Ar skandalas – politiko karjeros pabaiga?

Pusmetis ar metai

Kalbant apie politinius skandalus, posakis „Kas dieną – po naujieną“ jau nebetinka, nes dabar per vieną dieną Seime vienam panaikinama teisinė neliečiamybė, kitų kabinetuose vykdomos kratos, iš kurių vieno patarėjas Seime niekaip negali paaiškinti savo makaronų verslo finansinių peripetijų.

Paprastai tokia politikus kompromituojančių istorijų griūtis ištinka jau priartėjus rinkimams, tačiau šįsyk – kitaip. Gal kai kas tikisi, kad iki rinkimų dar toli, o rinkėjų atmintis trumpa ir kitąmet, renkant savivaldybių tarybas ir merus, o 2027-aisiais – Seimą, suteptos reputacijos politiniai veikėjai vėl pateks į valdžią.

„Lietuvoje įsitvirtinusi nuostata, kad paskutinis pusmetis prieš rinkimus yra laikas, kai, norint pakenkti politiko reputacijai, kad jis nebūtų išrinktas, tikslingiausia išmesti į viešumą kokią kompromituojančiąją medžiagą. Tačiau kitose šalyse atlikti moksliniai tyrimai rodo, kad ne visai taip: jei politiko reputacijai metamas šešėlis dar gerokai prieš rinkimus, tai ilgiau išlieka žmonių sąmonėje ir kaip tik tokiu atveju mažėja tikimybė, kad jis bus išrinktas“, – sako politinius skandalus tyrinėjanti politologė, Klaipėdos universiteto lektorė Gabrielė Burbulytė-Tsiskarishvili.

Pasak jos, pusmetis žmonių sąmonėje dar gali nesukelti lūžio, ypač jei nėra galutinio nuosprendžio politiko byloje. Jei įtarimai pareiškiami likus metams ar dvejiems iki rinkimų, politikui reputacinė žala žymiai didesnė, nes vyksta procesas: iš pradžių pareiškiami įtarimai, kyla visuomenės dėmesys, vėliau jis lyg ir nurimsta, tačiau netrukus – nauja banga: prokuroras prašo naikinti neliečiamybę, vėl visi apie tai kalba. Taip po truputį kapsi, o atėjus rinkimams, net jei nuosprendis dar nepriimtas arba net jei politikas prieš pat rinkimus išteisinamas, žala jo reputacijai jau padaryta, nes į visuomenės sąmonę per ilgesnį laiką tai jau įsirėžė.

Taigi, pasak G. Burbulytės-Tsiskarishvili, tai, kad bent jau lig šiol kompromituojamoji medžiaga būdavo gausiausiai metama tik paskutinį pusmetį iki rinkimų, yra dar vienas paaiškinimas, kodėl žmonės Lietuvoje vis tiek renka į skandalus patekusius politikus: kad žmogus pakeistų nuomonę, reikia gerokai ilgiau.

Tad dabar kilę skandalai, bent jau pagal kitose šalyse pasitvirtinusias tyrimų išvadas, į juos patekusių asmenų tolesnei politinei karjerai turėtų būti pavojingi.

Vis dėlto politologė neatmeta tikimybės, kad Lietuvos rinkėjai tokiems politikams gali leisti toliau būti politikoje, tik galbūt užimti ne pačius aukščiausius valstybės postus. Dabar viešojoje erdvėje girdima labai daug įvairių ir ganėtinai aštrių pasisakymų. Viena pusė radikali, sako: viskas, šie žmonės turi eiti lauk iš politikos, jų karjera baigta. Kiti primena: kiek tokių turėjome, tačiau po kažkiek laiko jie vis tiek vėl sugrįžta į politiką.

„Kaip rodo kitose šalyse atlikti tyrimai (tam tikras tendencijas galime pritaikyti ir Lietuvai), jei žmogus nėra iš karto pagautas už rankos įvykio vietoje (politikai dažniausiai ir nebūna iš karto pagaunami) ir jei jis neskuba prisipažinti, o laikosi pozicijos, kad yra nekaltas, bent jau tam tikra visuomenės dalis ilgainiui pradeda tuo įtikėti“, – konstatuoja G. Burbulytė-Tsiskarishvili.

