Susidariusią situaciją komentavo buvęs kultūros ministras Šarūnas Birutis.

– Kokia čia situacija? Tikriausiai net Lietuvoje nėra taip buvę, kad viceministrai jau yra, o ministro dar nėra. Gal čia kaip muzikoje – skirtingi žanrai?

– Politikoje esu jau daug metų ir iš tikrųjų galiu pasakyti, kad tokio precedento nėra buvę – čia pirmas kartas. Nežinau, ar precedentas geras, mano supratimu – blogas. Bet, matyt, kažkas galvojo kitaip, turi kitokią nuomonę. Pamatysime.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

– Bet jie juk yra politinio pasitikėjimo žmonės – viceministrai ministro, kurio vis dar nėra. Ar nėra taip, kad viceministrai, kurie turėtų būti ministro komanda, staiga tampa tarsi paprasti valdžios postai, kuriuos pagal kvotas valdantieji išsidalina?

– Iš tikrųjų reikia priminti, kad pagal teisės aktus viceministrai yra politinio asmeninio pasitikėjimo pareigūnai ir atskaitingi tik ministrui. Ministras turi jais pasitikėti – jų kvalifikacija, nes tai yra svarbiausia – ir prisiimti už juos atsakomybę.

– Dabartiniai paskirti viceministrai sako, kad jie paskirti ministrės Ramintos Popovienės.

– Taip, bet ministrė Popovienė yra laikinoji ministrė, todėl niekaip nesutikčiau su tokia logika. Manau, kad atėjus nuolatiniam ministrui ar ministrei jie turėtų būti atleisti ir priimti asmeninio politinio pasitikėjimo žmonės. Aišku, galimas variantas, kad tie paskirtieji viceministrai tiktų, bet...

– Gal jau yra kalbėta su kandidatu, kuris bus pasiūlytas į kultūros ministrus, ir jam šie viceministrai tinka?

– To nežinau. Vis tiek keliu klausimą ir partijai, ir Seimo frakcijai – kas gi trukdo paskirti kultūros ministrą?

– Atsakymo nesulaukėte?

– Atsakymo tokio nėra. Suprantu, kad paieškos vyksta, suprantu politinę situaciją. Dabar biudžetas įtemptas, kultūrai biudžetas nepakankamas, todėl visokių minčių gali būti. Aišku, dar ir „Nemuno aušros“ lyderio Remigijaus Žemaitaičio vaidmuo tame procese – jis irgi galimai prisideda.

– Bet jeigu ministerija susigrąžinta, kodėl nepasiūlė jums pozicijos? Juk jūsų darbas kultūros bendruomenę tenkino.

– Nežinau. Nuo pat pradžių buvo siunčiami tam tikri signalai, kad aš ir mano komanda nebūsime tvirtinami. Matyt, po to tas nuosekliai ir įvyko. Niekas nesiūlė, bet tai nereiškia, kad su bet kokiomis sąlygomis būčiau sutikęs.

Niekaip nepateisinu tokio ilgo buvimo be ministro.

– Grįžkime prie šios situacijos. Jūsų kolega, buvęs kultūros ministras Simonas Kairys, antradienį socialiniame tinkle rašė: „Premjerė, sakydama „tuoj, tuoj“, iš tikrųjų laukia 30 dienų termino pabaigos, kuomet švietimo ministrė pagal Vyriausybės įstatymą įgauna visas kultūros ministro galias. Šiuo atveju – ir galimybę priimti sprendimus dėl viceministrų kuravimo sričių ir panašiai. Toks planas buvo visada – buvo vedžiojami už nosies. Kitas žingsnis – biudžeto patvirtinimas, ir tik po jo bus skiriamas naujasis kultūros ministras. Iki tol tvarkysis R. Popovienė, nes dabar įgavo visas galias.“ Koks jūsų komentaras?

– Mano komentaras toks: iš tikro tai nėra gerai. Žinant, kiek darbų ir kiek atsakomybės tenka švietimo, mokslo ir sporto ministrams, kiek yra sričių, o Kultūros ministerijoje sričių dar daugiau, tai sėdėti ant dviejų kėdžių ilgai – labai sudėtinga, o praktiškai neįmanoma. Todėl niekaip nepateisinu tokio ilgo buvimo be ministro, nes vienaip ar kitaip jau du mėnesius Kultūros ministerijos darbas yra sustabdytas arba bent jau stipriai pristabdytas.

– Kas vyksta su kultūros biudžeto svarstymu? Kultūrininkai įtaria, kad jis bus gana stipriai nurėžtas.

– Ne tik įtaria, bet pateiktas Seimui projektas tikrai gąsdina. Beveik minus 15 milijonų eurų kitais metais – ir tai nuo tų sričių, kurios ir taip menkai finansuojamos. Jei pažiūrėsime į trimečio biudžeto planą, ten beveik 50 milijonų eurų mažinimas. O naujos, labai svarbios programos – visuomenės atsparumo kovai su dezinformacija arba tokie dalykai kaip Lietuvos ir Vokietijos metai 2027–2028 m. – iš viso nefinansuojamos.