– Pone Gudeli, esate organizavęs ne vieną sėkmingą rinkimų kampaniją. Ar dabar jau analizavote situaciją? Kokio prezidento apskritai žmonės tikisi?

D. Gudelis: Apklausose dažnu atveju yra užduodamas klausimas, ar žmonės nori stabilumo ar pokyčių. Tai per paskutinius Seimo rinkimus pernai, pirmą kartą po keliolikos metų išlindo toks kampas, kad žmonės nori ir stabilumo ir pokyčių vienu metu. Stabilumo žmonės nori jų asmeniniame gyvenime, nes ekonomika, pajamos, pensijos auga, situacija gerėja. O pokyčių politikoje žmonės nori visada. Jie niekada nebalsuoja už tai, ką politikas padarė. Jie balsuoja už tai, ką politikas žada, už viltį, už ateitį. Tas balanso išlaikymas tarp stabilumo ir pokyčio yra labai svarbus.

– Ar rengiate kokią apklausą galvodami apie situaciją 2019 m.?

D. Gudelis: Jau kokius 10 metų, kiekvieną pavasarį, kai nušvinta saulė ir pradeda gerėti žmonių nuotaikos, nes tai irgi daro tam tikrą poveikį, darausi tuos tyrimus. Šį pavasarį taip pat esu juos pasidaręs. Idealaus prezidento atvaizdas yra sulipinamas iš bent jau dviejų – jau esamo ir buvusio Lietuvos prezidento. Mūsų prezidentai yra labai charakteringi, charizmatiški, atitinkantys tam tikrus archetipus, prototipus. Tiek prezidentas A. Brazauskas, tiek V. Adamkus, tiek R. Paksas ir dabartinė prezidentė yra labai tipingi ir žmonės pagal tuos parametrus renkasi iš jų, jų atitikmenis. Tai „du trečdaliai Adamkaus ir vienas trečdalis Grybauskaitės“.

– Pone Matoni, kokio prezidento, su kokia praeitimi kokiu energetiniu krūviu  dabar galėtų norėti dauguma Lietuvos žmonių?

A. Matonis: Mes tyrimų nedarome, bet man dabar nuojauta sako, kad žmonės norės modernaus prezidento. Jis nebūtinai turi būti jaunas, jis gali būti ir brandaus amžiaus žmogus. Kai aš sakau, kad tauta nori modernaus prezidento, aš sutiksiu, jei kas pasakys, kad gyvenu feisbuko burbule arba artimos aplinkos burbule ir perimu jų nuotaikas. Tačiau man atrodo, kad tas socialinių tinklų burbulas vis didėja. Jis apima vis daugiau bendrųjų masių ir vis labiau atspindi bendrąsias nuotaikas. Feisbukas tapo kasdiena nuo vaiko iki bobutės. Pažangus jaunimas iš čia pabėgo, nes čia susirinko per daug tetų, bet tos tetos labiau dalyvauja prezidento rinkimuose, nei vaikai. Manau, kad lietuvių simpatijos, nors ir iš toli – į Estijos prezidentę. Puiku, kad ji vaikšto su džinsais, fotografuojasi neįpareigojančioje aplinkoje, moderniai samprotauja ir nedramatizuoja įvykių. Manau, kad kažkas panašaus galėtų būti patrauklu ir Lietuvos rinkėjui. Gal kiek archaiškesnis, vyriškesnis tipas.

– Pone Katkau, iš to, kokie prezidentai buvo išrinkti praeityje, kokie politiniai lyderiai laimi dabar, grįstumėte prognozuoti kokio tipo prezidentą gali išsirinkti tauta?

