Ką pasiūlysime Europai?

Žada, ko negali

Jau keli mėnesiai kaip srauni upė plūstančius politikų pažadus, nesvarbu, ar jie Lietuvos prezidento, ar EP rinkimams, daugeliu atvejų sieja tas pats principas – žadėti, kas nėra tos institucijos kompetencija, bet tai, ką nori išgirsti rinkėjas.

„Visos politinės jėgos mėgsta šiek tiek paskaninti savo pažadus. Tačiau, skaitant EP rinkimų programas ir stebint debatus, labai aiškiai išsiskiria partijos ir politikai, kurie jau yra EP, nes jie turi daugiau supratimo, kaip vyksta procesai EP, ir dar kelios politinės jėgos, kurios daugiau ar mažiau yra išstudijavusios ES ir jos veikimą. Iš proeuropietiškos pusės tokios yra Laisvės (LP) ir Žaliųjų partijos (ŽP), iš euroskeptiškos – Nacionalinis susivienijimas (NS)“, – mano Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) docentas Ignas Kalpokas.

Pasak politologo, nors šios partijos – skirtingų ideologijų, tačiau tiek vieni, tiek kiti supranta, kaip veikia ES, kokie klausimai čia šiuo metu aktualiausi. Labai jaučiasi skirtumai lyginant, pavyzdžiui, NS su kitais euroskeptikais – Petro Gražulio Tautos ir teisingumo sąjunga (centristais, tautininkais) ar Mindaugo Puidoko Taikos koalicija (Krikščioniškosios demokratijos ir Žemaičių partijomis).

Tiesa, I. Kalpoko vertinimu, nors tų, kurie ir lig šiol buvo EP, pažaduose ir kalbose debatuose daugiau adekvatumo ir supratimo, kaip veikia EP, bet ir jie, gal daugiau socialdemokratai, nors nesinorėtų išskirti tik jų, pasitaiko, labai stipriai iškelia lietuvišką akcentą. „Nuolatinė rinkimų į EP problema, kad renkame Lietuvos atstovus, bet iš tikrųjų jie dirba kaip visų ES piliečių atstovai, nepriklausomai, kurioje šalyje išrinkti. Kandidatai žada, kad EP išspręs Lietuvai aktualias problemas, tačiau, jei tie klausimai nebus aktualūs ES mastu, nieko jie neišspręs“, – aiškina politologas.

Pasak jo, net jei problemos, pavyzdžiui, žemės ūkio, aktualios visai ES, pažadai advokatauti būtent Lietuvos ūkininkams iš principo kertasi su europarlamentaro statusu. Racionaliau yra kalbėti apie tam tikrą interesų derinimą. „Kai kalbama apie bendrų interesų paiešką ir derinimą, tai suprantama, o kai tiesiog sakoma, kad kovos už Lietuvos interesus, vienas ar keli EP nariai gali kovoti, kiek nori, bet nuo to niekas nepasikeis“, – neabejoja I. Kalpokas.

Kriterijai: pasak I. Unikaitės-Jakuntavičienės, svarbu, kad kandidatai atstovautų partijai, kuri gali priklausyti veiksmingai europinei politinei grupei, ir gebėtų megzti kontaktus. / I. Unikaitės-Jakuntavičienės asmeninio archyvo nuotr.

Socialdemokratų mįslės

Jau artimiausią sekmadienį paaiškės, kuriomis politinėmis jėgomis labiau patikės Lietuvos rinkėjai. Nors sąrašų penkiolika, bet mandatų – vos vienuolika, o juos laimėti paprastai sugeba penkios šešios politinės jėgos. Paprašytas paprognozuoti EP rinkimų rezultatus, Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ direktorius sociologas Vladas Gaidys sako: „Nebūna taip, kad kas tinka EP, bet netinka Seimui, ir atvirkščiai.“

Pagal dabartines visuomenės apklausas ir EP, ir Seimo rinkimuose, tikėtina, pirmaus Socialdemokratų partija (LSDP). Tačiau, sociologo vertinimu, ne kažką jie darė, o kuo toliau, tuo labiau didėja neapibrėžtumas, ar jų lyderė Vilija Blinkevičiūtė nori laimėti Seimo rinkimus, ar likti Briuselyje, nes, pasak V. Gaidžio, ten mieliau, ir ne tik dėl finansinių pranašumų, kiek dėl to, kad ten niekas kas rytą nebrūžina politiko kėdės. „Tačiau kai nesijaučia, kur lyderių norai, gali visko nutikti. Taip kartą jau buvo: tuomečio socialdemokratų lyderio Algirdo Butkevičiaus buvo aukščiausi reitingai, bet priėmė Darbo kodeksą ir rinkėjai nuo jų nusisuko“, – primena V. Gaidys.

