos, kuriuos patys išrinko. Tai jau nepasitikėjimo demokratija.
Visas „Žinių radijo“ interviu – įraše: