Pereiti į pagrindinį turinį

Ar Seimas tikrai yra mūsų pačių veidrodis?

2024-09-26 05:00

49-erių aukštąjį išsilavinimą turintis Andrius – toks statistinis kandidatas šių metų rinkimuose. Jei imtume visą suaugusiųjų populiaciją, būtų kiek jaunesnis, žemesnio išsilavinimo ir gal Ona.

Disproporcija: apie 90 proc. parlamentarų yra iš aukštesnės tarnybinės klasės, o aukštesnio lygio vadovai ir administratoriai sudaro du trečdalius Seimo narių. Disproporcija: apie 90 proc. parlamentarų yra iš aukštesnės tarnybinės klasės, o aukštesnio lygio vadovai ir administratoriai sudaro du trečdalius Seimo narių. Disproporcija: apie 90 proc. parlamentarų yra iš aukštesnės tarnybinės klasės, o aukštesnio lygio vadovai ir administratoriai sudaro du trečdalius Seimo narių.

Ryškėja nepasitikėjimas

Kad ir kaip esame nepatenkinti Seimu, sunku nuginčyti klišę, kad turime tokią valdžią, kokios esame verti. Juk išrenkame patys ir jau po kelių savaičių tai vėl darysime. Tačiau renkamės iš to, ką pasiūlo partijos, ir vieno kito, kuris vienmandatėse apygardose pasisiūlo pats. Tad kiek kandidatai į parlamentarus, o paskui ir pats Seimas panašus į mus, t. y. kiek jame atstovaujamos įvairios visuomenės grupės ne tik pagal ideologinius įsitikinimus, bet ir pagal amžių, lytį, išsilavinimą, socialinį statusą?

Į šį klausimą atsakymo ieškoję Vilniaus universiteto (VU) Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas Liutauras Gudžinskas ir VU Filosofijos fakulteto politinės sociologijos lektorius Karolis Jonutis priėjo prie išvados: Seimas neatitinka visos visuomenės sudėties proporcijų ne tik pagal lytį, amžių, bet ir pagal išsilavinimo lygį, socioekonominę padėtį. Tyrime „Nelygios demokratijos: kas (ne)turi vietos Lietuvos Seime?“ pabrėžiama, kad tolygus visų grupių atstovavimas svarbus politikai formuoti, nes suteikia žinių apie jų problemas, o dėl geresnės komunikacijos tarp kurios nors grupės piliečių ir jų atstovų parlamente padidėtų visuomenės pasitikėjimas valdžios institucijomis. Deja, pastaraisiais metais Europoje ryškėja visuomenės nepasitikėjimas ir nusivylimas atstovaujamąja demokratija, tad antisisteminių populistinių partijų iškilimas tampa vis labiau neišvengiamas. Lietuva pasižymi tarp visų ES valstybių vienais žemiausių rinkėjų aktyvumo, pasitikėjimo partijomis ir partinės sistemos stabilumo rodiklių.

Virėjos nebevaldo

Tyrimas konkrečiais skaičiais įrodė, kad mūsų parlamentas itin elitistinis, vertinant išsilavinimo ir klasės požiūriu. Beveik visi šios kadencijos Seimo nariai (98 proc.) turi bent bakalauro mokslinį laipsnį, nors visoje 25–74 m. amžiaus populiacijoje tokių 43 proc. Net 61 proc. parlamentarų turi magistro laipsnį, penktadalis – daktaro laipsnį. Beje, valdančiųjų partijų atstovų išsilavinimo lygis buvo šiek tiek aukštesnis nei opozicijos.

Seimo narius pagal socialines klases tyrėjai skirstė taip: universitetinį išsilavinimą turinčios profesijos priskirtos aukštesnės tarnybinės klasės kategorijai (ją sudaro aukštesnio lygio vadovai, ekspertai, stambūs darbdaviai ir savarankiškai dirbantys profesionalai). Žemesnių grandžių vadybininkai ir profesionalai priskirti žemesnės tarnybinės klasės kategorijai, o profesinio mokymo ir nekvalifikuoti darbai – darbininkų klasės.

Paaiškėjo, kad Seime nėra tokių, kuriuos būtų galima įtikinamai priskirti profesijoms, paremtoms visų pirma rankų darbu. Tyrėjai pastebi, kad tam tikru požiūriu tai gali reikšti garsiojo sovietinio šūkio, kad „kiekviena virėja gali valdyti valstybę“, atmetimą.

