24 metus aktyvioje politikoje buvusi I. Degutienė pastebi, kad šios kadencijos Seimas nepasižymėjo politine kultūra, o koronaviruso krizė išryškino ir parlamentinės kontrolės trūkumą Vyriausybei.

Tuo tarpu, pasak Seimo narės, prezidento Gitano Nausėdos vaidmuo koronaviruso krizėje yra normalus, nes pagrindinės konstitucinės galios buvo sutelktos Vyriausybės rankose. Kita vertus, parlamentarė pabrėžė, kad G. Nausėdos moralinio vaidmens visuomenei tikrai pritrūko.

Paklausta, ar prezidentas turėjo bendram darbui susodinti tarpusavyje nesutariančių politinių jėgų lyderius prie vieno stalo, I. Degutienė teigė, kad tam traukinys jau nuvažiavęs. Pasak jos, partijų lyderiai įsisuko į asmeniškumus ir prezidento kvietimas telktis konstruktyviam pokalbiui nepadės.

„Iš R. Karbauskio kitiems lyderiams šiuo metu sklinda ne tik politinė, bet ir jau žmogiška neapykanta. Jis kalba su tokia neapykanta apie opoziciją ir būtent apie TS–LKD frakcijos lyderį, kuris dabar jau yra opozicijos lyderis. Aš negirdžiu jokių argumentų, tai yra tiesiog vidinė žmogiška priešprieša, jau net ne politinė priešprieša“, – interviu Eltai sakė I. Degutienė.

- COVID–19 krizės metu Seimas buvo kritikuojamas kaip neveiksnus. Pasak Konstitucinio Teismo ekspertų, Seimas neatliko savo Konstitucijos pareigų ir nevykdė parlamentinės kontrolės Vyriausybei, ar sutiktumėte su šiais teiginiais? Kaip jūs vertinate Seimo darbą krizės metu?

- Nuo karantino paskelbimo 2-3 savaites Seime nebuvo jokio darbo. Visas darbas persikėlė į Vyriausybę bei televizoriaus ekranus. Valstybės lygio ekstremalios situacijos operacijų vadovas ir sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga visą laiką tik komentavo ir posėdžiai vyko tik Vyriausybėje, bet Seime nieko nevyko.

Tuomet mes pasiūlėme, kaip ir Vyriausybė, dirbti bent nuotoliniu būdu, kad Seimo posėdžiai vis tiek turi vykti. Aš ne vieną kartą kitiems parlamentarams priminiau, kad Sausio 13 dieną, buvo žymiai sudėtingesnė situacija ir parlamentas tuomet gi neišsiskirstė ir visas veiksmas vyko parlamente. Ir ne tik šiuo atveju, bet apskritai šios kadencijos darbe matau, kad visi akcentai yra Vyriausybėje, o Seimas tapo kaip Vyriausybės institucija.

Tai konkrečiai neatitinka Konstitucijos ir teisingai Konstitucijos ekspertai klausia, kur dingo Seimo parlamentinė kontrolė Vyriausybėje (...) Tik praėjus kelioms savaitėms Seimas pradėjo rinktis vieną kartą per savaitę, pradėjo veikti komitetai nuotoliniu būdu, po truputį Seimo darbas atsigavo. Bet lyderystė ėjo tikrai ne iš parlamento. Aš suprantu, kad, esant ekstremaliai situacijai, veiksmų perėmėja yra Vyriausybė, bet Seimas galėjo būti daug aktyvesnis, tik pabaigoje atsirado šiokio tokio aktyvumo. Iš esmės – ko paklausi, to negausi – parlamentinės kontrolės nebuvo.

- Įtampos koronaviruso krizės metu tarp opozicijos ir valdančiųjų taip pat paaštrėjo. Ar manote, kad aktyvesnis, konstruktyvesnis bendravimas galėjo būti, jeigu prie bendro derybų stalo prezidentas būtų sodinęs frakcijų lyderius, ar tai nieko nebūtų pakeitę?

- Man atrodo traukinys jau nuvažiavęs seniai. Gal jei tai būtų buvusi kadencijos pradžia... Iš R. Karbauskio kitiems lyderiams šiuo metu yra ne tiek politinė, bet ir jau žmogiška neapykanta. Jis kalba su tokia neapykanta apie opoziciją ir būtent apie TS–LKD frakcijos lyderį, kuris dabar jau yra opozicijos lyderis. Aš negirdžiu jokių argumentų, tai yra tiesiog vidinė žmogiška priešprieša, jau net ne politinė priešprieša.

