Apie metinį prezidentės pranešimą – pokalbis laidoje „Dėmesio centre“ su Seimo vicepirmininku, Lietuvos Socialdemokratų darbo partijos pirmininku Gediminu Kirkilu, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų sąjungos nariu Andriumi Kubiliumi, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktoriumi R. Vilpišausku bei DELFI.lt apžvalgininku Ramūnu Bogdanu.

– Pone Vilpišauskai, vienas dalykas, kuris tikrai išsiskiria iš visų ankstesnių prezidentės metinių pranešimų – tai tas pirmasis „mea culpa“. Prezidentė prisipažino, kad nudegė pirštus. Tai, žinoma, svarbi detalė, bet koks šio pranešimo išskirtinumas, jūsų nuomone?

R. Vilpišauskas: Kalbant apie tematiką, tai išskirtinumas tas, kad pranešimas perskaitytas tokiame kontekste, kai jau keli mėnesiai vyksta labai aršūs ginčai nutekinant pažymas, kuriant komisijas ir t.t. Nepamenu, kad būtų buvęs toks kontekstas. Ypač, kad prezidentas būtų taip įtrauktas į ginčus. Nekalbu apie Rolando Pakso atvejį, o apie kitus prezidentus. Šia prasme pranešime yra tai, ko galima buvo laukti, bet savo žanro prasme, manau, jis labiausiai atitinka metinio pranešimo stilių, kokio galima būtų tikėtis iš prezidento.

– Kodėl?

R. Vilpišauskas: Todėl, kad pranešime pateiktos ir tam tikros vertybinės gairės, daug kalbama apie pilietiškumą. Man atrodo, ankstesniuose D. Grybauskaitės pranešimuose dominavo tokia vertinanti, kritikuojanti griežta retorika.

Šia prasme pranešime yra tai, ko galima buvo laukti, bet savo žanro prasme, manau, jis labiausiai atitinka metinio pranešimo stilių, kokio galima būtų tikėtis iš prezidento.

– Ir net antipartinė laikysena...

R. Vilpišauskas: Taip, ir jau antrus metus iš eilės akcentuojama partijų svarba – tai taip pat yra labai teigiamas dalykas. Sakyčiau, tas posūkis į vertybinį kalbėjimą ir toks distancijos išlaikymas yra subalansuotas ir teigiamas. Dėl to, kiek tos savikritikos ir ar jos užtenka, ar čia tik neapdairumą savo pripažinti jau reiškia ir pripažinti savo klaidas – diskutuotinas dalykas. Bendrai sakyčiau, kad tai yra gana vykęs pranešimas.

– Pone Kubiliau, buvo tikrai nemažai kalbėta apie Seimo darbą, apie svarstomus mažareikšmius dalykus, bet daug kalbėta apie konkrečiai Ramūną Karbauskį.

A. Kubilius: Tas kalbėjimas girdėjosi, bet R. Karbauskis, kaip visada, to negirdi. Prezidentė turbūt negalėjo to nepaminėti, ir tų visų bėgimų nuo klausimų. Prof. V. Landsbergis pavartojo, manau, labai teisingą pranešimo apibūdinimą – diagnostika. Diagnostika buvo pakankamai tiksli. Tačiau aš pats asmeniškai pasigedau to bandymo telkti. „Ligas“ diagnozavo, o kaip jas gydyti? Prezidentė pasakė daug gerų idėjų, bet man visgi atrodo, vertinant visus devynerius prezidentės metus, jai geriausiai sekėsi tai, ką darė pati: pakeitė STT vadovybę, kita VSD vadovybė, teisėjų atranka ir t.t.

– Pone Kirkilai, jūs viešai šį pranešimą įvardinote labai gerai. Kas jums labiausiai patiko?

G. Kirkilas: Lyginant su visais ankstesniais pranešimais, manau, kad tai buvo geriausias. Sutinku su R. Vilpišausku – jis labiausiai atitiko prezidento pranešimo žanrą. D. Grybauskaitė labai aiškiai išdėstė, kas yra tikrieji politinio gyvenimo subjektai, kurie veikia ir veiks ateityje – ne tik partijos, bet ir piliečiai. Reikia, kad kuo daugiau piliečių įsitrauktų į partijas, kad būtų pilietinė visuomenė, kad veiktų kuo daugiau įvairių organizacijų. Tuo pačiu ji pakritikavo ir pseudopolitinius darinius, kaip komitetus ir pan. Prezidentė taip pat kalbėjo apie valdžių sąveiką, kur susikalbėjimas yra labai svarbus.

R. Bogdanas: aš sakyčiau, kad šis metinis pranešimas nuo ankstesnių išsiskiria tuo, kad, jei kalbėtume sportiniais terminais, prezidentė anksčiau elgdavosi kaip puolėjas ir stengėsi mušti įvarčius, o dabar ji yra truputį atsitraukusi, stebi visą aikštelę, kuri vadinasi Lietuva, ir elgiasi labiau kaip treneris, strategas. Dėl to D. Grybauskaitė pastebi ir iškelia tai, kad valstybė negali egzistuoti be partinės demokratijos ir be piliečių visuomenės.  Be šitų dviejų dalykų pavienės pastangos vis tiek neduoda rezultato.