Patiki gyvu žodžiu

Politologė pasakoja, kad iš jos tyrimų išryškėja dar vienas veiksnys, kodėl dalis visuomenės tebepasitiki net į finansinius skandalus įsivėlusiais politikais. „Mūsų politikai atitrūkę nuo visuomenės, jie nebendrauja su rinkėjais, nevažiuoja susitikti į regionus, tad realiai žmonės neturi galimybės pažinti politiko iš arčiau ir gyvai. Tie, kurie nuvažiuoja (tokių yra keletas, ypač vienam tie vojažai lėmė itin gerą rezultatą Seimo rinkimuose), savo gyvu bendravimu suformuoja kontrastuojantį vaizdą tam, ką viešina žiniasklaida. Mūsų tyrimai rodo, kad ne didmiesčių, ypač ne Vilniaus burbulo, žmonės pradeda abejoti žiniasklaida, tuo politiko portretu, kuris jos piešiamas, abejoti net paskelbtais teisėsaugos tyrimais, nes, kaip jie aiškina, sutiko tą žmogų gyvai, jis visai kitaip atrodo, tikrai širdingai su žmonėmis kalbėjo“, – atkreipia dėmesį G. Burbulytė-Tsiskarishvili.

Kiti politikai irgi pradeda važinėti po Lietuvą, tačiau klausimas, su kuo jie susitinka: tik su savo ištikimais gerbėjais ar eina plačiau į viešumą, kad ir kiti pamatytų? Pasak politologės, kurie eina plačiau, tie visuomenės nuomonės suformavimo prasme laimi. Nors sakoma, kad visi politikai – vagys, tačiau kas atvyko susitikti – kaip ir ne vagis, nes pakalbėjo su žmonėmis, paaiškino, kas Vilniuje vyksta. „Deja, žmonės labai retai pamato gyvą politiką, ir čia didelis akmuo į jų daržą, nes vis dėlto reikia bendrauti su visos Lietuvos žmonėmis, o ne vien sėdėti parlamente“, – pabrėžia politologė.

Atvirščiai: pasak G. Burbulytės-Tsiskarishvili, kuo daugiau tiražuojama istorijų, kurios nėra tikri rezonansiniai įvykiai, tuo labiau jų veikėjai ima kelti gailestį. Paskui stebimės, kad juos išrenka. / Vytauto Petriko nuotr.

Ką smerkia, o ko ne

Vis dėlto net ir į teismų pripažintus kaltais asmenis dalies visuomenės reakcija nėra neigiama. Pavyzdžiui, Eligijus Masiulis nuteistas, dabar kali. „Iš to, ką matau viešojoje erdvėje, nėra didelio visuomenės priešiškumo jo atžvilgiu, greičiau netgi tam tikra užuojauta. Grynai hipotetiškai spėju, kad, jei atlikęs bausmę jis kandidatuotų į Seimą ar vietos tarybą, gal jį ir išrinktų“, – prognozuoja G. Burbulytė-Tsiskarishvili.

Politinės korupcijos byloje nuteistas E. Masiulis dabar jau ir rašytojas – išleista jo net 316 puslapių knyga „Baltas apykakles prasegus“. Jos anotacijoje skelbiama: „Autorius per savo patirtis, svarbius Lietuvos politinius įvykius, savo santykį su kitais politiniais veikėjais, bando atskleisti ir parodyti skaitytojui, kaip gimsta politiniai sprendimai, kuo gyvena ir kaip mąsto žinomi politikos veikėjai. [...] Svarbiausias knygos bruožas – nuoširdumas.“ Ką čia ir pridursi.

Politinių skandalų vertinimas labai daug priklauso nuo politinių tradicijų, kaip visuomenė tai priima, nuo visuomenės kultūrinio konteksto, rodo tyrimai įvairiose šalyse. G. Burbulytė-Tsiskarishvili primena, kad, pavyzdžiui, Europos vertybių tyrimuose pagal atsakymą į klausimą, kiek jūs pateisintumėte mokesčių nemokėjimą, Lietuva iškrinta iš Vakarų pasaulio valstybių konteksto, taip pat ir kaimynių Latvijos, Estijos, Lenkijos, jau nekalbant apie Skandinavijos šalis ar Vokietiją. Mes atsiduriame panašiame lygyje su Baltarusija.