Galima būti su kita mintimi bei su kita ideologija, bet juk rasti bendrą kalbą su žmogumi vis tiek galima. O dabar – pokalbis aklo su kurčiu. Per 4 metus taip pat buvo duotas „valstiečių“ tonas, kad ką darė 10 metų konservatoriai, tai viskas yra savaiminis blogis. Dar sudaro kokią nors komisiją, kad įrodytų, kad konservatoriai yra niekšai bei antivalstybininkai. Tai sveiku protu nelabai yra ką pasakyti...

Per 30 nepriklausomybės metų nei viena, ačiū Dievui, politinė jėga nėra buvusi prieš valstybę ir jos žmones. Tačiau mes 4 metus kiekvieną dieną tai ištisai girdėdavome ir galų gale viskas subliuško, kuomet Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Agnės Širinskienės vadovaujamos praeities komisijos veiksmai buvo antikonstituciški. Normaliai mąstantis žmogus, be to, būdama Teisės ir teisėtvarkos komiteto (TTK) pirmininkė, A. Širinskienė turėtų pripažinti, kad peržengė konstitucines ribas.

Bet ji toliau kalba į vieną pusę, kad čia kalti konservatoriai. Ji labai tvarkingai vykdo savo partijos vado nuostatas ir toliau kalba, kad konservatoriai susitikinėjo su KT pirmininku. Mes norime atkreipti dėmesį ir sakome, kad tai teismo sprendimas, kuris yra nepriklausomas, o teisėjai skiriami įvairių institucijų ir taip pat yra nepriklausomi bei laisvi. Juk tai buvo ne vieno KT pirmininko sprendimas, o viso KT sprendimas (...) Todėl mus ir kyla klausimų, ar toks žmogus apskritai gali vadovaut TTK.

- „Valstiečių“  kreipimasis į prezidentą dėl KT pirmininko Dainiaus Žalimo, ar ir jūs manote, kad buvo prasilenkta su teisinės valstybės principais?

- Be abejo, taip. Tai ne sveikas protas, o visiška desperacija. „Valstiečiai“ apskritai pasižymi neklystančiųjų tendencija. Visi iki šiol buvę valdžioje darė klaidas, bet jie patys tai yra neklystantys. Nesu girdėjusi, kad jie pripažintų, kad mes padarėme klaidą. Tai čia taip pat išplaukia atsakymas ir į jūsų ankstesnį klausimą, ar gali, paraginti prezidento, Ramūnas Karbauskis su Gabrieliumi Landsbergiu apie ką nors kalbėtis. Jeigu R. Karbauskis jau yra pasakęs, kad su G. Landsbergiu niekuomet nesikalbės.

- Užsiminėte apie A. Širinskienės vadovaujamą tyrimų komisiją, bet norėčiau priminti ir Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto inicijuotą tyrimą dėl Irinos Rozovos ryšių su rusų diplomatais. Jūs pati anksčiau minėjote, kad I. Rozovos atvejis atrodo rimtesnis už Mindaugas Basčio apkaltos procedūrą. Nors procedūros dėl I. Rozovos vyko beveik 2 metus, bet Seimas, atrodo, dėl asmeninių ginčų nepriėjo iki Seimo narės apkaltos proceso. Tai ar veiksnus Seimas atrodo šioje vietoje, kaip jūs tai vertinate?

- Taip, atrodo tai svarbus nacionalinio saugumo klausimas, valstybės klausimai, nes juk parodoma, kad I. Rozova bendravo su užsienio piliečiais. Bendravo su tos šalies politikais, kurie yra nedraugiški mūsų valstybei. Viskas atrodo suprantama ir aišku, bet šiame Seime viskas nuslinko į kitą pusę, kadangi I. Rozova yra valdančiojoje koalicijoje. Norėdami ją išteisinti, jie pradėjo knistis iki buvusio NSGK pirmininko, kodėl jis kažkam kažką pasakė ar nepasakė. Jie nuėjo, sakyčiau, į labai šalutinius dalykus ir pasitraukė nuo esmės. Manau, tai labai charakteringa šiandieninei valdančiajai daugumai. Bet buvo ir kitų dalykų. Pavyzdžiui, kiek buvo sugaišta laiko su Stasio Jakeliūno vadovaujamos komisijos dėl krizės tyrimo.

