Spalio 7-ąją prasidėjo kitąmet kovo 7-ąją vyksiančių savivaldybių tarybų ir merų rinkimų politinė kampanija. Nemažai esamų merų jau pareiškė vėl kandidatuosiantys. Praėjusiuose merų rinkimuose postą išsaugojo net 38 merai iš 60-ies. Rinkimus pralaimėjo vos vienuolika, tiek pat nekandidatavo. Kodėl varžytis su esamu savivaldybės vadovu vis sunkiau?
Tyrimų, kuriuose būtų nuosekliai analizuoti tiesioginiai merų rinkimai ir esamų merų pranašumas prieš kitus kandidatus, Lietuvoje būta labai nedaug. Šią spragą užpildys ką tik politikos apžvalgininko Audrio Narbuto Kauno technologijos universitete apginta politikos mokslų daktaro disertacija „Kodėl vienus merus perrenkame, o kitų ne: esamojo atstovo pranašumo galia ir ribos“. Savo įžvalgomis jis pasi dalijo su „Kauno diena“.
Lemia daug dėmenų
– Kas sudaro merų perrinkimo sėkmės formulę – kiek procentų lemia asmeninė reputacija, pažanga savivaldybėje, kiek kitos aplinkybės?
– Atskirus dėmenis paversti procentais sudėtinga, nes jie sąveikauja. Reputaciją, kad meras yra geras, labiausiai užtikrina savivaldybės pažanga, tačiau, nors savivaldybė ir gerai auga, jei meras paima kyšį, negali sakyti, kad jis niekuo nesiskiria nuo to, kuris kyšio neėmė.
Vis dėl to tiesiausia mero kelionė į sėkmę susidėtų iš kelių komponentų. Pirma, ilgas valdymo laikotarpis, nes kuo ilgiau valdai, tuo labiau šiame poste įsitvirtini. Antra, maža konkurencija: jei meras stiprus, kiti politikai toje savivaldybėje nekandidatuoja baimindamiesi, kad pralaimės rinkimus, o tokiu atveju korta bus mušta ir jų tolesnė politinė karjera gali nenusisekti. Trečia, gera reputacija ir savivaldybės augimas. Sudėjus šiuos dėmenis galima manyti, kad meras rinkimus laimės.
Tačiau skirtingose savivaldybėse dėliojasi skirtingos kombinacijos, nes vienas meras turi rankose vienas kortas, kitas – kitas, sėkmės formulė, kuri veikia vienoje savivaldybėje, nebūtinai duos tą patį rezultatą kitoje.
– Savo disertacijoje rašote, kad Lietuvoje buvimo mero poste pranašumas perrinkimo siekiančiam merui vidutiniškai prideda net 23,37 proc. punkto balsų (skaičiuojant nuo galiojančių biuletenių). Kiek tam turi įtakos, kad jis gali naudotis administraciniais ištekliais?
– Šis procentas skaičiuojamas taip: rinkimai, kuriuose nekandidatuoja ligtolinis meras ir vienas iš kandidatų tampa meru, lyginami su kitais, kur šis vėl varžosi dėl posto ir tada, kaip rodo rinkimų rezultatai, jis turi didelį pranašumą prieš kitus kandidatus – vidutiniškai 23,37 proc. punkto (nuo galiojančių biuletenių). Tačiau, priklausomai nuo savivaldybės, susideda skirtingi niuansai. Vienas iš reikšmingų veiksnių yra pats savivaldybės tipas, pvz., nėra nė vienos kurortinės savivaldybės, kuriose meras būtų neperrenkamas.
Kurortai – pačios geriausios savivaldybės merams perrinkti. Tai lemia dvi priežastys. Pirma – kurortuose būstus nusiperka gana turtingi žmonės. Savivaldybių pajamų alfą ir omegą sudaro gyventojų pajamų mokestis, o daugiau už dirbantys žmonės jo sumoka daugiau. Tad kurortų savivaldybės yra gana turtingos, vadinasi, gali daug investuoti į infrastruktūros tvarkymą ir kitus darbus.
Be to, jos gana mažos. Mero perrinkimui labai didelę įtaką turi jo gyvas bendravimas su žmonėmis. Įsivaizduokite, kokios yra kad ir Visvaldo Matijošaičio galimybės tiesiogiai bendrauti su žmonėmis Kaune ir kokios Ričardo Malinausko Druskininkuose. Mažesniuose miestuose tokio organiško santykio su rinkėjais ir kartu natūralios reklamos galimybių daug daugiau, o emocinis ryšys turi didelę rinkiminę galią.