„Jei mes pateisiname mokesčių nemokėjimą, kai kas net sako – šaunuolis, sugebėjo apgauti valstybę, prasisukti, vadinasi, tokio pobūdžio politikų veiklos irgi nevertinsime kaip itin didelės nuodėmės. Jei tai ne itin didelės sumos ir nėra su žmogaus gyvybe susijęs kriminalas, net paviešinus vadinamąsias finansines schemutes ar čekiukų skandalus, mes tokius veikėjus vis tiek toliau renkame į valdžią“, – sako G. Burbulytė-Tsiskarishvili.

Tačiau, aiškina politologė, skirtingose šalyse politinių skandalų vertinimas skiriasi. Jie santykinai skirstomi į tris pagrindinius tipus: sekso, finansinius ir galios. Ryškiausias sekso skandalo pavyzdys pasaulyje – Billo Clintono ir Monikos Lewinsky, tačiau svarbiausias elementas, šią istoriją pavertęs politiniu skandalu, – kad prezidentas sulaužė priesaiką, nes melavo, be to, jis turėjo šeimą, tad tokį jo poelgį visuomenė pripažino nemoraliu.

Politologė pasakoja, kad skirtingose šalyse atlikta nemažai tyrimų apie šią istoriją. Prancūzų požiūriu, tai net ne sekso skandalas, prezidentas tiesiog sulaužė priesaiką. Net švedų tyrėjai sako, kad jų visuomenė tiek pasaulietiška santykių srityje, kad turint šeimą įsivelti į tokią santykių aferą nebūtų laikoma dideliu moraliniu nusižengimu.

„Tačiau švedai turėjo panašią istoriją kaip mūsų šalyje čekiukų, tik parlamento lygmeniu, sumos buvo labai nedidelės, bet ir dėl jų kilo toks visuomenės pasmerkimas, kokio mes net neįsivaizduotume. Tačiau, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje (JK) tokios sumos, kaip mūsų čekutininkų, praslystų nepastebėtos. Skandinavijos šalyse, Vokietijoje dėl finansinių prasižengimų visuomenės nuomonė labai griežta, tad, kilus įtarimų, politikai priversti atsistatydinti iš pareigų net nelaukdami nuosprendžio“, – lygina G. Burbulytė-Tsiskarishvili.

Pasak jos, viskas atsiremia į kultūrines šaknis, visuomenės nuomonę. Pavyzdžiui, mes pateisiname mokesčių nemokėjimą, tai gal lemia ir mūsų sovietinė praeitis, bet kadangi esame katalikiškas kraštas, turėti kelias šeimas, ką sau leidžia prancūzai politikai, pas mus nebūtų labai priimtina.

Jei mes pateisiname mokesčių nemokėjimą, vadinasi, tokio pobūdžio politikų veiklos irgi nevertinsime kaip itin didelės nuodėmės.

Atvirkštinis efektas

Kartais skandalas politikui išeina net į naudą, o ne kiekvienas žiniasklaidos gausiai tiražuojamas emocingas įvykis yra skandalas. G. Burbulytė-Tsiskarishvili pasakoja, kad pagal politinio skandalo kriterijus parūšiavo didelio žiniasklaidos dėmesio sulaukusius įvykius Lietuvoje. Pavyzdžiui, garsiosios Petro Gražulio meilės istorijos, ypač dėl jo nesantuokinio vaiko, pagal teorinius kriterijus net neatitinka skandalo kriterijų, nes jis tuo metu buvo išsiskyręs žmogus. Kai kurie rinkėjai net su užuojauta sakydavo: žiūrėkite, jis kaip tik prieš tai turėtą šeimą prarado per politiką.

Tačiau kadangi istorija buvo labai tiražuojama, išėjo atvirkščias efektas. Politologė primena, kad daug metų juoktasi iš Gargždų rinkėjų, kad tokį asmenį išrenka į Seimą, politikai, visuomenininkai keldavo klausimą, kas su tais Gargždais ne taip. Tačiau Europos Parlamento (EP) rinkimų rezultatai parodė, kad jo politinė jėga tik poroje apygardų nesurinko reikiamo skaičiaus balsų.

