Iškart po Velykų Seime numatytas Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos (LRT) įstatymo naujų pataisų svarstymas, o šalia Seimo – naujas protestas už laisvą žodį.
Nepaisant daugiatūkstantinių mitingų pernai gruodį, tarptautinių institucijų, Europos didžiųjų transliuotojų raginimų Seimui liautis, valdantieji vėl užveda buldozerį stumti LRT įstatymą, Seime gimsta vis naujų idee fixe.
Kuo siūlomos nuostatos pavojingos žiniasklaidos nepriklausomumui ir kaip būtų galima tobulinti LRT valdyseną ir turinį, „Kauno dienos“ interviu su LRT tarybos nariu, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto profesoriumi Deimantu Jastramskiu.
Aiški rizika
– Protestuodami prieš naujas LRT įstatymo pataisas visuomeninio transliuotojo žurnalistai atnaujino tylos pauzių akciją. LRT taryba paskelbė pareiškimą, kad teisė į saviraišką ir protestą neturėtų būti realizuojama naudojant LRT išteklius, eterio laiką. Jūs tokiai tarybos pozicijai nepritariate?
– Kolegos iš tarybos paskelbė žinutę, pagal kurią galima suprasti, kad taip mano visi tarybos nariai. Tačiau nuomonių yra įvairių.
Man atrodo, kad nereikia nukreipti dėmesio į tai, ar kelias eterio sekundes kas nors naudos tylai, ar ne, nes tai nėra esmė, čia jau padariniai. Esmė – kad teisės aktų projektuose vis atsiranda įvairių papildymų, ir gana dažnai, vos ne kas kelias dienas. Tokia, paprastai sakant, keista teisėkūra – didžiulė bėda.
Sakoma, kad to išeitis – Valstybės kontrolės audito LRT išvados, tačiau tai, kas siūloma įstatymo projektuose, niekaip su jomis nesusiję. Teisėkūra, kuri dabar kuriama, eina sau, o Valstybės kontrolės išvados, rekomendacijos – sau.
Įdomiausia, kad kelios Valstybės kontrolės rekomendacijos skirtos būtent politikos formuotojams, Vyriausybei, pavyzdžiui, susijusios su viešaisiais pirkimais ar atlyginimų principų organizacijoje nustatymu, tačiau apie tai niekas nekalba.
Manau, jei norima geriau įtvirtinti išorinę LRT priežiūrą, pirmiausia įstatyme reikėtų įtvirtinti, kad Valstybės kontrolės auditavimas būtų periodiškas. Taip yra Estijoje ir ten nekyla jokio ažiotažo, kaip kad Lietuvoje, kad po penkiolikos metų pertraukos Seimas sugalvojo skirti LRT Valstybės kontrolės auditą.
Beje, kai kartu su keliais tarybos nariais prieš kelias savaites susitikome su Seimo pirmininku pasikalbėti dėl LRT įstatymo naujo projekto, jam pateikiau kelis pasiūlymus, rekomendacijų dėl periodiško audito ir ką dar būtų galima daryti kitaip, jei norima į visuomeninį transliuotoją ir apskritai žiniasklaidą žiūrėti sistemiškai. Tačiau turbūt ne to siekiama, ir tai yra problema.
– Valdantieji tikina, kad LRT įstatymo projektas dabar jau puikus, tačiau žiniasklaidos ekspertai, dalis žurnalistų bendruomenės, Kultūros asamblėja įspėja, kad jį priėmus rizikuojame turėti politiškai priklausomą, biurokratišką, suvaržytą visuomeninį transliuotoją. Ar, Jūsų vertinimu, darbo grupė pataisė pernai metų pabaigoje parengtus projektus ar dar sugadino?
– Buvo pateikta daug racionalių pasiūlymų, tačiau Seime vyrauja visažiniškumo elementas, kad jie visais klausimais viską vis tiek geriau žino nei kas nors kitas, net dirbantis toje srityje jau daug metų.
