Pastaruoju metu į viešumą iškilo daug įtartinų atvejų, susijusių su politine korupcija ir neskaidriais pinigais partijų veikloje, o jau po teismų įvyksta, švelniai tariant, keistų dalykų, lyg tų teismų verdiktų nė nebuvo, arba vieni teismai pasodina, kiti – išleidžia.
Kaip tai gali nutikti, „Kauno diena“ aiškinasi su Lietuvos socialinių mokslų centro Teisės instituto mokslininku, „Transparency International“ Lietuvos skyriaus asocijuotu teisininku dr. Skirmantu Bikeliu.
Specialieji liudytojai
– Kratos Seime, du Seimo nariai buvo specialiaisiais liudytojais galbūt stambios korupcijos tyrime Augalininkystės tarnyboje, trečias – byloje dėl galimo piktnaudžiavimo ir neteisėto praturtėjimo, grynųjų schema „Nemuno aušros“ rinkimų kampanijoje – skandalas po skandalo vien per kelis pastaruosius mėnesius. Ar teisėsauga tapo labiau aštriadantė, ar politikai įžūlesni, ar žurnalistai akylesni?
– Tai, kad į paviršių iškyla tam tikrų įtartinų dalykų, rodo, kad kontrolė plačiąja prasme veikia – ar per teisėsaugos institucijų veiklą, ar per aktyvią tiriamąją žurnalistiką, ar per kitus šaltinius. Būtų naivu manyti, kad, jei neiškyla šešėlinių dalykų, tai jų ir nėra. Tad galime tik džiaugtis, kai klausimai keliami.
Kaip rodo Karolio Žukausko atvejis dėl „Nemuno aušros“ rinkimų kampanijos finansavimo, įtartinus faktus gali iškelti net ir socialinių tinklų aktyvistas, kartu su savo sekėjų pagalba. Taigi ne tik teisėsauga, ne tik tiriamoji žurnalistika, bet ir platesnė pilietinė visuomenė tampa aktyvi šešėlio kontrolierė. Tai skaidrinimosi prasme Lietuvai sveika.
Girdime stiprių pranešimų ir iš teisėsaugos. Kita vertus, vertinti teisėsaugos darbo tendencijas kol kas sunku, nes teisėsaugos paskelbta informacija apie pradėtus politinės korupcijos atvejus dar labai ankstyvoje procesinėje stadijoje.
– Ar specialiojo liudytojo statuso suteikimas suteikia pagrindo manyti, kad politikas įsivėlęs į kokią nors nusikalstamą veiklą? Sauliaus Skvernelio aplinka bandė aiškinti: jei šis statusas panaikintas, vadinasi, politikas kaip ir išteisintas.
– Specialiojo liudytojo statusas teisiškai yra kiek keblus. Įprastai, jei teisėsauga įtaria asmenį dėl nusikalstamos veikos, jį apklausia kaip įtariamąjį, jei nėra pagrindo įtarimams – kaip liudytoją.
Tačiau kai asmenys turi imunitetą, kaip kad Seimo nariai, Lietuvos Baudžiamojo proceso kodeksas draudžia juos apklausti kaip įtariamuosius. Tokiu atveju kyla klausimas, kaip patikrinti tam tikrą informaciją dar prieš einant į Seimą ir prašant panaikinti imunitetą Seimo nariui. Mūsų įstatymai numato beveik vienintelę tokią galimybę – apklausti tokį Seimo narį kaip specialųjį liudytoją. Taip galima apklausti jį apie aplinkybes, kurios gali būti susijusios su jo galbūt padaryta nusikalstama veikla, bet tik tokiam asmeniui sutikus.
Specialiajam liudytojui, skirtingai nuo paprasto liudytojo, jokia atsakomybė už parodymų nedavimą negali būti taikoma, asmuo gali tiesiog atsisakyti juos duoti. Pavyzdžiui, Kazys Starkevičius ir pasinaudojo tokia teise, parodymų nedavė.
Tačiau tokia priemonė yra laikina, tik apklausos momentu. Kai apklausa atlikta, teisėsauga turi spręsti, ką daryti toliau, atsižvelgdama į surinktus duomenis: prašyti Seimo naikinti imunitetą, kad galėtų jį pripažinti įtariamuoju ir apklausti jį jau kaip įtariamąjį, ar ne. Jei nemato tam pagrindo, viskas taip ir lieka – asmuo nėra joks įtariamasis, yra tiesiog liudytojas.
– Per kiek maždaug laiko teisėsauga turėtų priimti tą kitą sprendimą – prašyti naikinti imunitetą ar ne?