Aš iš viso esu prieš tokio lygio komisijas, nes tiek, kiek dirbu Seime, nemačiau nei vienos komisijos rezultato. Komisija dėl komisijos, tai yra oro suvirpinimas žiniasklaidoje, žmonėms parodyti, kad neva mes čia kažką tiriam ir darom. Bet jei matoma kokia nors ryški problema, kaip, pavyzdžiui, korupcija, tai tam juk yra atitinkamos institucijos. Seimas turi teisę kreiptis į Generalinę prokuratūrą, į Specialiųjų tyrimų tarnybą ir t.t., kurios atitinkamai pradėtų tyrimus, jei rastų įtarimų. O čia Seime viskas vyksta iš tuščio į kiaurą (...) Tai, manau, nėra rimta ir jokio rezultato nėra pasiekiama.

Štai baigiasi Seimo kadencija, ar nors viena buvusi komisija, o kaip niekada šioje kadencijoje jų buvo labai daug, ar davė kokį apčiuopiamą rezultatą? Aš tai jokio rezultato nematau nei politiškai, nei teisiškai, ir kokią žinią mes siunčiame Lietuvos gyventojams? Kaip jūs gerai pasakėte, tai tarpusavio parlamentarų rietenos ir ginčai.

- Bet gal tuomet apskritai turėtume kalbėti apie šios Seimo kadencijos politinės kultūros nebuvimą? Premjeras dažnai perduoda sveikinimus konservatoriams, pavadindamas juos antivalstybine partija. O jūsų partijos pirmininkas dažnai užsimena, kad valdantieji veikia diktatūriniu stiliumi. Ar politinės kultūros ribos nebuvo peržengtos?

- Tai taip ir yra. Daug buvo Seimų ir kiekvienas turėjo savo specifiką. Buvo ir visai nekonstitucinių dalykų, bet politinės kultūros buvo tikrai ženkliai daugiau. Gal dėl to, kad atėjo labai daug naujų, nepatyrusių politikų. Jie savo srityse, kur anksčiau dirbo, gal ir buvo puikūs specialistai, aš nežinau, bet politikoje reikia turėti tam tikrą charakterį ir politines įžvalgas matyti, o ne asmenines.

Šioje kadencijoje labai daug asmeninių dalykų ir ambicijų, kurios ima viršų vietoj to, kad būtų sprendžiamos valstybės problemos (...) Šiandien valdantieji, menkindami ir žemindami opoziciją bei jos siūlymus, tai kartu menkina ir žemina dalį Lietuvos piliečių ir jų nuomonę, nes jie juk išrinko būtent tuos žmones į Seimą.

Kita problema, kuomet nėra didžiosios daugumos, o reikia jiems kažkaip ją suformuoti per koalicijas, tai čia taip pat atsiranda neteisingi veiksmai. Todėl, kad prasideda politinių programų bei postų dalybos, kas bus koks ministras, mano partijai kvota yra tokia, tavo partijai postų tiek ir tiek ir t.t. Ko gero, visuose parlamentuose ir normaliose demokratinėse valstybėse, koalicijose renka geriausius žmones, o ne vien dėl priklausančių kvotų. Manau, ir mūsų valdančiajai koalicijai reikėtų pasimokyti, ir kokybė būtų kita, ir tuomet neiškiltų Jaroslavo Narkevičiaus skandalai, nes jau iš anksto buvo matyti, kad šis žmogus nepaveš šių atsakingų pareigų.

- Jeigu grįžtume prie susisiekimo ministro J. Narkevičiaus klausimo. Mes matėme ir prezidento nepasitenkinimą ministru. Pagal Konstituciją, prezidentas ministro atleisti negali. Ar siūlytumėte šalies vadovui reikalauti tiesiogiai premjero atsakomybės bei reikšti jam nepasitikėjimą? Koks apskritai šioje vietoje galėtų būti prezidento vaidmuo?