M. Katkus: Viena vertus taip, žmonės kalbėdami apie tai, ko jie nori prisimena praeitį. Esu ir aš daręs tyrimų ir tas idealus prezidentas turi A. Brazausko, R. Pakso, D. Grybauskaitės bruožų. Kita vertus, visi Lietuvoje išrinkti nauji prezidentai simbolizavo tam tikrą idėją, temą. Visi jie sugebėjo tą idėją suformuluoti ir pateikti visuomenei. Jei prisimintume D. Grybauskaitės atėjimą 2009 m. labai stipriai pakeitusį Lietuvą, tai buvo noras kompetentingo, energingo, kieto profesionalo, kuris padėtų išgyventi visą šitą krizę. Pagrindinis klausimas yra suvokti, kaip žmonės jausis 2019 m. pradžioje, praėjus 10-čiai metų po D. Grybauskaitės atėjimo. Kokia bus jų nuotaika likus dviem, trims mėnesiams iki rinkimų? Tas nuotaikos supratimas, mintis su kuria žmonės eis į rinkimus yra gerokai svarbesnė, nei pati prezidento asmenybė. Tas jausmas ko mums reikės, koks žmogus atliepia mūsų poreikius yra labai svarbus. Žinoma, tai priklauso nuo politinio marketingo, politinės komunikacijos, kaip tai suformuluosi. Kita vertus, buvo stabilumo, provakarietiškumo poreikis, kai ėjo Adamkus, pripažinimo užsienyje patirtis, kai ėjo Grybauskaitė. 2019 m. mes turime žiūrėti ir ekonomikos prognozes. Kitas dalykas, yra noras išnaikinti tuos vadinamus ūsuotus bebrus, pakeisti kartas.

A. Matonis: Jei neįvyks kažkokių dramatiškų sukrėtimų, žmonės jausis geriau ateidami balsuoti 2019 m., nei jautėsi 2009 m. Manau, kad emigracija toliau mažės, imigracija toliau didės, bet ne tiek, kad keltų problemų lietuviškai tapatybei, bet tiek, kad netrūktų darbo jėgos. Manau, kad augs ekonomika, nors ir ne taip drąsiai, kaip dabar, bet manau, kad neturėtų būti stagnacijos. Žmonių savijauta turėtų būti geresnė, todėl neturėtų dominuoti nei keršto, nei pykčio nuotaikos. Be abejo, bus įpykusių, besijaučiančių nuskriaustais. Tačiau nemanau, kad jei sudarys bent kiek didesnę kritinę masę, nei dabar palapinių miestelis prie prezidentūros.

(V.Skaraičio nuotr. - Audrius Matonis)

D. Gudelis: Sutinku, kad įvaizdis ir modernumas yra labai svarbūs kriterijai. Tačiau man labiau patinka į rinkimus žiūrėti, kaip į tam tikrą excel‘io failą – į skaičiukus, demografiją, statistiką. Pasižiūrėkime kokioje Lietuvoje mes šiandien gyvename, pažiūrėkime, keik turime žmonių virš 60 metų, kiek turime socialiai remtinų asmenų, kiek gyvenančių žemiau skurdo ribos ir atsakykime sau į klausimą, kas bus lemiantis faktorius 2019 m. rinkimuose.

– Socialiniai pažadai, dosnesnė valstybė – tai galėtų būti akcentai?

D. Gudelis: Jau 20 metų, per visą demokratijos kūrimosi laikotarpį, kai užduodi klausimą kas jam asmeniškai yra svarbu, tai atsakymas visada yra – pinigai. Sveikata  minima, kaip trečias pasirinkimas, apie vaikus galvojama tik kaip jiems padėti pinigais ir t.t.

M. Katkus: Lietuvoje yra 3 linijos. Vienas – dešinysis greitkelis, jis sudaro didžiąją dalį to facebook‘inio burbulo. Jie gyvena geriau, turi lizingu pirktų mašinų ir t.t. Pagrindinė linija – tai centro kairės linija, kuri mažai domisi politika ir paprastai reaguoja į bendrą energetiką ir jausmą kas yra gerai. Taip pat yra ir protesto linija, kur vyrauja skurdo Lietuva. Į prezidento rinkimus pirmiausia reikia žiūrėti per tas linijas.

– Tarp galimų kandidatų dabar minimi: socialdemokratų garbės pirmininkas Vytenis Povilas Andriukaitis, SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda, diplomatinę karjerą padaręs politikas Vygaudas Ušackas, premjeras Sauliu Skvernelis, politikai Žygimantas Pavilionis, Naglis Puteikis, Pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis. Dar nežinoma, ką nuspręs Ingrida Šimonytė, ar ji sieks prezidento, ar Vilniaus mero posto. Tai pat akivaizdu, kad kažkurį savo kandidatą kels Lenkų rinkimų akcija, Darbo partija, Tvarka ir Teisingumas ir t.t. Iš šių kandidatų, kuriuos išskirtumėte kelis, kaip realiausius?