– Nėra jokių griežtų terminų. Tačiau, kaip nurodoma ir generalinio prokuroro rekomendacijose, per trumpiausią įmanomą laiką turi būti apsispręsta, ar specialiuoju liudytoju apklaustas asmuo turi būti pripažintas įtariamuoju ir įgyti įtariamojo teises procese, ar jis nebus įtariamas. Seimo narį, kuriam taikomas imunitetas, teisėsauga gali apklausti tik kaip specialųjį liudytoją, o paskui sprendimas, ar kreiptis į Seimą dėl imuniteto naikinimo ir pripažinti asmenį įtariamuoju, turėtų būti priimamas kuo greičiau. Tačiau, kaip matome iš dabartinių situacijų, laikas bėga, o sprendimas, ar kreiptis į Seimą dėl imuniteto naikinimo, vis dar nepriimtas.
– Specialiojo liudytojo statusą turėjęs politikas K. Starkevičius pasitraukė iš Seimo, S. Skvernelis ir toliau vadovauja partijai, neketina atsisakyti mandato, lig šiol to nepadarė ir ekspremjeras Gintautas Paluckas. Yra teisinė atsakomybė, bet yra ir politinė. Kaip, Jūsų, kaip piliečio, nuomone, tokiais atvejais turėtų elgtis politikas?
– Viena vertus, po atliktų procesinių veiksmų – apklausų kaip specialiųjų liudytojų, ir prieš tai atliktų kratų, galėtume tikėtis generalinio prokuroro kreipimosi į Seimą dėl imuniteto panaikinimo ir Seimo narių pripažinimo įtariamaisiais per trumpiausią įmanomą laiką. Jei jo vis dar nėra, o prabėgo nemažai laiko, ima kilti abejonių, ar teisėsauga turi pakankamai duomenų prašyti naikinti imunitetą ir įtarti politikus. Galima sakyti, dabar laikas tik stiprina abejones politikų naudai.
Kaip elgtis politikui, labai priklauso nuo jo ir jo partijos politinės etikos. Matome pavyzdžių, kai net po generalinės prokurorės kreipimosi naikinti imunitetą, t. y. turint duomenų įtarimui pareikšti, kai kurie politikai nesitraukia iš Seimo. Šiuo atveju prokuratūra dar neturi duomenų įtarimui reikšti, ant politikų krintantis šešėlis daug šviesesnis. Bėgant laikui, o generalinei prokurorei nesikreipiant į Seimą, jis vis blunka. Lūkestis, kad į teisėsaugos tyrimą patekę politikai trauktųsi, būtų didesnis iš karto po atliktų tyrimo veiksmų arba po generalinės prokurorės kreipimosi į Seimą. Dabar, matant prokuratūros santūrumą, kyla abejonių. Manau, tik paties aukščiausio etinio standarto partijų politikai stabdytų savo politinę veiklą dabartinėje situacijoje.
Schema su grynaisiais
– Į viešumą iškilo įtartina „Nemuno aušros“ partijos finansavimo tvarka prieš Seimo rinkimus: „aušriečiai“ įnešdavo grynųjų į savo sąskaitą ir iš karto tokia pati ar panaši suma būdavo pervedama į partijos sąskaitą kaip nario mokestis. Kaip užkardyti tokius atvejus?
– Grynųjų pinigų srautus ir jų kilmę, jų priklausomybę iš tiesų sunku kontroliuoti. Labai įdomu, kokius sprendimus dabar priims institucijos – tiek Vyriausioji rinkimų komisija (VRK), tiek teisėsauga, kadangi turime bendrą paveikslą, sudarytą iš įtarimus stiprinančių detalių, kurių nė viena nėra tiesioginis įrodymas, kad partijos rėmėjai aukojo ar nario mokesčius mokėjo ne iš savo, o kieno nors kito pingų, o tai Rinkimų kodeksas draudžia. Tokius netiesioginius įrodymus istorijos dalyviai neigia. Grynieji pinigai pėdsakų nepalieka ir sunku tuos neigimus ginčyti.
Kai kurie „čekučių“ bylose nuo atsakomybės pagal laidavimą atleisti asmenys, kuriems teismai uždraudžia būti išrinktiems į politines pozicijas, ir toliau lyg niekur nieko eina tas pareigas.
