Atsiverskime bet kurios sovietmečiu išleistos knygos paskutiniuosius lapus. Čia rusų kalba nurodomas autorius, knygos pavadinimas ir kokia kalba ji parašyta. Turime teisę piktintis tokiu sprendimu, kuris sukūrė tokią mažai pastebimą, bet svarbią kasdienybės detalę. Pasirodo, sovietmečiu Lietuvoje galėjo būti žmonių, kurie atėję į knygyną nesuprasdavo, kokia kalba skaito didžioji dalis šios šalies gyventojų, ir tai išspręsdavo įrašas paskutiniajame knygos puslapyje. Galime džiaugtis, kad tuo metu niekas neišdrįso šio įrašo perkelti į knygos viršelį ar titulinį puslapį, tačiau verta prisiminti, kaip buvo vykdoma rusinimo politika Lietuvoje.
Vietoj Vyčio – Stalinas
Po Lietuvos okupacijos naujasis politinis elitas iš karto įvardijo vykstančius pokyčius ir nustatė naujas jaunos kartos ugdymo kryptis. 1940-ųjų rugpjūčio viduryje Kaune vykusiame mokytojų suvažiavime Mečislovas Gedvilas kalbėjo: "Pas mus vyksta didžiausia socialinė revoliucija (...). Toji revoliucija verčia mus visas vertybes pervertinti. Tai, kas vakar buvo kilnu ir gerbiama, šiandien atrodo žema ir paniekinimo verta; kas vakar buvo gražu, šiandien – bjauru. Viskas radikaliai pasikeičia."
Kad kito pasirinkimo, ugdant jaunąją kartą, nėra, liudija ir Justo Paleckio mintis: "Jei kas nepabudo, jei kas nenori suprasti, jei kas ir toliau leisis liaudies reikalų išdavikų klaidinamas, tam negali būti vietos Sovietų Lietuvos mokytojų šeimoje."
Po vasaros atostogų grįžę mokiniai nerado mokyklose ant sienų Vyčio ir kryžiaus, o šalia Jono Basanavičiaus ir Vinco Kudirkos portretų buvo pakabinti Lenino ir Stalino portretai. Atsirado rusų kalbos, Sovietų Sąjungos istorijos, rusų literatūros, SSRS konstitucijos pamokos. Tuo metu buvo pradėti formuoti sovietizacijos pamatai: skiepijama komunistinė ideologija, liaupsinami Sovietų Sąjungos pasiekimai, užtikrinama rusų kalbos ir kultūros sklaida.
Pokario metai
Pokariu vykdoma kultūrinė revoliucija siekė įrodyti, kad komunistų partija sugeba sukurti pažangiausią ir humaniškiausią sovietinę kultūrą. Pagrindinėmis priemonėmis tapo rusų kultūros aukštinimas, draugystės su didžiąja rusų tauta atskleidimas ir lietuvių buržuazinės kultūros niekinimas.
Maskvos požiūriu, sovietų valdžios pozicijas turėjo sustiprinti kolonistai, todėl 1945–1953 m. iš sovietinių respublikų į Lietuvą persikėlė apie 130 tūkst. žmonių, kurie buvo aprūpinami darbu ir butais. Sovietų valdžia lietuviais nepasitikėjo, todėl svarbias pareigas administracijoje užėmė rusai, tai paskatino rusų kalbos įsigalėjimą valstybinėse įstaigose. Ne veltui po Stalino mirties į valdžią atėjęs Lavrentijus Berija įsakė, kad įstaigose dirbtų vietiniai kadrai ir būtų vartojama tautinė kalba, o vadovaujantieji rusakalbiai darbuotojai būtų prievarta išsiunčiami. Nušalinus L.Beriją, Antanas Sniečkus atšaukė nutarimus, leidžiančius įstaigų raštvedyboje naudoti tik lietuvių kalbą. Buvo nutarta, kad visa raštvedyba bus tvarkoma lietuvių ir rusų kalbomis.
(Ne)draudžiama lietuvybė
Sovietmečiu susiklostė paradoksali situacija. Nebuvo draudžiamos lietuviškos mokyklos, lietuvių kalbos rašmenys, knygos ir spauda, tačiau plėtoti tautinę kultūrą buvo galima tik neperžengiant komunistinės ideologijos rėmų.
Komunistinės ideologijos skiepijimas buvo siejamas su internacionaliniu ir patriotiniu auklėjimu. Jo tikslams pasiekti buvo naudojama internacionalinės draugystės klubų, šlovės muziejų, Lenino kambarių veikla, organizuojamos ekskursijos istorine ir revoliucine tematika ir išvykos į kitas respublikas.
1979 m. iš Lietuvos į kitas Sovietų Sąjungos respublikas buvo išvykę 4 mln. žmonių. Visos šios priemonės turėjo ugdyti įsitikinimą, kad rusų tauta ir jos kultūra yra pažangiausia ir geriausia Sovietų Sąjungoje ir pasaulyje. Aišku, jos suvokimas neįmanomas be rusų kalbos mokėjimo.
Prie šių įsitikinimų populiarinimo prisidėjo ir J.Paleckio knyga "Mintys apie vyresnįjį brolį" (1959 m.) ir ten išsakyta mintis: "Rusų tauta – pirmoji tarp lygių tarybinių tautų."