Atsitraukta dėl vieno punkto: generalinis direktorius galės būti atleidžiamas dviem trečdaliais LRT tarybos narių balsų, o ne mažiau. Tačiau projektas papildytas daugeliu naujų dalykų. Labiausiai žurnalistams ir pilietinei visuomenei reikėtų nerimauti dėl bandymo įstatyme nurodyti, kad taryba, paprastai kalbant, spręstų, ką kviesti, o ko nekviesti į laidas, – dėl redakcinio nepriklausomumo. Norima sterilizuoti eterį nuo kitų žiniasklaidos lauko dalyvių, apriboti išorinių žurnalistų dalyvavimą kuriant LRT turinį. Viena vertus, tai absurdiškas reikalavimas, kita vertus, tai pavojinga, nes norima į įstatymą įtraukti riziką mažinti redakcinį nepriklausomumą. Yra valdysenos ir yra redakciniai reikalai. Jie vieni su kitu susiję, tačiau iš administravimo pusės neturi būti primetama redakciniam darbui. Toks vienareikšmis principas žiniasklaidoje.
Jei jau norima ką nors šia linkme daryti, tai, atvirkščiai, įstatyme reikėtų įrašyti, kad turi būti garantuojamas redakcinis nepriklausomumas ir pati taryba jį turi saugoti. Šis klausimas yra kertinis. Naujos pataisos kelia didelę riziką, todėl, manau, vien dėl to ir protesto tonas gali būti stiprus.
– Kaip vertinate naujausius valdančiųjų siūlymus, kad LRT viešosios paslaugos būtų teikiamos pagal viešųjų paslaugų pavedimo sutartį su Vyriausybe, kurioje būtų nurodymai visuomeniniam transliuotojui, kiek laidų kuriai temai skirti ir pan.?
– LRT turinio reikalavimai yra apibrėžti LRT įstatyme. Siūlymuose Vyriausybei papildomai LRT pavesti atlikti paslaugas matyti noras LRT paversti valdžios klientu. Tačiau tiek visuomeninės, tiek privačios žiniasklaidos priedermė yra būti kritiška valdžios stebėtoja ir tarnauti viešajam (visuomenės) interesui.
Daugiau biurokratijos
– Valdysenos srityje siūloma didinti LRT tarybos narių skaičių, tačiau palikti tas pačias politikų ir visuomeninių organizacijų deleguojamų narių proporcijas, steigti LRT tarybos biurą ir valdybą. Tad kokio dydžio būtų tas vadovaujantis aparatas, ar būtų aišku, kas už ką atsako? Kiek mokesčių mokėtojams kainuotų jo išlaikymas? Juolab kad LRT biudžetą Seimas įšaldė trejiems metams.
– Turbūt būtų kaip maža ministerija. Biuro dydis neapibrėžtas. Valstybės kontrolė audito išvadose nurodė, kad reikia didinti išorinių narių skaičių komitetuose. Tai taip pat reikalauja papildomų finansinių išteklių. Jeigu daugės tarybos narių, atsiras valdyba, biuras – tai yra šimtai tūkstančių papildomų eurų per metus. O LRT biudžetas įšaldytas, infliacija auga ir, ekonomistų prognozėmis, dar augs, vadinasi, viskas brangs.
Iš savo patirties ir kitų šalių pavyzdžių matau, kad tą valdysenos aparatą reikia ne didinti, o mažinti. Dabar du trečdalius LRT tarybos narių skiria politinės institucijos. Nors jie, tarp jų ir aš, neįsipareigoję juos skyrusioms institucijoms ir turi atstovauti visuomenei, Lietuvoje klientelizmo dvasia niekur neišgaravusi, todėl tai kelia tam tikrų rizikų. Jei žmonės į tarybą būtų atrenkami pagal konkrečias kompetencijas, tai būtų vienas iš būdų profesionalizuoti darbą. Tačiau einama visiškai ne į tą pusę.
– Ar, Jūsų manymu, reikia steigti naują darinį – valdybą?
– Siūloma steigti naują darinį – valdybą, didinti tarybos narių skaičių, tačiau nėra pagrindimo, kodėl tai reikia daryti. Pirma reikėtų išsiaiškinti funkcijas, pažiūrėti, kaip organizacija valdoma, o tada žiūrėti, ko ten papildomai reikia ar ne.
Manau, papildomų darinių nereikia, nes valdymas taptų dar sudėtingesnis, atsirastų tik papildomas biurokratinis mechanizmas, kuris nesumažintų valdysenos problemų, o potencialiai jas tik padidintų. Esmė – valdysenos lygmenų skaičius. Jei yra administracijos vadovas, vieno kolektyvinio organo tikrai per akis.