Visame politiniame spektre apie 90 proc. parlamentarų yra iš aukštesnės tarnybinės klasės, o vyraujantis šios klasės pogrupis – aukštesnio lygio vadovai ir administratoriai, jie sudaro du trečdalius Seimo narių. Lyginant politines stovyklas šiuo aspektu reikšmingų skirtumų nėra, bet yra tarp išrinktų vienmandatėse ir daugiamandatėje apygardose: 73 proc. išrinktų vienmandatėse priklauso aukščiausiojo lygio vadovų ir administratorių poklasiui, o tarp išrinktų su partijų sąrašu – tik 59 proc.

Komentuodamas tyrimą Vilniaus politikos analizės instituto asocijuotasis analitikas Matas Baltrukevičius pripažįsta, kad Lietuvoje iš tiesų esame linkę labai daug dėmesio skirti aukštajam išsilavinimui, o profesinis išsilavinimas ilgą laiką yra podukros vietoje. „Tad ir turime tokią situaciją. Nors dabar tas požiūris po truputį keičiasi, bet kai tarp kandidatų į Seimą dominuoja žmonės su aukštuoju išsilavinimu, tokia pati situacija ir Seime. Tai švietimo sistemos dabartinės būklės atspindys. Dabar aukštojo išsilavinimo dažnai nereikalauja ir tarptautinio kapitalo įmonės, kurios pačios turi efektyvias mokymo programas. Jei žmogus darbo rinkoje turi vienokios ar kitokios patirties, ar jis turi diplomą, ar ne, nebūtinai bus kertinis dalykas“, – mano politologas.

Jis lygina: Vakarų Europoje rastume demokratijų, kuriose net ir valstybėms yra vadovavę ar kitas labai aukštas pareigas užėmę politikai be formalaus aukštojo išsilavinimo. Pavyzdžiui, buvęs Austrijos kancleris Sebastianas Kurzas buvo įstojęs į universitetą studijuoti teisę, bet metė studijas, nes pasinėrė į politinę karjerą. Buvęs Švedijos premjeras Stefanas Löfvenas taip pat universitete socialinį darbą pastudijavo tik pusantrų metų ir studijas metė.

Galime prisiminti ir iš mūsų Seimo istorijos: Algimantas Salamakinas neturėjo aukštojo mokslo diplomo, bet visuomet buvo vienas gerbiamiausių Seimo narių, buvo renkamas Seimo Etikos ir procedūrų komisijos pirmininku.

„Diplomo suabsoliutinti nereikia, bet turbūt keltų keistų emocijų, jei tik mažuma Seimo narių turėtų aukštąjį išsilavinimą. Tačiau gerėjant profesinio mokymo kokybei gal neliks požiūrio, kad jei žmogus neturi aukštojo mokslo diplomo, jis nieko vertas, nieko nesugeba ir prie valdžios jo negalima prileisti“, – tikisi M. Baltrukevičius.

Pozicija: Žaliųjų partija EP rinkimuose kėlė tik moterų sąrašą, ir tai buvo savotiškas politinis pareiškimas. Kitos gali iškelti vien vyrų sąrašą, o rinkėjai pasirinks. / lzp.lt nuotr.

Pusė – karjeros politikai

Tyrimas atskleidė, kad dominuojantis tarp Seimo narių sektorius yra politikai ir valdininkai. Vadinamieji „karjeros politikai“ (kurie prieš juos išrenkant į parlamentą jau užsiėmė politika ar kurių profesijos buvo politinio pobūdžio, pavyzdžiui, ministrų ar Seimo narių patarėjai, partijų vadybininkai) sudaro beveik pusę Seimo narių (47 proc.). O, pavyzdžiui, tarp socialdemokratų ir kai kurių kitų centro kairiųjų partijų jų dauguma (10 iš 17). Įvertinus visas politines pozicijas, kurias parlamentarai užėmė iki jų išrinkimo į Seimą, net beveik trys penktadaliai Seimo jau buvo įsitraukę į politiką, dažniausiai savivaldos lygmeniu. Taigi pareigos savivaldybėje, taip pat pareigos partinėse struktūrose arba buvimas Seimo narių ar ministrų padėjėjais yra pagrindiniai keliai, kaip partijos ugdo ateities politikų kartą.

Pasak M. Baltrukevičiaus, palyginti su europinėmis tendencijomis, Lietuva pasižymi dar gana didele Seimo narių kaita. Jei ateina daug naujokų, jiems sunkiau pradėti iš karto kokybiškai dirbti, susigaudyti procesuose. Net dabar kandidatų, kurie nėra dirbę Seime, paprašius apibūdinti, kokios yra įstatymo priėmimo stadijos, politologas abejoja, ar bent dešimtadalis atsakytų teisingai. Stabilesnė parlamento sudėtis organizacine prasme palengvina jo darbą, ypač kadencijos pradžioje.