Vis dėlto didieji miestai turi savo pranašumų. Jų merai ypač pajaučia, kad auga šalies ekonomika, vadinasi, ir gyventojų pajamos, o kartu ir savivaldybių biudžetas iš gyventojų pajamų mokesčio, tad yra iš ko daryti įvairius darbus.
Nuo pat tiesioginių merų rinkimų įteisinimo absoliuti dauguma pareigas ėjusių merų siekė būti perrinkti. 2015 m. posto neišsaugojo
aštuoniolika, 2019-aisiais – keturiolika, 2023-iaisiais – vienuolika.
Reputa cijos reikšmė
– Yra įvairių duomenų, gerovės indeksų. Ar savivaldybės pažanga ir mero perrinkimas visada koreliuoja? Ar nėra taip, kad savivaldybė kyla, o meras vis tiek krinta, arba atvirkščiai – savivaldybė stagnuoja, o meras perrenkamas?
– Šie dalykai susiję, bet gali būti ir vienoks, ir kitoks scenarijus. Gali būti, kad savivaldybė stagnuoja, tačiau meras perrenkamas, nes valdė jis ilgą laiką ir kitos politinės jėgos nebekelia kandidatų, nes mano, kad laimėti būtų sudėtinga, ir taip mažėja konkurencija. Tad žmonės renkasi vienintelę likusią stiprią alternatyvą, o tai yra esamas meras.
Būna ir taip, kad meras perrenkamas, nes įvyko kokybinis savivaldybės šuolis ir ši kombinacija net stipresnė. Įdomu, kad netgi meras, kuris susigadina savo reputaciją kokiais nors įtarimais neskaidria veikla ar kitokiais skandalais, vis tiek gali būti perrinktas, jei neatsiranda teisinių kliūčių. Tačiau tokiu atveju jis turi būti gana ryškiai pasižymėjęs, nes jei jis bus vertinamas kaip vidutiniškas meras, greičiausiai rinkimus pralaimės.
– Iš tiesų, pvz., nuo 2000 ųjų iki šio rugsėjo Druskininkų merą R. Malinauską daug metų persekiojo įvairūs skandalai, tačiau net po oficialiai teisė sau gos pa reikš tų įtarimų neskaidria veikla Druskinin kai vis tiek už jį balsavo ir posto jis neteko tik įsiteisėjus apkaltinamajam teismo nuosprendžiui. Vis dėlto kiek, renkant merą, svarbus politiko skaidrumas? Kaip prognozuojate, kokią įtaką rinkimuose turės čekiukų skandalai tiems merams, kuriems teisėsauga neužkirto kelio kandidatuoti?
– Reputacija yra signalų visuma. Be jokios abejonės, rimtas skandalas, nuteisimas dėl korupcijos yra reputacinė dėmė. Silpnam merui tai būtų politinės kapinės. Tačiau R. Malinauskas suvokiamas kaip stiprus meras, kuris prikėlė Druskininkus, yra susikūręs gerą reputaciją, todėl net ir tokio lygio skandalai jo iki galo „neužmuša“. Tai jam suveikia kaip saugiklis net ir tais momentais, kai atskleidžiamos jo reputacinės dėmės. Be to R. Malinauskui padėjo ir minėtas perrinkimui palankus savivaldybės kurortinis tipas.
Dėl į čekiukų skandalus patekusių merų, viskas priklausys nuo to, kaip rinkėjai juos vertina. Pavyzdžiui, anuomečiam Šiaulių miesto merui Justinui Sartauskui užteko dalyvauti Šiaulių miesto okupacijos minėjime ir tai susilpnino jo reputaciją, nes ir iki to jis nebuvo suvokiamas kaip labai stiprus meras. 2015-aisiais rinkimuose kandidatavo Artūras Visockas ir iki šiandien jis yra Šiaulių miesto meras. Lygiai taip pat prieš 2015 m. rinkimus ligtolinį Alytaus miesto merą Jurgį Krasnicką lydėjo tam tikros nemalonios istorijos. Vytautas Grigaravičius nusprendžia kandidatuoti ir laimi jau pirmame ture.
Svarbus niuansas, kad jei meras silpnas, jį ir ne tokia ryški neigiama istorija gali paskandinti greičiau nei rimta istorija merą, kuris vertinamas kaip stiprus.
Tad šiems ir čekiukų skandalai greičiausiai kritinės įtakos neturės. Tačiau tai neabejotinai yra reputacinė dėmė. Tokios dėmės svarbios tuo, kad parodo, jog meras yra pažeidžiamas. Sociologiniai tyrimai mažesnėse savivaldybėse beveik neatliekami, politikai nežino rinkėjų nuotaikų ir apie jas sprendžia tik iš išorinių simptomų. Jei atsiranda ženklų, kad meras pažeidžiamas, pvz., dėl čekiukų skandalo, tikrai yra tikimybė, kad rinkimuose augs konkurencija, nes kiti politikai mato daugiau galimybių laimėti. Didelė konkurencija – viena pagrindinių priežasčių, kodėl merai pralaimi rinkimus.