Jei žmonės į Tarybą būtų atrenkami pagal konkrečias kompetencijas, tai būtų vienas iš būdų profesionalizuoti darbą. Tačiau einama visiškai ne į tą pusę.
Latviai ir estai tai sprendžia racionaliau. Ten yra ir tarybos, ir valdybos, bet nėra generalinio direktoriaus, vadinasi, yra dvi valdysenos grandys, o tarybos narių yra mažiau nei pas mus. Latvijoje yra tarybą iš techninės pusės aptarnaujantis biuras, bet tik keli žmonės. Toks darinys nėra nereikalingas, tačiau reikėtų apibrėžti technines funkcijas, kad jos nesidubliuotų su tuo, kokias paslaugas gali teikti administracija.
Siūlymai dėl valdybos atėjo iš Internetinės žiniasklaidos asociacijos, bet ši idėja Seime sklandė ir anksčiau. Ji atėjusi iš verslo struktūrų, tačiau jei valdyba atsirastų, reikia žiūrėti, kas ką daro, o ne be proto plėsti valdymo aparatą.
Tačiau kur kas svarbiau ir ką reikia aiškiai įvardyti įstatyme – kokias kompetencijas turi turėti tarybos nariai. Pavyzdžiui, latviai tai nurodo įstatyme. Pas mus norint tapti tarybos nariu užtenka geros reputacijos ir magistro išsilavinimo, o visa kita nėra niekaip reglamentuojama. Bent keletas kriterijų, susijusių su tam tikra patirtimi ir kompetencijomis, manau, pagerintų LRT valdymą. Kadangi dabar taryboje trūksta tam tikrų kompetencijų, įstatyme numatyta, kad tarybos komitetuose gali būti išorinių narių. Tačiau sprendžiamojo balso jie neturi, vadinasi, kompetencijos nesusietos su sprendimų priėmimu.
– Ar naujame projekte LRT generalinio direktoriaus atleidimo iš pareigų nepasibaigus kadencijai kriterijai yra aiškesni ir labiau pagrįsti negu ankstesniuose projektuose?
– Naujame projekte grįžtama prie dviejų trečdalių balsų, reikalingų atleisti generalinį direktorių, kaip rekomendavo ir tarptautinės institucijos. Tačiau tarp atleidimo motyvų minimas netinkamas funkcijų atlikimas. Manau, tai absurdiška, nes Darbo kodeksas galioja ir LRT generaliniam direktoriui, o jame apibrėžtas šiurkštus darbo pareigų pažeidimas. Jei norima ką nors papildyti ar pakeisti, variantų yra, tačiau tai turėtų būti papildomos nuostatos greta Darbo kodekso. Dabar nieko panašaus nepasiūlyta, tik pridėta daugiau neaiškumų, o tai, manau, kelia rizikų.
Kitas dalykas – dėl balsavimo principo. Dabar įstatyme įrašyta, kad balsavimas turi būti atviras. Tai nereiškia, kad viešas, bet reiškia, kad žmonės, kurie priima sprendimą, žino, kas jį priima. O dabar projekte nurodyta, kad taryba pati gali pasirinkti. Pagal pastarųjų metų nuotaikas, žinoma, pasirinks slaptą balsavimą ir vėl nežinosime, nei kas atsakingas už sprendimą, nei kokiais motyvais rėmėsi.
Manau, principas turėtų būti toks: jei organizacijoje yra savivalda ir darbuotojai ar jų atstovai renka sau viršininką, pavyzdžiui, Vilniaus universiteto fakulteto taryba renka dekaną, logiška, kad turi būti slaptas balsavimas. Tačiau jei žmonės skiria sau pavaldų asmenį, kurį paskui gali ir atleisti, jie turi prisiimti aiškią atsakomybę ir žinoti, kas tą asmenį skiria. Daugelyje korporacijų, didelių organizacijų, jei jose yra valdybos, toks klausimas sprendžiamas neslaptai ir prisiimama atsakomybė.
Kokia yra misija
– Siūloma apibrėžti visuomeninio transliuotojo misiją, tačiau susidaro įspūdis, kad siekiama, jog LRT būtų tik žinios ir mišios, jei jau kai kam užkliuvo LRT sporto transliacijos. Tad koks, Jūsų nuomone, yra etaloninis visuomeninis transliuotojas, koks jame turėtų būti informacijos ir pramogų santykis?