Kaip Darbo birža?

Ypač tarp vadinamųjų nesisteminių partijų kandidatų į Seimą anketų į klausimą „Einamos pareigos (tarnyba)“ nemažai atsakė „Bedarbis“ ar, kaip parašė viena kandidatė, „Netarnauju“. Ar Seimas netraktuojamas kaip Darbo birža?

M. Baltrukevičiaus manymu, norint atsakyti į šį klausimą, kiekvieną kandidatą reikia vertinti individualiai, kodėl būtent dabar jie panoro tapti Seimo nariais ir dėl kokių aplinkybių neturi darbo. Kai kurie formalūs bedarbiai yra buvę universitetų profesoriai, bet dabar jau nelabai turi ką deklaruoti kaip darbo vietą. Tačiau, pasak politologo, mažosioms partijoms nelengva turėti ilgesnį sąrašą, turbūt todėl norintiesiems kandidatuoti ir reikalavimai nebūna dideli. Kažkas kažką pažįsta, pakalbina, ir taip sąrašas po truputėlį lipdosi.

Sąrašuose daug senjorų. Patirtis – gerai, bet gal tik dabar suka į politiką dėl to, kad turi daug laisvo laiko?

„Įtartinai atrodo, kai vyresnio amžiaus žmonės pirmą kartą nutaria dalyvauti politikoje, kandidatuoti rinkimuose, nors lig tol politinės patirties neturėjo. Garbiame amžiuje sunkiau įšokti į tą traukinį“, – mano M. Baltrukevičius. Pasak jo, idealiu atveju reikėtų pradėti nuo paprastesnės politinės institucijos, – ir dabar tarp kandidatų turime ir seniūnų, ir savivaldybių tarybų narių, kurie jau praėję politikos pradžiamokslį, tad jiems būtų lengviau dirbti patekus į Seimą.

Vis dėlto, minėto tyrimo duomenimis, Seimo nariai yra kiek vyresni už vidutinį Lietuvos gyventoją: šios kadencijos parlamentarų amžiaus mediana 48 metai, o nuolatinių Lietuvos gyventojų – 44-eri. 2020 m. rinkimuose išrinkti tik du jaunesni nei 30 metų asmenys, jauniausiam buvo 28-eri. Tai kiek kompensuoja, kad didelę Seimo narių grupę sudaro 30–44 metų asmenys (38 proc.), o bendroje Lietuvos populiacijoje tokių tik 27 proc.

98 proc. šios kadencijos Seimo narių turi bent bakalauro mokslinį laipsnį, nors visoje 25–74 m. amžiaus populiacijoje tokių 43 proc.

Be to, šiuose rinkimuose jau nuleista amžiaus kartelė – 2022 m. įsigaliojus Konstitucijos pataisai kandidatuoti į parlamentą gali ne jaunesni nei 21 metų asmenys (buvo 25 metų). Tad galima tikėtis, kad į Seimą pateks daugiau jaunų asmenų. Kitų dviejų amžiaus grupių (45–59 ir per 60 metų) atstovavimas Seime buvo beveik identiškas jų pasiskirstymui visuomenėje.

Be lyčių pusiausvyros

Dabar tarp kandidatų į Seimą moterų apie 37 proc., 2020 m. šis skaičius siekė 33 proc.

Į šios kadencijos Seimą jų buvo išrinkta daugiau nei bet kada anksčiau – 38 iš 141 (27 proc.). Tyrime priminta, kad rinkimuose nuo 1990 iki 1999 m. jų būdavo tik 12 proc., kitą dešimtmetį (2000–2010 m.) jų dalis išaugo iki 17 proc., o 2011– 2020 m. vidurkis padidėjo iki 24 proc. Tačiau nepaisant gerų tendencijų iki lyčių pusiausvyros ir dabar dar toloka: visuomenėje moterys sudaro kur kas didesnę dalį – 53 proc.

Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad šie skaičiai galėjo būti didesni, jei ne mišri Lietuvos rinkimų sistema. Pavyzdžiui, 2020 m. rinkimuose moterys sudarė 30 proc. patekusiųjų į Seimą pagal partijų sąrašus, bet tik 24 proc. išrinktų vienmandatėse apygardose.

Beje, socialdemokratai – vienintelė partija Lietuvoje, kuri formuodama savo rinkimų sąrašą taikė kvotas (kiekvienoje dešimtyje kandidatų turėjo būti ne mažiau kaip 40 proc. moterų). Tyrėjų manymu, kad kvotos nelėmė didesnės moterų dalies tarp išrinktų socialdemokratų, galima aiškinti retesniu moterų atstovavimu tarp kandidatų vienmandatėse apygardose ir rinkėjų elgesio ypatybėmis reitinguojant galutinę kandidatų eilę partijos sąraše daugiamandatėje apygardoje.