„Turime politiką, kuris apkaltos būdu buvo pašalintas iš parlamento, tačiau jį visa Lietuva išrinko į EP. Kodėl? Nes jo nesantuokinio vaiko istorija buvo išsukta kaip skandalas, nors ten skandalo nebuvo. Kuo daugiau istorijų, kurios pateikiamos kaip sensacingos, tiražuojamos, nors tai nėra tikri rezonansiniai įvykiai, tuo labiau jų veikėjai ima daliai žmonių kelti gailestį. Paskui stebimės, kad juos išrenka“, – sako G. Burbulytė-Tsiskarishvili.

Požiūris: E. Masiulis nuteistas politinės korupcijos byloje. Tačiau visuomenės priešiškumo jo atžvilgiu nematyti, imamasi leisti jo knygą apie politikos užkulisius. Jei atlikęs bausmę jis kandidatuotų, galbūt jį ir išrinktų. / Vytauto Liaudanskio nuotr.

Čekiukų fenomenas

Atskiras fenomenas – čekiukų skandalai. G. Burbulytė-Tsiskarishvili prognozuoja: „Ateis rinkimai ir Socialdemokratų partijos pirmininką Mindaugą Sinkevičių žmonės vėl išrinks. Nežinau, ar tikrai visuomenėje įsitvirtinę, kad išteisinamoji teismo nutartis buvo ne visiškas jo prasižengimo paneigimas, o pripažinimas, kad jam neturėjo būti keliama baudžiamoji byla. Tačiau M. Sinkevičiaus čekiukų schemutė buvo nedidelė, jis yra meras, savo rajone gerai pažįstamas, dabar matomas ir nacionaliniu mastu, tad galiu įtarti, kad rinkimų rezultatams čekiukų skandalas įtakos jam tikrai neturės.“

Politologės manymu, tai nepaveiks ir kitų čekutininkų, kurie galės kandidatuoti rinkimuose, ir dėl kelių priežasčių. Dauguma tų žmonių savo savivaldybėse rinkėjams yra gerai pažįstami, įspūdis apie juos susidarytas seniai ir geras, priešingu atveju jų nebūtų išrinkę. Sumos – nemilžiniškos, tad tai nesukelia didelio rezonanso. Be to, kadangi čekiukų akcija siejama su Andriumi Tapinu, tad koks požiūris į jį ir jo vykdomas veiklas, tokia ir reakcija.

Tačiau G. Burbulytei-Tsiskarishvili kelia susirūpinimą, kad, nors nėra daug skirtingų čekiukų istorijų variacijų, teismų verdiktai labai skirtingi. „Nėra taip, kad kiekviename regione būtų skirtinga teisinė bazė, tad žmonėms kyla klausimų, kodėl vieni išteisinami dėl didesnių sumų, o kitas, kaip kad M. Sinkevičius, dėl poros televizorių atsiduria po Baudžiamojo kodekso priekalu? Kai paprastų ir aiškių atsakymų į tokius klausimus žmonės nesulaukia, kyla nepasitikėjimas, pradeda kirbėti mintis, kad čia kažkas ne taip, gal tai bandymas susidoroti, ir tada žmonės pateisina tuos politikus“, – sako politologė.

Pagal vieną ar kitą kodekso raidę galima interpretuoti taip ar kitaip, tačiau, pasak jos, kiekvienas žmogus neprivalo turėti teisinio išsilavinimo ir visuomenei tai turi būti aiškiai ir paprastai išaiškinta. Labai didelė atsakingų valstybės institucijų komunikacijos bėda, kad paliekama vietos interpretacijoms, o kiekvienas žmogus interpretuos skirtingai ir tikrai ne valstybės naudai. Taip atsiranda sąmokslo teorijos ir galiausiai tai kenkia valstybei.