- Pagal prezidento galias, jis gali reikalauti tik premjero atsakomybės. Bet tuomet kokiais būdais? Tai viena – pokalbis su premjeru. Tuo labiau, kad prezidentas viešai yra pasakęs, kad jis nepasitiki J. Narkevičiumi ir niekuomet nesikviečia jo į susitikimus Prezidentūroje. O kitas dalykas, tai liktų vadinamasis teisinis kelias, kuomet prezidentas išreikštų nepasitikėjimą ministru pirmininku bei jo kabinetu.

Bet manau, tai būtų kraštutinė priemonė ir nėra pasiektas tas taškas, kad prezidentas taip elgtųsi. Dar vienas dalykas, aš suprasčiau, jei tai būtų kadencijos pradžia, bet dabar yra likę keli mėnesiai iki naujų rinkimų. Ko gero, prezidentas išmintingai tai ir daro. Nedaug liko iki rinkimų ir po rinkimų, tikėkimės, prezidentas rimčiau pažiūrės į teikiamas kandidatūras.

- Kalbant apskritai apie prezidento vaidmenį koronaviruso pandemijos metu, vieni kritikai teigė, kad prezidentas pataikauja valdantiesiems, kiti, kad prezidentas neužėmė lyderiaujančios pozicijos koronaviruso metu. Kaip jūs manote, ar šalies vadovui reikėjo imtis daugiau iniciatyvos krizės valdyme?

- Man atrodo, negalima iš prezidento reikalauti to, ko neįmanoma pareikalauti. Jis galėjo aktyviau kaip pilietis reikštis bei vykdyti akcijas ar idėjas pasiūlyti. Bet žiūrint konstituciškai, ekstremalios situacijos metu vykdomoji valdžia turi vykdyti, o parlamentas – kontroliuoti. Jeigu čia būtų daug auklių, kažin ar vaikas būtų su galva. Tai aš manau, pagal Konstituciją prezidentas padarė viską, kas jam priklauso.

Tiesiog gal karantino pradžioje galėjo žmones paraginti susitelkti, juk jis yra prezidentas, turintis visuomenėje moralinį autoritetą (...) Jo vietoje aš būčiau sureagavusi ir į tai, kaip buvo pasielgta su senjorais, kuomet jie jautėsi diskriminuojami viešojoje erdvėje. Prezidentas nutylėjo. Jam čia buvo erdvė kaip moraliniam autoritetui išsakyti savo poziciją (...)

- Seimo pirmininkas tuo metu yra antras asmuo valstybėje. Jūs pati buvote Seimo pirmininkė krizės laikotarpiu, tai kaip vertinate Viktoro Pranckiečio darbą krizės metu, ar jis galėjo būti aktyvesnis? Ar apskritai gali būti veiklus Seimo pirmininkas, kuris neturi daugumos palaikymo?

- Jo situacija kaip Seimo pirmininko tikrai yra nepavydėtina. Be abejo, pačiai institucijai tai pliusų tikrai neduoda. Nėra niekuomet taip buvę, kad Seimo pirmininkas neturėtų užnugario. Taip, jis, kaip ir prezidentas, negali dalyvauti partinėje veikloje ir turi sustabdyti narystę partijoje. Bet šiuo atveju Seimo pirmininkas neturi jokio politinio užnugario, valdantieji jam nepadeda, bet nepadeda ir opozicija. Vadinasi, kad jis net negali normaliai funkcionuoti kaip Seimo pirmininkas.

Natūralu, kad jam yra labai sunku atstovauti parlamentui ir jis gali išreikšti tik kaip asmuo savo poziciją, bet jis nelabai net ir žino, kokia yra valdančiosios daugumos pozicija, jis nežino ir opozicijos pozicijos. Jis teisiškai yra Seimo pirmininkas, tai aš jo vietoje lankyčiausi tiek valdančiųjų, tiek ir opozicijos frakcijose, kad bent išgirsčiau jų nuomonę apie vieną ar kitą sprendimą, kuris bus priimamas Seime. Nežinau, gal jis kur eina, bet mūsų frakcijoje jis niekad nėra buvęs. Kai aš buvau Seimo pirmininkė, tai aš nesibodėjau nueiti ir į opozicines frakcijas ir su jais pasikalbėti (...)

- Pakalbėkime apie artėjančius rinkimus. Esate konservatorių lyderė, kaip, jūsų akimis žiūrint, keitėsi partija per šiuos metus? Ar keitėsi partijos vertybės? Kritikai teigia, kad partija suliberalėjo, ar pritartumėte?