Beje, iš parlamentinių partijų nė vienos kitos pirmininkas EP rinkimų kandidatų sąraše neįrašytas pirmas, nes po kelių mėnesių vyks svarbiausi – Seimo rinkimai. Ilgus mėnesius V. Blinkevičiūtė trypčiojo, ar kandidatuos į prezidentus, o dabar laiko savo rinkėjus nežinioje, kas ves partijos sąrašą parlamento rinkimuose.

Po socialdemokratų apklausose – Tėvynės sąjunga-Krikščionys demokratai (TS-LKD), Valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS), Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos“.

Nors pagal kai kurių mūsų EP narių įrašus feisbuke gali susidaryti įspūdis, kad jie EP labai aktyvūs, tačiau oficiali statistika rodo, kad tokie šią kadenciją buvo tik kas antras.

Prieš penkerius metus EP rinkimuose TS-LKD laimėjo tris, LSDP ir LVŽS – po du, Liberalų sąjūdis (LS), Darbo partija (DP), „Valdemaro Tomaševskio blokas“, komitetas „Aušros Maldeikienės traukinys“ – po vieną. Beje, nepartiniai komitetai EP rinkimuose gali kandidatuoti jau trečius rinkimus, tačiau praėjusiuose jų varžėsi penki, o šįsyk – nė vieno. Daugiausia – penkis mandatus buvo laimėję „darbiečiai“ 2004 m. ir keturis – konservatoriai 2009 m. (anuomet Lietuva EP dar turėjo dvylika vietų).

Mažosioms galimybių nedaug

Pasak I. Kalpoko, esminis veiksnys, kaip atrodys Lietuvos išrinktas vienuoliktukas EP, – kiek žmonių ateis balsuoti. Darant prielaidą, kurios laikosi daugelis, – kad rinkėjų aktyvumas bus žemas, vis tiek pranašumą turės didžiausios partijos, kurios turi gausiausią aktyvių ištikimų rinkėjų ratą, – visų pirma konservatoriai ir socialdemokratai.

„Realistiškai galima tikėtis 20–25 proc., daugiausia 30 proc. rinkėjų aktyvumo, ir tada visiškai įmanomas scenarijus, kad šios dvi partijos pasidalys tarpusavyje gal net kokius aštuonis mandatus, po vieną gaus „valstiečiai“ ir liberalai, o dėl paskutinio kausis S. Skvernelio demokratai ir Laisvės partija (LP)“, – mano politologas.

Jo prognozėmis, kandidatuojančios mažosios politinės jėgos gali tiesiog suvalgyti viena kitą. Tiesa, pilkasis arkliukas – Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga. Pasak politologo, viena vertus, jie gali pasinaudoti mažu aktyvumu, kita vertus, ne iki galo žinome, koks jų realus pajėgumas ir mobilizacinis potencialas.

VDU docentės Ingridos Unikaitės-Jakuntavičienės prognozėmis, apylygiai mandatų turėtų gauti socialdemokratai ir konservatoriai, bent vieną – LS, turi galimybių po vieną gauti demokratai ir „valstiečiai“, bet klausimas dėl „laisviečių“, nes kol kas visuomenės apklausose jie nežiba, o jų kandidatas į prezidentus nesulaukė daug paramos. Tačiau, politologės prognozėmis, nežinia, ar bent viena iš rinkimuose dalyvaujančių mažųjų partijų sugebės surinkti tiek procentų balsų, kad galėtų dalyvauti mandatų dalybose. Jų yra daug, tad balsai gali pasidalyti.

Tendencijų neatitikome

Visos ES mastu jau keleri rinkimai matyti požiūrio į EP pokyčiai: anksčiau ši institucija buvo traktuojama kaip užsitarnautos politinės pensijos vieta partijų veteranams arba vieta, kur reikėtų išsiųsti politinius rėksnius, kad mažiau triukšmautų vietos politikoje. Tačiau dabar EP su kiekvienais rinkimais jaunėja: 2019 m. išrinktų europarlamentarų amžiaus vidurkis buvo 49,5 metų, o 2014 m. – 53. Palyginti su visais ankstesniais rinkimais, EP labiausiai atsinaujino: 61 proc. buvo nauji EP nariai. Labiau priartėta ir prie lyčių pusiausvyros: moterų – 40 proc. (2014 m. – 37 proc.).

Lietuvos atstovai prie šių naujų tendencijų neprisidėjo. Vidutiniškai jie buvo vienuolika metų vyresni nei vidutinis standartinis EP narys. Jauniausia EP nare buvo išrinkta 21 metų danė Kira Marie Peter-Hansen, o jauniausiam mūsų europarlamentarui Waldemarui Tomaszewskiui buvo 54-eri ir tik trims iš vienuolikos rinkimų metais buvo mažiau nei 60. Beje, visiems mūsų debiutantams EP rinkimų dieną jau buvo per 60. Prastesnė – lyčių pusiausvyra (moterų – 27 proc.). Kiek atsiliekame nuo europinių tendencijų ir pagal atsinaujinimą (naujų EP narių – 54 proc.).