M. Katkus: Dešinėje pusėje manau, kad aršiausia kova užvirtų tarp G. Nausėdos ir I; Šimonytės. Nors G. Nausėda nebuvęs politikoje, bet jis turi labai stabilų 56 proc. reitingą, kuris laikosi 10-15 metų. Tik klausimas, kokia bus reakcija į tą konversiją iš ekonomisto į politiką. Jei I. Šimonytė nuspręstų eiti, tai ji tikrai sugebėtų sutelkti ne tik konservatorių, bet ir didžiąją dalį liberalams prijaučiančių balsų. Už ją taip pat balsuotų žmonės, kurie ieškotų kitos Grybauskaitės. Ji būtų tokia light Grybauskaitė. Tačiau pasaulinė praktika rodo, kad deja antrame ture light kandidatai ne visada laimi. Centre matyčiau S. Skvernelį ir Visvaldą Matijošaitį. V. Matijošaitis kol kas nepaneigė savo  noro ir jis turėtų tikrai puikius startinius šansus, ypač kai Skvernelio reitingų kreivė eina žemyn. Didelei daliai centro kairės Andriukaitis bus per daug senoviškas ir ne visa tai, ką jis dabar kalba jiems gali būti priimtina. Todėl te galime matyti pakankamai keistų kandidatų.

A. Matonis: Iš dviejų Mykolo išskirtų personažų, tai mano statymai irgi būtų jo pusėje. Dešinė, ar centro dešinė atrodo turės žymiai didesnę puokštę ir platesnę paletė kandidatų pirmajame ture, kurie nealergizuotų didelės dalies rinkėjų. Matydamas tą pluoštą tų žmonių, manau, kad jiems užteks politinės išminties ir svarstyklių savo ambicijoms pasverti, kad suprastų, verta ar neverta, reikia ar nereikia eiti. Nemanau, kad ponas Puteikis ar ponas Tomaševskis turi didelių šansų. Labai tikiuosi, kad mes prezidentą išsirinksime ne su liūdnąja Lietuva, o su norinčia kurti ir gerai gyventi Lietuva. Žiūrint į kairės, kairės centro pusę yra liūdna konstatuoti gana retą kandidatų lauką. Negaliu įsivaizduoti, kad socialdemokratai nekeltų savo kandidato, bet nepanašu, kad Andriukaitis būtų publikos numylėtinis bent jau šiai dienai.

M. Katkus: Galimas dalykas, kad dar nežinome būsimojo kandidato vardo. Pusantrų metų ir netgi metai yra pakankamas laikas. Centro kairė neturi savo numylėtinių. Juo buvo S. Skvernelis, R. Karbauskis, bet jų reitingai po truputį tirpsta ir ko gero tęsiantis dabartiniam klimatui tirps dar labiau. Labai tikėtina, kad toje vietoje gali atsirasti didelė skylė, kurią gali kažkas užpildyti. Pavyzdžiui, prisiminkime kaip Artūras Paulauskas per labai trumpą laiką sugebėjo surinkti pakankamai balsų ir laimėti.

D. Gudelis: Man rinkimų kampanija pirmiausia yra vadybos procesas. Visi išvardinti yra pakankamai žinomi, turintys jau susiformavusį įvaizdį. Šituose rinkimuose ypatingą vaidmenį vaidins organizacija, administracinis resursas. Jei iki šiol neturėjome nei vieno partinio kandidato, kuri laimėtų rinkimus, tai šiuose rinkimuose partinis resursas bus ypatingai svarbus.

– Jūs kalbate apie Tėvynės sąjungą?

D. Gudelis: Nesieju organizacinių resursų su momentiniu reitingu. Kadangi organizacinis resursas nėra vien partijos žinomumas, bet tai yra ir struktūra skyriuose, miestuose ir tai, kas svarbiausia dabar yra pinigai.

– Taigi reziumuojant, kas jūsų favoritai?

D. Gudelis: Dešinės, konservatorių kandidatas ir stipriausios centro kairės jėgos kandidatas. Technikos klausimas, ar kandidatai bus partiniai. Ir dar vienas faktorius, jei pirmajame ture turime 10 ar daugiau kandidatų, tai reiškia, kad į antrą turą patenka tie, kurie turi geriausią resursą ir surenka 15–20 proc.