Tokioje situacijoje, kur figūruoja grynųjų pinigų srautai ir įtartinai susidėliojančios mozaikos detalės, variantų gali būti visokių. Žinome, kad, pavyzdžiui, Moldovoje rinkimus buvo bandoma paveikti vežant lagaminus rusiškos kilmės grynųjų pinigų. Įtartinomis aplinkybėmis, kokias matome „Nemuno aušros“ atveju, gali būti bandymas neleistinai padėti partijai dosnaus verslininko pinigais, gali būti grynieji pinigai, gauti ne iš Lietuvos verslo, o iš užsienio, gali būti ir trečia versija, kad žmonės rėmė partiją savo lėšomis, tik tą rėmimą supa aibės neįprastų atsitiktinumų ir sutapimų.
Rizikas, susijusias su grynųjų pinigų naudojimu, suprantame. Tačiau kaip jas išspręsti, sudėtingas klausimas. Girdime siūlymų mažinti nario mokesčio ribas, taikyti kitų ribojimų, bet kaip kontroliuoti grynųjų pinigų judėjimą, neaišku. Kontrolės efektyvumui didelės reikšmės gali turėti ir institucijų ryžtingumas – jeigu jos bus įsitikinusios, kad partijos finansavimas vyko neteisėtai, ar išdrįs pasiremti netiesioginiais įrodymais ir bendra aplinkybių mozaika, nepaisydamos to, kad tiesioginių neteisėto rėmimo įrodymų nėra ir tai neigia patys finansavimo dalyviai. Apskritai, pasaulyje vis labiau įsivyrauja supratimas, kad sprendimus dėl neteisėto praturtėjimo, neteisėto finansavimo įmanoma priimti tik sistemiškai vertinant netiesioginius įrodymus. Nuo gebėjimo sistemiškai vertinti aplinkybes labai priklauso kontrolės efektyvumas.
Spragos bylose
– Jau šešti metai tęsiasi „čekučių“ skandalai. Kyla daug klausimų, kodėl lyg ir už tą patį vienur baudžia labiau, kitur – mažiau, jausmo, kad tiesa triumfuoja, nėra. Jūsų nuomone, ar teisėsauga šiose bylose prisidėjo prie to, kad atsirastų daugiau skaidrumo?
– Visa ši istorija su „čekučiais“, manau, buvo skaidrumo signalas atkreipti dėmesį į tai, kad įstatymų reikalavimų reikia laikytis. Net ir turint galvoje dviprasmybes, kaip buvo aiškinamas tuometis veiklos išlaidų kompensavimo reguliavimas, apskritai tai buvo sveikas signalas.
Žinoma, teisėsaugai tai buvo milžiniškas krūvis. Kyla klausimų, ar nenukenčia kiti teisėsaugos prioritetai, kai susiduria su tokiu masišku reiškiniu, kuris labai imlus darbo laikui, darbo ištekliams.
Antra vertus, šios istorijos pamokos vis dar nesibaigia ir parodo naujų spragų mūsų įstatymuose. Dabar yra daug atvejų, kai „čekučių“ bylose nuo atsakomybės pagal laidavimą atleisti asmenys, kuriems teismai uždraudžia būti išrinktiems į politines pozicijas, be kita ko, kuriose jie ir nusikalto, ir toliau lyg niekur nieko eina tas pareigas, lyg teismo nuosprendžio nė nebūtų.
Čia išryškėjo spragos Rinkimų kodekse, kuris numato savivaldybės tarybos nario mandato atėmimą tik tada, kai asmeniui teisė būti išrinktam atimama apkaltinamuoju nuosprendžiu. Tačiau, jei taikomas atleidimas nuo atsakomybės, surašomas ne apkaltinamasis, o kitoks nuosprendis (dėl proceso nutraukimo), kuriuo irgi gali būti atimta teisė būti išrinktam. Čia proga peržiūrėti rinkimų kodeksą, užlopyti spragas.
– Ką konkrečiai siūlytumėte keisti Rinkimų kodekse?
– Svarbu užtikrinti, kad ne tik po apkaltinamojo nuosprendžio savivaldybės tarybos narys prarastų mandatą, bet ir numatyti tą atvejį, kai atleidus nuo atsakomybės, bet paskyrus baudžiamojo poveikio priemonę – draudimą būti išrinktam, jis irgi netektų mandato.
Sisteminis teisės aiškinimas, remiantis ne tik Rinkimų, bet ir Baudžiamuoju kodeksais, šią spragą leistų užtaisyti ir dabar. Jei Rinkimų kodeksas nenumato mandato atėmimo atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui, bet Baudžiamasis kodeksas ir nuosprendis tai numato, tai, be abejo, reikėtų ir atimti mandatą iš tokio asmens. Tačiau, kaip rodo nesena patirtis, VRK vis dėlto nesiryžo to daryti, žiūrėdama labiau į Rinkimų kodeksą, o ne į Baudžiamąjį kodeksą. Ištaisius šį formalumą, VRK abejonių neturėtų kilti.