– Tai nėra paprastas klausimas. Skirtingos šalys jį sprendžia įvairiai. Mes dažnai orientuojamės į Šiaurės Europos šalis. Tačiau, pavyzdžiui, Danijoje yra atskiras visuomeninio transliuotojo kanalas, kuris gali dirbti ir su reklama, ir būti skirtas pramogoms.
LRT savo strategijoje taip pat įvardija „prasmingą pramogą“. Šiuos žodžius galima suprasti įvairiai. Galima diskutuoti, kiek LRT turi būti nukreipta į valstybinės ar visuomeninės reikšmės ir nebūtinai populiarius dalykus, o kiek į kažkokius populiarius. Vis dėlto pažiūrėjus, ką LRT rašo savo strategijoje ir ką daro, tai, pavyzdžiui, LRT portale nėra publikacijų, kurios, vadinkime, lengvo pobūdžio, nukreiptos į žinomų žmonių buitį ir panašiai. Komercinės žiniasklaidos atstovai pripažįsta, kad, jei atsisakytų „klikinių“ lengvabūdiškų temų, prarastų mažiausiai trečdalį auditorijos. Tačiau LRT nesiorientuoja į tokiuos dalykus.
Dabar LRT misija nėra įvardyta įstatyme, siūloma tai įrašyti, tačiau tai tik dubliuotusi su dabartiniais įvardytais LRT veiklos principais ir turinio reikalavimais. Seimo Teisės departamentas atkreipė dėmesį, kad reikėtų tuos dalykus suredaguoti.
Misijos apibrėžimas gali būti, tačiau sąvokų interpretacijos būna nevienodos, žmonės skirtingai jas supranta. Pavyzdžiui, jei įstatyme parašyta, kad LRT privalo skelbti informaciją apie Lietuvą ir pasaulį, supažindinti visuomenę su europinės kultūros įvairove, stiprinti nepriklausomybę – tai bendri dalykai, kurie niekaip nenusako, kokios turi būti kiekviena publikacija ar laidos.
Tačiau diskusijose apie LRT misiją yra vienas esminis momentas. Komercinės žiniasklaidos atstovai, daugiausia Internetinės žiniasklaidos asociacija, sako, kad LRT neturėtų transliuoti Eurolygos, rodyti serialų apie mafiją ir panašiai. Komercinės žiniasklaidos atstovų, kurie yra ir LRT konkurentai, troškimas – kad nacionalinis transliuotojas darytų tik tai, kas komercinei žiniasklaidai neapsimoka. Jei vadovausimės tokiu principu, LRT taps nišine organizacija, užpildančia tas spragas, ir tada liks, kaip jūs sakote, tik sausos žinios ir mišios, dar kultūra. Tačiau jei kultūros temos finansuojamos Medijų rėmimo fondo lėšomis, tada galima sakyti, kad ir jų LRT nebereikės, nes tai gali būti traktuojama kaip paslauga.
Manau, svarbiausia ne skirstyti, kas apsimoka ar ne, bet kaip kokybiškiau informuoti visuomenę, kad ji susigaudytų sudėtingame gyvenime. Jei tai gali padaryti ir visuomeninis transliuotojas, ir kita žiniasklaida – gerai, ir čia yra konkurencija dėl informacijos kokybės. Tokiu atveju finansavimas tam turi būti pakankamas.
Tačiau tam tikroje pramoginėje erdvėje konkurencija irgi turėtų būti, o pramoga gali būti kokybiška.
– Dėl „Stonkus tiesiogiai“ ir kai kurių panašių LRT laidų turiu savo nuomonę. Tačiau gal negali visiems patikti viskas.
– Jūs paminėjote „Stonkus tiesiogiai“, kiti gali paminėti „Myliu Lietuvą“ ar dar kitą pramoginę laidą, ir čia esminis klausimas, ar tikrai biudžeto pinigai turi būti naudojami tokiems dalykams, kiek ta pramoga prasminga, ar to reikia. Manau, šiais klausimais reikia išmanančių žmonių diskusijos.