Tyrėjai siūlo moterų (taip pat ir jaunimo) atstovų parlamente dalį didinti įvedant rinkimines kvotas, šviečiant visuomenę, mobilizuojant šias grupes partijų lygmeniu. Jų manymu, vienmandačių apygardų panaikinimas taip pat pasitarnautų siekiant padaryti Seimo sudėtį įvairesnę.

Tačiau ar kvotos pakeistų rinkėjų įpročius? Juk moterų rinkėjų daugiau, jos balsuoja, bet ne už moteris. M. Baltrukevičius sako nesantis kvotų šalininkas ir paaiškina kodėl: „Esant kvotų sistemai yra pavojus, kad pasiekus kvotos rodiklį toliau nebus judama, ir ji gali virsti papildomu barjeru. Dabartinė sistema, kai partijos pačios sprendžia, reikia joms kvotų ar ne, leidžia pačioms parodyti rinkėjams, ar joms tai svarbu. Žaliųjų partija Europos Parlamento (EP) rinkimuose kėlė tik moterų sąrašą, ir tai buvo savotiškas politinis pareiškimas. Kitos gali parodyti savo poziciją ir iškelti vien vyrų sąrašą, o žmonės matys, kaip kuri žiūri į šiuos dalykus, ir patys spręs, kuri jiems tinka ar ne.“

Išimtys: diplomo nereikia sureikšminti – A. Salamakinas neturėjo aukštojo mokslo diplomo, bet visuomet buvo vienas gerbiamiausių Seimo narių, buvo renkamas Seimo Etikos ir procedūrų komisijos pirmininku. / L. Balandžio / BNS nuotr.

Ar priešnuodis radikalams?

Tyrime minima, kad kai kurie tyrėjai laikosi nuomonės, kad idealiame parlamente turėtų būti atstovaujamos visos visuomenės grupės, o į jį įtraukus įvairių, net ir marginalizuotų socialinių grupių atstovų, galima įvairiapusiškai pagerinti demokratijos kokybę, nes dėl geresnės komunikacijos tarp piliečių ir parlamento narių, turinčių panašias charakteristikas, padidėtų visuomenės pasitikėjimas valdžios institucijomis, būtų geriau žinomos jų problemos.

„Radikalių partijų išrinkimo į parlamentą nelaikyčiau indikatoriumi, kuris kažką ypatingo pasako apie atstovavimo kokybę. Sakyčiau, tai reikėtų vertinti kaip rezultatą, kad tradicinės nuosaikesnės partijos kažko nepadaro ir kažkur yra jų darbo spragų, jei atsiranda radikalesnės politikos poreikis“, – mano M. Baltrukevičius.

Pasak jo, svarbiausia, kad būtų sudarytos lygios galimybės partijoms dalyvauti rinkimuose, nebūtų kokių nors dirbtinių varžymų, dirbtinių barjerų. Normaliai veikiančiose demokratijose visos partijos turi apylyges startines pozicijas. Lietuvoje gal būtų galima kalbėti apie partijų finansavimo tvarką, kai kurios siūlo ją keisti, kad nebūtų finansavimo iš valstybės biudžeto. Tačiau politologas abejoja, ar tai siūlančios partijos iš to daugiau išloštų, nes dabar yra aiški sistema, kiek partija turi gauti rinkėjų balsų, kad galėtų pretenduoti į valstybinį finansavimą. Jei būtų grįžta prie ankstesnio modelio, netolygumai tarp partijų finansinių galimybių, jo manymu, būtų tik didesni.

Pastaraisiais metais Europoje ryškėja visuomenės nepasitikėjimas ir nusivylimas atstovaujamąja demokratija, tad antisisteminių populistinių partijų iškilimas tampa vis labiau neišvengiamas.

Ar turime iš ko rinktis?

Tad ar jau spalio 13-ąją vyksiančiuose Seimo rinkimuose visi rinkėjai turi akstiną eiti balsuoti, nes žino, kad tarp kandidatų ras, ką norėtų pasiųsti sau atstovauti Seime? Tokių dažnai ieškoma tarp panašių į save.

Visų pirma, ar kiekvienoje apygardoje galės balsuoti už sau artimos ideologinės krypties kandidatą? Taip, galima rinktis iš penkiolikos sąrašų, tačiau vienmandatėje, pavyzdžiui, Šalčininkų-Vilniaus, konservatorių ar liberalų gerbėjai šios partijos kandidato neras.