Be to, primena G. Burbulytė-Tsiskarishvili, čekiukų praktika buvo vieša paslaptis, ji tęsėsi iš kadencijos į kadenciją. Žmonėms kyla labai paprastų klausimų: ką darė kontroliuojančios institucijos, 60-ies savivaldybių kontrolierių tarnybos? Jei yra spragų, kodėl dešimtmečiais niekas nenorėjo jų lopyti? Kodėl metų metais buvo leidžiama tai daryti, o staiga paaiškėjo, kad tai ne tik nemoralu, bet ir pažeidžia teisės aktus? „Nesueina galai. Paskui stebimės, kad tokius asmenis renkame. Taip yra, nes žmonės negavo atsakymo į paprastus klausimus. Tada, ir ne tik čekutininkų atveju, kyla nepasitikėjimas ir atraminiais valstybės taškais: teismais, teisėsauga, kontrolės institucijomis. Tuo pasinaudoja populistai, tad, neduodami atsakymų visuomenei, leidžiame jiems tarpti“, – įspėja G. Burbulytė-Tsiskarishvili.

Ką parodys rinkimai

Kiek svarbaus partijos veikėjo skandalas kenkia visai politinei jėgai, ar dabar įsiplieskę skandalai rinkimuose pakenks socialdemokratams, Demokratų sąjungai „Vardan Lietuvos“? Politologė aiškina, kad tai labai priklauso, ar partija buvo kuriama aplink vieną lyderį, pagrindinę figūrą, ar buvo ugdoma pamaina ir politinė jėga turi ne vieną asmenį, kuris gali būti lyderiu. Nors „Vardan Lietuvos“ irgi pavadinama vieno žmogaus partija, bet, palyginti, pavyzdžiui, su Darbo partija, ten yra profesionalų branduolys, kuris turi galimybių pakeisti lyderį. Darbo partija tokių neturėjo – ten lyderiui pasitraukus, partija pradėdavo byrėti, o jam grįžus vėl atsigaudavo.

Iš socialdemokratų dažnai šaipomasi, kad tai partija be lyderio, tačiau, G. Burbulytės-Tsiskarishvili vertinimu, jie turi ilgą suoliuką, kur gali vienas kitą pakeisti, pasidalyti lyderystę, todėl partijai tai išsigelbėjimas.

Tiesa, būna tokių politikų, kuriems skandalai – kaip nuo žąsies vanduo. Atrodytų, jie neprilipdavo prie Algirdo Mykolo Brazausko, niekaip nesumenkindavo rinkėjų akyse Viktoro Uspaskicho. Ar tai asmenybės charizma? Vienareikšmiškai – taip, sako politologė. Tačiau charizma susideda iš kelių dalių.

„Mes juokiamės iš posakio „aukštas ir gražus“, tačiau tyrimai rodo, kad net ūgis politikui turi įtakos. Tai vizualinis fenomenas, bet to nepakanka. Kita dalis – komunikacija, kaip politikas bendrauja su žmonėmis. Jei palygintume A. M. Brazauską, V. Uspaskichą, rastume bendrų komunikacijos elementų: paprastumą, bet ne primityvumą kalbant, elgseną su žmonėmis. Tada formuojasi gero žmogaus įvaizdis, atsiranda atlaidumas – tai kas, kad, būdamas vedęs, yra su kita moterimi, bet juk jis geras žmogus“, – sako G. Burbulytė-Tsiskarishvili.

Ji atkreipia dėmesį, kad dabar matome naują veiksnį – per pastarąjį pusmetį finansinių, kartu ir galios skandalų (juk, jei ėmė kyšį, tai ir pasinaudojimas tarnybine padėtimi) koncentracija didžiulė, tad artimiausi rinkimai parodys, ar tai keičia visuomenės nuomonę.

„Skandalo išviešinimas turėtų sukelti neigiamą visuomenės reakciją tokių politikų atžvilgiu. Tačiau labai bijau, ar tai neišvirs į atvirkštinį efektą, kai atbuksime ir sakysime: ai, dar viena schemutė, juk visi jie tokie. Jei per savivaldos rinkimus politiniai komitetai triuškinamai laimėtų, tai būtų vienas ženklų, kad per šias finansų ir galios skandalų istorijas visiškai krito pasitikėjimas sisteminėmis politinėmis jėgomis“, – baiminasi G. Burbulytė-Tsiskarishvili.

Beje, dar vienas klausimas: ar politikai bent atsiprašo už savo nusižengimus? „Jie nelinkę to daryti“, – pastebi politologė.