Bet kuriame segmente LRT gali ir turėtų konkuruoti su komercine žiniasklaida, nes šioje sistemoje būtinas balansas, tačiau konkuruoti turėtų kokybe. Kai orientuojamės vien į kiekybinius rodiklius – auditorijos pasiekiamumą ar praleistą laiką, matyti, kad bet kuriame kanale dominuoja ne žinios, o pramogos, sportas, kriminalai. Bet kurios dienos skaitomiausių Lietuvos portalų rašinių dešimtuke bus kas nors susiję su nelaimėmis, nusikaltimais, saugumu.
Tačiau jei auditoriją formuosi vien pagal tai, niekuo nesiskirsi nuo kitų kanalų. Čia, manau, tikrai yra apie ką diskutuoti, o ne atsiriboti teigiant, kad LRT viską daro gerai.
Bet kuriame segmente, taip pat ir pramogų, LRT gali ir turėtų konkuruoti su komercine žiniasklaida, tačiau konkuruoti kokybe.
Įvaizdį susigadinome
– Jei būtų priimtos dabar svarstomos LRT įstatymo pataisos, ar tai būtų akivaizdus prieštaravimas Europos žiniasklaidos laisvės aktui – svarbiausiam Europos žiniasklaidos dokumentui – ir Venecijos komisijos rekomendacijoms (naujausio jos projekto, kaip galima suprasti, net neketinama laukti)? Kokių Europos Komisijos sankcijų galėtų sulaukti Lietuva, ką jau kalbėti apie žalą mūsų valstybės įvaizdžiui?
– Jau dabar signalai nėra patys geriausi. Europos Parlamento rezoliucija rodo, kad keliaujame ne į tą pusę. Sprendimų jau yra, tiesa, jie neįpareigojantys, tačiau aiškiai nurodantys, kad tai negerai.
Europos Komisija dukart per metus vertina, ar laikomasi ES teisės, ir, jei nuspręstų, kad yra pažeistas Žiniasklaidos laisvės aktas, Lietuva būtų įpareigota situaciją taisyti. Tačiau problema ta, kad šiam reglamentui stinga konkretumo: šalims narėms palikta laisvė konkretizuoti daugelį dalykų. Jame yra straipsnis dėl visuomeninės žiniasklaidos, tačiau jis gana lakoniškas, jame sudėlioti tik principai. Tačiau tai yra tam tikras demokratijos testas. Jei tuos principus pradedama per laisvai traktuoti, rizikuojama nusižengti kitiems teisės aktams, o tai apie tokią šalį nieko gero nepasako.
Šįkart nelaukiu Spaudos dienos ir „Reporteriai be sienų“ spaudos laisvės indekso, nes turiu blogą nuojautą, kad jis Lietuvai bus gerokai prastesnis, palyginti su ankstesniais metais. Lietuvos įvaizdžiui jau dabar yra pakenkta, o išvados, bent kol kas, nepadarytos. Man dėl to labai apmaudu.
– Bandymų užvaldyti žiniasklaidą, visuomeninį transliuotoją, kultūrą yra ir kitose ES šalyse. Kaip prognozuotumėte tolesnius procesus šioje srityje? Kas paims viršų?
– Vienaip ar kitaip lemia politinės koalicijos. Šiuo atveju mums turbūt artimesnis Slovėnijos pavyzdys. Ten prieš keletą metų valdančioji koalicija visiškai užspaudė visuomeninį transliuotoją, žurnalistai, pilietinė visuomenė įvairiomis formomis protestavo apie dvejus metus. Galiausiai pasikeitė valdančioji koalicija, Vyriausybė ir viskas buvo pakeista, sudaryta visuomeninio transliuotojo taryba faktiškai vien iš visuomeninių organizacijų.
Lietuvoje, jei bus ši valdančioji koalicija, vienokios ar kitokios LRT įstatymo pataisos su rizikos elementais turbūt bus priimtos, jei vėl neatsitiks koks force majeure kaip Kęstučio Vilkausko atveju, kai jis priiminėjant pataisas sunegalavo. Tačiau keisis koalicija (o Lietuvoje dar nebuvo, kad tos pačios valdančiosios daugumos valdymas pasikartotų dukart iš eilės), ir reikia tikėtis, kad kas nors bus pakeista arba pakoreguota.
Tačiau tas nestabilumas yra labai blogai, nes organizacija, kuri turėtų rūpintis, kaip geriau informuoti visuomenę, turi galvoti, kaip apsiginti nuo politikų. Iš tikrųjų absurdiška situacija normalioje demokratijoje.
(be temos)
(be temos)
(be temos)