– Kaip Jūs vertinate laidavimo galimybės įvedimą „čekučių“ bylose?
– Pati galimybė atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nenauja. Yra įvairių atleidimo nuo atsakomybės pagrindų: kai nusikaltęs asmuo susitaiko su konkrečiu nukentėjusiuoju ir jis neprieštarauja arba yra atleidimas pagal laidavimą.
Tačiau galimybė tokiam atleidimui nuo atsakomybės „čekučių“ bylose atsirado tik tada, kai Seimas sušvelnino atsakomybę už piktnaudžiavimą, pakeisdamas jo klasę iš sunkaus nusikaltimo į apysunkį. Smulkių piktnaudžiavimų atvejais toks pokytis pozityvus, nes nelabai logiška ir adekvatu bet kokį, net smulkiausią atvejį, kad ir smulkių sumų pasisavinimą iš tarnybos, iš karto laikyti sunkiu nusikaltimu.
Šis sušvelninimas atvėrė kelią atleidimui nuo atsakomybės. Dabar matome ir kai kurių keistokų sprendimų: atleidžiama nuo atsakomybės ir nedraudžiama eiti tų pareigų, kurias einant nusikalsta, arba atleidžiama nuo atsakomybės, nors asmuo nesigaili dėl to, ką padarė, ginčija savo kaltę.
Pats laidavimas tokioje situacijoje kelia klausimų, nes, pavyzdžiui, jei laiduotojas yra žmona ar kiti artimi giminaičiai, ką tai apskritai reiškia? Žmona prižiūrės vyrą, lyg mama vaiką, kad jis daugiau nenusikalstų? Sakyčiau, kad gal tai net truputį fiktyvi suaugusio asmens atleidimo nuo atsakomybės sąlyga ir keista, kad ji gali būti tokio rimto sprendimo pagrindas.
– Apskritai, ar tas bausmių už tarnybinį piktnaudžiavimą sušvelninimas nėra žingsnis atgal bandant skaidrinti mūsų politinę sistemą?
– Piktnaudžiavimo vertinimas kaip apysunkio, už kurį numatoma maksimaliai iki penkerių metų laisvės atėmimo bausme, irgi yra gana griežtas. Jei politikas piktnaudžiavo tuo, kad jis po kokius 30 eurų per mėnesį panaudodavo ne darbo funkcijoms atlikti, o savo reikmėms, tai gana smulkus dalykas. Tokioje situacijoje galima sakyti, kad galima ir nutraukti procesą, atleisti nuo atsakomybės. Svarbu, kad jam būtų uždrausta eiti pareigas. Teismas gali paskirti ir papildomų priemonių – įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų fondą. Tai faktiškai suveikia kaip bauda, be abejo, atlyginti žalą, kurią padarė. Visos šių priemonių visumos galėtų ir užtekti, kad situacija būtų įvertinta teisingai.
Kitas dalykas, jei piktnaudžiavimas yra stambus, siekia kelis ar daugiau tūkstančių eurų. Tokiu atveju teismas turi įvertinti aplinkybes ir, manau, neatleisti nuo atsakomybės, o skirti bausmę sankcijos ribose, kurios, manau, yra pakankamai griežtos ir po sušvelninimo.
– Atsiradus laidavimo galimybei, kaip tai bus traktuojama kitąmet per savivaldybių tarybų ir merų rinkimus? Ar tokiems asmenims užkardyta galimybė vėl siekti mandato?
– Jei teismai nepamiršta paskirti tokios baudžiamojo poveikio priemonės – draudimo būti išrinktam ir jis dar nebus pasibaigęs iki kitų rinkimų, asmenys negalės kandidatuoti.
Pasaulyje vis labiau įsivyrauja supratimas, kad sprendimus dėl neteisėto praturtėjimo, neteisėto finansavimo įmanoma priimti tik sistemiškai vertinant netiesioginius įrodymus.
Verdiktai skiriasi
– Visuomenėje kyla daug diskusijų, kai toje pačioje byloje skirtingos instancijos teismai priima skirtingus verdiktus. Pavyzdžiui, Mindaugo Sinkevičiaus atveju visuomenė diskutavo: kaltas jis ar nekaltas. Politikai išteisinimą kokiame nors viename epizode bando pateikti kaip visišką išteisinimą. Kaip čia suteikti aiškumo visuomenei?