Rusinimas stagnacijos epochoje
Lūžio tašku rusinimo politikoje galima laikyti Taškente 1975 m. ir 1979 m. vykusias konferencijas, kurios nagrinėjo dvi temas: "Rusų kalbos mokymosi ir dėstymo patirtis šalies aukštosiose ir specialiosiose vidurinėse mokyklose" ir " Rusų kalba – TSRS tautų draugystės ir bendradarbiavimo kalba".
Šiose konferencijose, sutarus dėl bendros rusų kalbos mokymo stiprinimo vizijos, SSKP Centro Komitetas priėmė nemažai nutarimų, kurie numatė parengti naujas tipines rusų kalbos dėstymo programas, plėsti sustiprintos rusų kalbos dėstymą nacionalinėse mokyklose, perskaičiuoti rusų dėstymo valandų skaičių mokyklose, skirti dėmesio šešiamečių vaikų mokymui ir užklasinės veiklos stiprinimui.
Sovietų Lietuvos valdininkai parodė iniciatyvą ir priėmė atitinkamus politinius ir administracinius sprendimus, kurie turėjo padėti įgyvendinti Maskvos biurokratų vizijas. Rusų kalbos dėstymas ir rusų kultūros protegavimas buvo siejamas sovietinio identiteto kūrimu. Ne veltui centro biurokratai teigė, kad sovietinė santvarka leido suklestėti lietuvių literatūrai, o rusų kultūra ir literatūra turi gilesnes tradicijas nei lietuvių. Dėl to įnirtinga kova užvirė dėl valandų skaičiaus, skirto rusų kalbos dėstymui mokykloje, didinimo. Buvo du būdai jas didinti – mažinti lietuvių kalbos arba užsienio kalbos pamokų skaičių.
Lietuvą gelbėjo ilgesnis mokymosi trukmės laikas mokykloje (Lietuvoje mokiniai mokėsi vienuolika metų, vėliau – dvylika, o Rusijoje – dešimt ir vienuolika metų) ir Švietimo ministerijos valdininkų patriotiškumas. Tačiau rusų kalbos dėstymas buvo prailgintas. Lietuvoje, Latvijoje rusų kalbai papildomai buvo skirta pusantros valandos, Estijoje – pusė valandos, Moldavijoje – keturios, Gruzijoje – pusketvirtos, Uzbekijoje – dvi valandos.
Verta įsidėmėti, kad rusų kalbos mokymas siejamas su rusų kultūros protegavimu, tai neišvengiamai stiprino komunistinių idealų ir vertybių ugdymą. Laimė, Lietuvos mokyklose nė viena disciplina, išskyrus rusų kalbą, nebuvo dėstoma rusiškai. Tačiau pertvarkos metais galime kalbėti apie sukurtą rusų kalbos dėstymo metodinę ir techninę bazę: parengtos dėstymo programos, išleisti vadovėliai ir metodinė medžiaga, parengti mokytojai, kuriems 15 proc. mokamas didesnis atlyginimas, plečiamas sustiprintas rusų kalbos dėstymas. Guodžia tik tai, kad visa tai buvo pasiekta tuo pat metu, kai Lietuvoje prasidėjo tautinis atgimimas, atvedęs prie nepriklausomybės atkūrimo.
Sąsajos su dabartimi
1980 m. rugsėjo 3 d. LKP CK skyrių pažymoje apie patikrinimą, kaip vykdomas reikalavimas laikytis dvikalbystės, skaitome: "Kita vertus, dėl kai kurių partijos komitetų, miestų ir rajonų vykdomųjų komitetų kontrolės ir dėmesio stokos respublikoje pasitaiko faktų, kai tekstinė informacija pateikiama tik viena kalba; tai neatitinka tautinės gyventojų sudėties, apsunkina žmonių bendravimą ir iš kitų broliškų respublikų atvykusių piliečių orientavimąsi, dažnai sukuria dirvą įvairioms interpretacijoms, o galiausiai daro tam tikrą žalą internacionaliniam darbo žmonių auklėjimui." Ar dabar nėra dirbtinai kuriamos panašios situacijos?
Kitas pastebėjimas: "Pasitaiko dvikalbystės principo pažeidimo faktų, kai vartojama tik rusų kalba. Antai, nepaisant daugiatautės Vilniaus rajono gyventojų sudėties, Nemenčinės miesto poliklinikos, buitinio aptarnavimo kombinato, tarprajoninio Valstybinio žemės ūkio technikos komiteto susivienijimo patalpose rašytinė informacija pateikta tik rusų kalba."
Čia išsakytos mintys artimai siejasi su 1987 m. sausio 9 d Švietimo ministerijos kolegijos posėdžiu, kuris buvo skirtas lietuvių kalbos padėčiai Vilniaus krašte. Posėdyje pripažinta, kad nepatenkinama lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų kadrų kokybinė padėtis, lietuvių kalbą ir literatūrą dėsto nespecialistai, nepakankama lietuvių kalbos materialinė bazė ir lietuvių kalbos dėstymo kontrolė.
Taigi dvikalbystės problemos ir spekuliacijos lietuvių kalbos ir literatūros egzamino tema turi gilias istorines ištakas, kurios neatsiejamos nuo praeityje skiepytų ideologinių dogmų.
Naujausi komentarai