Kad ir kaip kas norėtų paremti moteris politikes, trijose apygardose – Jotvingių, Sėlos rytinėje ir Vilkaviškio – tai nebus įmanoma, nes čia neiškelta nė viena.

Norintiems palaikyti jaunesnius politikus, labiausiai pasisekė Žemaitijos šiaurinėje apygardoje, nes čia varžosi jauniausi kandidatai (jų amžiaus vidurkis siekia 41 metus). Bet Šilutės rinkimų apygardos kandidatų amžiaus vidurkis – kiek per 60 metų.

Tyrimo „Nelygios demokratijos: kas (ne)turi vietos Lietuvos Seime?“ autoriai siūlo imtis platesnės diskusijos apie tai, kad rinkėjai turi turėti platesnį pasirinkimą, o parlamentas turėtų geriau atspindėti visuomenės sudėtį. Partijos galėtų steigti vidinius moterų, jaunimo ir studentų sambūrius, jų manymu, prie jaunimo ir moterų dalies politikoje prisidėtų teisės aktais įtvirtintos privalomos minimalios kvotos, o ambicingesnės normos galėtų būti skatinamos finansinėmis paskatomis. Juk Lietuvos politinės partijos daugiausia finansuojamos iš biudžeto lėšų. Remiantis tyrimo išvadomis, perėjus nuo dabartinio mišraus rinkimų modelio prie visiškai proporcinio, Seimas labiau atspindėtų visuomenės paveikslą, nes vienmandatėse apygardose dažniau renkami vyrai, vyresnio amžiaus, aukšto lygio vadovai ir administratoriai.

Tyrėjai pripažįsta, kad ir partijos, siūlydamos kandidatus į Seimą, o rinkėjai iš jų rinkdamiesi, linkę vertinti kompetenciją ir išsilavinimą, todėl pagrindinės atstovaujamosios demokratijos institucijos gali būti nevisiškai tinkamos tiesiogiai įtraukti į sprendimų priėmimą žmones iš žemesnių socioekonominių sluoksnių. Tačiau tokios demokratijos inovacijos kaip dalyvaujamasis biudžetas, svarstomosios apklausos ar pilietinės asamblėjos gali veiksmingai atsverti dabartinės sistemos atstovavimo netolygumus.

M. Baltrukevičiaus nuomone, vis dėlto pasirinkimą rinkėjas turi nemažą, ir norėtųsi, kad balsuoti ateitų ne kas antras, o kokie du trečdaliai. O jei dar kiekvienas bent minimaliai pasidomėtų, ką Seimas gali, ko negali, kokie yra kandidatai, kokie partijų pažadai, ką realu pasiekti, ko ne, gal turėtume ir didesnį pasitikėjimą Seimu.

„Visų bendras noras, kad valdžios institucijose būtų geriausi, pažangiausi, tinkamiausi tokiam darbui visuomenės nariai. Yra ir neproporcingumų, bet vis tiek Seimas yra visuomenės veidrodis. Kokios problemos visuomenėje, panašios ir Seime. Juk ir įvairių skandalų esame turėję, ir neblaivių parlamentarų Seime buvo pasirodę. Seimas yra visuomenės atspindys, ir žmonės turi tokią valdžią, kokią nusipelno turėti“, – mano M. Baltrukevičius.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Deja,

pagal tarpusavio ir su kitomis valstybės institucijomis elgesį, bei priimamus kai kuriuos sprendimus nenusileidžia ne tik virėjoms....
4
0
antisisteminių populistinių partijų iškilimas???

Ko čia myžaujate, persivertėliai, melagiai, sisteminių partijų šeriami jų subinlaižiai? Ajajai „antisteminiai“ - kaip baisu :))) Visais laikais partijos keitėsi, atsirasdavo naujos ir dvesia senos. Šiandien „sisteminiai“ Europoje „žalieji“, prieš keliasdešimt metų buvo tokia naujiena, kad visi „politologai“ rovėsi plaukus. Ir socialistai ir liberalai kažkada buvo „nesisteminiai“. O šiandienos lietuviški konservatoriai išlaikė tik „sisteminį“ vardą,o yra realiai kažkokia ultraliberalų kloaka. Nekalbant jau apei pačius suskeldėjusius „liberalus“ - realiai tai vaivorykštiniai komunistai!
4
0
senis

aš neprisiimu tokios atsakomybės kad seimas mano atspindys ,tai paprasčuausisi nesant pasirinkimui problemos sprendimas renkant iš blogiausių kažka.
5
0
Visi komentarai (4)

Daugiau naujienų