– Ar asmuo kaltas, ar nekaltas, reikėtų spręsti pagal paskutinės instancijos teismo sprendimą. Pasitaiko, kad net ir to paties teismo, kad ir Aukščiausiojo, skirtingos kolegijos ar skirtingu metu priima skirtingus sprendimus situacijose, kurios atrodo labai panašios. Taip neturėtų būti, bet kartais nutinka. Į tai atsakyti galima tik tiek, kad teismų praktika irgi gyvas organizmas, ji vystosi.
Kai M. Sinkevičiaus byla pateko į Aukščiausiąjį Teismą, praktika buvo dar tik pradėjusi formuotis. Be to, baudžiamasis įstatymas dar buvo nepašvelnintas, o byla, palyginti su kitais piktnaudžiavimais „čekučių“ bylose, galima sakyti, smulki. Visa tai galėjo prisidėti prie išteisinamojo nuosprendžio. Jei byla būtų nagrinėjama jau pagal pašvelnintą įstatymą ir nebūtų viena pirmųjų, įstatymo aiškinimas toje byloje ir galutinis sprendimas galėjo būti ir kitoks.
– „MG Baltic“ byla vadinta lakmuso popierėliu mūsų teisėsaugos sistemai. Buvę Seimo nariai Eligijus Masiulis ir Vytautas Gapšys – už grotų, prašymai anksčiau laiko išleisti į laisvę atmesti. Ar griežtos bausmės, nuo kurių nesitraukiama, turės atgrasantį poveikį nuo tokių nusikaltimų?
– „MG Baltic byloje“ aplinkybės rodė milžinišką korupcinę sistemą. Visai kito masto nei „čekučiai“ atvejis. Tai buvo galios, iš dalies net valstybės užvaldymo, schema. Manau, realios laisvės atėmimo bausmės kaip signalas turėtų veikti. Jei būtų priešinga situacija, kad jokio laisvės atėmimo net ir tokiu atveju nebūtų skirta, manau, būtų buvęs labai ryškus signalas, kad niekdariams nėra ko bijoti.
Panašiai sprendėsi, koks signalas bus pasiųstas stambaus kyšio Kauno miesto savivaldybėje byloje. Pirmos instancijos teismas paskyrė viso labo baudą už tuo metu vieną didžiausių Lietuvos istorijoje išaiškintų kyšių. Toks signalas būtų buvęs labai prastas, gerai, kad aukštesnės instancijos teismas vis dėlto pakeitė bausmę į adekvatesnę, į laisvės atėmimą.
– Tačiau buvęs Kauno savivaldybės administracijos direktorius Vilius Šiliauskas, nuteistas už 260 tūkst. eurų kyšį, vis tiek anksčiau išėjo į laisvę, teismas, motyvuodamas sėkmingai vykdytu resocializacijos planu, tenkino jo lygtinio paleidimo prašymą.
– Taip, V. Šiliauskas buvo išleistas labai diskutuotinais motyvais. Signalas pasiųstas prastas. Bent tiek gerai, kad tokie motyvai nebuvo panaudoti E. Masiulio ir V. Gapšio atvejų svarstymuose, kai buvo sprendžiama dėl jų ankstesnio paleidimo. Dalis gerojo signalo, kuris paskleidžiamas griežtu nuosprendžiu, prarandama, jei nepaisant padaryto nusikaltimo sunkumo, net ir griežtai nuteistas asmuo gali gana greitai išeiti į laisvę. Ankstyvas V. Šiliausko paleidimas ir jo motyvai buvo nekoks įstatymų taikymo pavyzdys.
– Vis dėlto ar, Jūsų manymu, įstatymai yra pakankami nubausti už korupcinius politinius nusikaltimus?
– Išskyrus mano minėtas spragas Rinkimų kodekse, sakyčiau, įstatymai jau daugiau ar mažiau sutvarkyti. Tikrai nepalyginsi su situacija, kuri buvo Darbo partijos bylos metu, kai iš tiesų dėl įstatymų trūkumų teko dėl dalies nusikaltimų konstatuoti senatį, o dėl kitų skirti švelnias bausmes už labai rimtus nusikaltimus. Darbo partijos byla inspiravo didelius pokyčius įstatymuose.
Lietuvoje vis iškylantys šešėliniai atvejai teikia vilties, kad sugebame juos pastebėti ir nuolat kažkiek valomės, einame teisinga kryptimi.
(be temos)
(be temos)
(be temos)