- Mūsų partija vadinasi Tėvynės sąjunga–Lietuvos krikščionys demokratai. Tai yra srovė daugiau krikščioniška, taip pat yra politiniai kaliniai ir tremtiniai bei konservatoriai. Pačioje Europoje jau konservatoriai yra kitokie, negu kad buvo konservatyvios nuostatos XIX a. ar XX a. pradžioje, tie vadinamieji modernieji konservatoriai. Tai mūsų partija yra iš esmės atitikmuo Europos liaudies partijos ir frakcijos Europos Parlamente, kurie vadinami tokie neokonservatoriai ir turi liberalesnę nuostatą, ne tokią dogmatišką konservatyvią.

EP yra konservatorių frakcija ir Europos liaudies partijos frakcija, tai mes priklausome būtent Europos liaudies partijos frakcijai. Pavyzdžiui, Vengrija su Orbanu priešakyje kol kas priklauso Europos liaudies partijos frakcijai, bet jau pati frakcija viduje mato, kad jie radikalėja, ir siūlo jiems pereiti į EP dogmatišką konservatorių frakciją. Tai lygiai taip pat ir pas mus yra vidaus gyvenime. Kuomet nori mums prikabinti, kad mes suliberalėjome, tai mes tiesiog sumodernėjome kaip konservatoriai ir nesame dogmatikai, kurie yra kraštutiniai dešinieji (...)

- Kalbant apie partijos pirmininką, kaip vertinate jo sprendimą leisti vesti sąrašą Ingridai Šimonytei? Ar tai nauja mada, kai partijų pirmininkai savo vietas užleidžia kitiems?

- Aš manau, kad tai buvo toks pragmatinis matymas prieš rinkimus, todėl, kad pasižiūrėjus reitingus šiandien I. Šimonytės ir G. Landsbergio, I. Šimonytė jį gerokai lenkia. Tai pragmatiškai žiūrint, kas yra geriau? Natūralu, kad geriau lyderė būtų I. Šimonytė. Bet vėlgi, reikia pasakyti, kad ne kiekvienas partijos pirmininkas sutiktų tai daryti, juk kitiems ambicijos neleistų. Tai čia matau ir pozityvo. Taip, tai yra pragmatinis paskaičiavimas, kad partijai ir sąrašui bus žymiai geriau, jeigu lyderė bus I. Šimonytė, o jis bus antras.

Bet iš kitos pusės reikia atiduoti duoklę ir pačiam Gabrieliui, nes žmogus nėra tiek į savo asmenį įėjęs kaip partijos pirmininkas. Jis galėtų sakyti, kad nežiūrime į mano reitingus, vis tiek aš būsiu sąraše numeris vienas, bet jis žiūri, kas yra geriau mūsų bendruomenei. Aš manau, kad tai yra teisinga ir matau daug pozityvo.

- Tuo metu, ponia I. Degutiene, jūsų pavardės sąraše nėra? Ar tai reiškia, kad jau baigiate politinę karjerą?

- Taip, bet mano partinė karjera nedingsta ir iš partijos niekur nedingstu. Tik aš linkiu, kad, duok Dieve, visiems politikams nueiti tokį ilgą ir sudėtingą kelią, kokį aš nuėjau per 24 metus. Tai yra 6 kadencijos. Ačiū Lietuvos žmonėms, kurie tikrai už mane balsavo. Partijoje taip pat surinkdavau daugiausia reitingavimo balsų.

Visuomet laimėdavau vienmandatėje apygardoje, tai čia ačiū žmonėms, kad tiek metų jie manimi tikėjo ir suteikė galimybę tarnauti Lietuvos valstybei. Manau, kad jau atėjo tam tikras laikas, juk yra pradžia ir pabaiga. Pasikeitė karta, juk šiandien jau yra 30–mečiai, kurie gimė nepriklausomoje Lietuvoje. Gal jų tas žvilgsnis į ateitį jau yra kitoks negu mano.

Manau, ką galėjau, tą aš ir padariau. Be abejo, buvo ir klaidų, gal kažkur ne taip elgiausi, bet kaip supratau, taip ir dirbau. Tikrai dirbau ištikimai valstybei bei jos žmonėms. O dabar turiu teisę ir pailsėti. Jei reikės mano patarimų, tai tikrai aš pasiruošusi savo jauniesiems kolegoms patarti.