Pažiūrėjus, ką dabar siūlo rinkėjams politinės jėgos, bent jau kas įrašyti sąrašuose pirmi antri, labiau atitiktume ligšiolines lietuviškas, o ne europines tendencijas, – kažin ar mūsų atstovai pajaunins ir atnaujins naujos kadencijos EP sudėtį.

Lietuvoje vis dar vyrauja pasenusi aksioma, kad į EP reikia siųsti už ilgamečius nuopelnus partijai, o norinčių apstu, nes atlyginimai ir įvairios išmokos – triskart didesni nei Seime, o ką jie veikia EP, pasidomima nebent prieš naujus rinkimus.

I. Unikaitė-Jakuntavičienė pripažįsta: į pirmuosius penketukus paprastai surašomi turintys daugiau patirties, populiaresni politikai, o jaunesniems sunkiau prasibrauti, nebent yra tam tikra kvotų politika, kaip pavyzdžiui, LSDP. Tačiau, nors į sąrašus įtraukiama ir jaunimo, bet žinant, kad partija gali gauti du tris mandatus, tikimybė patekti į EP iš tolesnės sąrašo vietos mažesnė.

Pažadai: pasak I. Kalpoko, nors kandidatai žada, kad EP išspręs Lietuvai aktualias problemas, tačiau, jei tie klausimai nebus aktualūs ES mastu, jie nieko nepadarys. / I. Kalpoko asmeninio archyvo nuotr.

Svarbūs du kriterijai

Kita vertus, pasak politologės, negalima sakyti, kad, jei politikas vyresnis, jis tarsi blogesnis ar atitinka stereotipą, kad važiuoja ilsėtis. Jos vertinimu, nepaisant amžiaus vidurkio, bent pusė Lietuvos europarlamentarų tikrai aktyviai dirbo EP, grįžę į Lietuvą susitikdavo su rinkėjais, juos informuodavo apie savo veiklą, EP sprendimus. Tačiau buvo ir tokių, kurie EP veikloje dalyvavo tik tiek, kiek būtina, o viena politikė sakė, kad ji net nesiruošė aktyviai dalyvauti teisėkūros procesuose, o tik informuoti Lietuvos gyventojus apie tai, kas vyksta EP.

„Taigi labai gerai matyti, kad neperspektyvu į EP rinkti tuos, kurie daugiau rėkia, kaip kad dabar rinkimų debatuose P. Gražulis, iš paskutiniųjų besistengiantis perrėkti kolegas ir pritraukti rinkėją pažadu, kad neims pusės atlyginimo, o jį išdalys. EP yra svarbi institucija, kurioje ne asmenybiniu ar nacionaliniu, bet politinių grupių pagrindu priimami svarbūs sprendimai“, – primena I. Unikaitė-Jakuntavičienė.

Tad, pabrėžia ji, ir Lietuvai svarbu ne kandidato amžius ar populiarumas valstybės viduje, o du kiti dalykai: atstovavimas partijai, kuri gali priklausyti gausiai ir veiksmingai europinei politinei grupei, ir asmeniniai kandidato gebėjimai megzti kontaktus, ieškoti paramos tam tikriems Lietuvai aktualiems sprendimams ir pan.

Dėl moterų proporcijos, I. Unikaitės-Jakuntavičienės manymu, kiek pačios moterys nori ir geba, tiek ir dalyvauja politikoje. Jei profesionalumu įrodo, kad gali būti EP narė, ją ir išrenka. Be to, yra galimybė sąrašą, už kurį balsuoji, reitinguoti. Tačiau, pastebi politologė, pas mus nepaplitęs balsavimas pagal lytį ir, pavyzdžiui, moterys nelabai rodo solidarumą, kad reikėtų palaikyti moterį kandidatę. Kitur būna dar ir kvotų sąrašuose, tad tai irgi prisideda prie daugiau moterų EP.

„Nemanau, kad mums reikia vaikytis tendencijų. Reikėtų tiesiog priimti informuotus sprendimus, prieš balsuojant pasidomėti, kokį asmenį renkame. Kartais tas, kuris gerai atrodo Lietuvos politikoje, taip neatrodys EP mastu, tad reikia nesikliauti vien nacionaline politika ir principu „mėgstu–nemėgstu“, – pataria I. Unikaitė-Jakuntavičienė.

Aktyvus kas antras

Žinoma, vienuolika Lietuvos atstovų tarp 720 EP narių kalnų nenuvers, bet, jei išrinksime aktyvius ir gabius politikus, jie gali padaryti įtaką siūlant ir priimant sprendimus Europai, vadinasi, ir Lietuvai.

Galų gale tai ir šalies įvaizdžio klausimas. Šią kadenciją keli mūsų atstovai lyderiavo keliant pagalbos kariaujančiai Ukrainai ir ES politikos Rusijos atžvilgiu klausimus. Tačiau įtakingo leidinio „Politico“ paskelbta visos kadencijos veiklos statistika atskleidė, kad lietuviai yra paskutinėje vietoje ir pagal pagrindinių, ir šešėlinių pranešėjų skaičių, t. y. pagal svarbiausią EP darbą – įtaką ES įstatymų leidybai. Neturėtume teisintis, kad esame maža šalis, nes aktyviausi buvo europarlamentarai ne iš pačių didžiausių – Liuksemburgo, Suomijos ar Portugalijos. Negalime teisintis, kad daugiau galių turi ES senbuviai: štai ketvirti – rumunai, į ES įstoję vėliau nei mes, šešti – kartu su Lietuva prie ES prisijungę čekai.

Nors pagal kai kurių mūsų EP narių įrašus feisbuke gali susidaryti įspūdis, kad jie EP veikloje labai aktyvūs, tačiau oficiali statistika rodo, kad toks buvo tik kas antras. Liberalui Petrui Auštrevičiui buvo patikėta keturiskart būti pagrindiniu ir aštuonis – šešėliniu pranešėju, socialdemokratei Vilijai Blinkevičiūtei – dukart pagrindine, konservatoriams Andriui Kubiliui – vienąkart pagrindiniu ir triskart šešėliniu, o Rasai Juknevičienei – vienąkart pagrindine ir vienąkart šešėline, socialdemokratui Juozui Olekui – aštuoniskart šešėliniu, o „valstiečiui“ Broniui Ropei – šešiskart šešėliniu.

Tačiau, pavyzdžiui, „darbiečių“ deleguotas Viktoras Uspaskichas nė karto nebuvo nei pagrindinis, nei šešėlinis pranešėjas, iš paskutinių devynių sesijų Strasbūre praleido penkias, o Lietuvą garsino kitkuo: jis minimas ikiteisminiame tyrime, susijusiame su neteisėtu ES lėšų įgijimu, o „Transparency International“ ES skyriaus apžvalgoje išsiskyrė kaip kasmet gaunantis 3 mln. eurų papildomų pajamų, o tai sudaro daugiau nei trečdalį visų europarlamentarų deklaruotos papildomų pajamų sumos.

Repeticija prieš rudenį?

Dar vienas klausimas: ar EP rinkimus galima laikyti spalį vyksiančių Seimo rinkimų repeticija, juolab kad kandidatai dažnai debatuose kelia klausimus, tarsi kandidatuotų į nacionalinį, o ne europinį parlamentą?

„Visi supranta: jei nekalbės apie tai, kas rinkėjui skauda, o sakys, kad dirbs dėl abstrakčios Europos, tai niekam nebus įdomu. Visiems rūpi tai, kas arčiausiai jo, kas skauda“, – pripažįsta I. Kalpokas.

Vis dėlto, politologo nuomone, šių dvejų rinkimų specifika kiek kitokia, o pagal EP rinkimų rezultatus prognozuoti, ką išrinksime į Seimą, būtų galima tokiu atveju, jei aktyvumas juose būtų bent panašus. Jei EP rinkimuose jis bus gerokai mažesnis, jų rezultatai neatspindės to, ką pamatysime rudenį.

Tačiau, I. Kalpoko nuomone, keli faktoriai įdomūs. Labai svarbu EP rinkimuose gerai pasirodyti LP, nes keleri iš eilės rinkimai jiems buvo nesėkmingi ir, jei dar vienuose nieko nepavyks pasiekti, rinkėjams gali nelikti entuziazmo už juos balsuoti, nes vis tiek nieko nelaimi.

Kitas įdomus faktorius: TS-LKD į prezidento rinkimus atsivedė beveik 300 tūkst. rinkėjų ir, jei jiems pavyks panašiai tiek atsivesti ir į EP rinkimus, bus galima kalbėti apie gana didelį bloką Seimo rinkimams. Jei į EP rinkimus ateis mažai socialdemokratų rinkėjų, bus galima diskutuoti apie jų sprendimą neturėti kandidato prezidento rinkimuose.

Tad daug ką lems rinkėjų aktyvumas. Beje, ES mastu 2019 m. EP rinkimuose balsavo per 50 proc. rinkėjų ir tai buvo didžiausias aktyvumo rodiklis per 20 metų. Dar vienoje srityje pasitikrinsime, ar atitinkame europines tendencijas, kai EP rinkimai nesutampa su nacionaliniais ir rinksime tik EP narius.