Pvz., Kaišiadorys vystėsi galbūt net geriau nei Rietavas, tačiau Rietave 2023 m. rinkimuose buvo trys kandidatai, o Kaišiadoryse – dešimt. Rietave meras laimėjo, o Kaišiadoryse pralaimėjo.
Išimtis – konservatoriai
– Dažniau perrenkami komitetų ar partijų iškelti merai?
– Absoliučiais skaičiais, be abejo, partijų. Vis dėlto reikia suprasti keletą momentų. Dabar teisinė bazė yra tokia, kad komitetams ji nelabai patogi: gana nemaži narystės reikalavimai, ypač sudėtinga suburti komitetus didžiuosiuose miestuose. Vis dėlto buvimas komiteto kandidatu suteikia pranašumą, nes šalyje gana nemažai gyventojų nepasitiki politinėmis partijomis ir jų nemėgsta, tad labiau linkę remti komiteto kandidatą. Jei žmogui patinka partijos, jis nebūtinai bus su kuria nors susisiejęs, bet savaime kandidato narystės komitete nevertins kaip blogio, kuris atgrasytų nuo balsavimo.
Merai, kurie turėdavo net mažiau lėšų nei jų konkurentai, dažniausiai vis tiek laimėdavo. Finansinis resursas nėra tiek reikšmingas, kiek reikšmingas pats buvimas mero poste ir administracinis resursas.
Kandidato priklausymas komitetui vienus paskatina balsuoti, o kitų neatgraso ir vienareikšmiškai yra stiprybė. Tačiau komitetą įsteigti sudėtingiau, todėl natūralu, kad absoliučiais skaičiais partijos, visų pirma socialdemokratai, merų turi gerokai daugiau nei komitetai.
– Kurių partijų merai perrenkami dažniau nei kitų?
– Liberalų sąjūdžio merai tikrai gana dažnai perrenkami.
– Vis dėlto, kas svarbiau – asmenybė ar partija? Ar būna, kad partija rinkimus toje savivaldybėje pralaimi, o merą išrenka, ir atvirkščiai?
– Beveik nebūna, kad partija, kuriai atstovauja meras, rinkimus pralaimėtų, o meras laimėtų. Dažniausiai meras surenka daugiau nei partija. Pvz., meras perkopia 50 proc., o jo partija – 30 proc., bet, palyginti su kitomis partijomis, ji vis tiek pasirodo labai gerai. Tai normalu, nes signalizuoja, kad lyderis yra stiprus, o jei būtų priešingai, būtų tikrai blogas signalas kalbant apie politiko stiprumą. Mero rinkimuose svarbesnis yra pats lyderis nei politinė jėga, kuriai jis atstovauja.
Tačiau yra viena išimtis – konservatoriai. Net jei meras yra gana stiprus politikas, jei jis atstovauja šiai partijai, jo neperrinkimo tikimybė gerokai didesnė. Egzistuoja labai ryškus sluoksnis rinkėjų, kurie tiesiog iš principo jų nemėgsta ir balsuotų už bet ką, tik ne už juos. Kadangi merų rinkimuose yra dviejų turų sistema, jei meras pirmajame nesurenka tiek balsų, kad laimėtų, gali būti, kad rinkėjai antrajame vienysis ir rinks kitą kandidatą, kuris nėra konservatorius ir kurio surinktų balsų šuolis bus gerokai didesnis.
Pvz., praėjusiuose rinkimuose Kaišiadorių rajono savivaldybėje meras konservatorius Vytenis Tomkus pirmajame ture nežymiai aplenkė liberalą Šarūną Čėsną, tačiau antrajame buvo susivienyta prieš konservatorių atstovą ir gana stipria persvara laimėjo Liberalų sąjūdžio kandidatas. Kitos partijos neturi tokio didelio antirinkėjų skaičiaus, kuris, jei konservatorių merui nepavyksta būti perrinktam pirmame ture, gali nusverti svarstykles į kitą pusę.
Kitas pavyzdys, tiesa, baigęsis konservatoriams sėkmingai, bet su iškalbingais skaičiais. 2023-iųjų rinkimuose Pasvalio rajone antrame ture mero Gintauto Gegužinsko rėmėjų prieaugis buvo labai nedidelis, 542 balsai, o jo konkurentės Neringos Trinskienės – 1 572. Tačiau pradinis atotrūkis tarp pirmos ir antros vietos buvo labai didelis, tad finale konservatorių kandidatas rinkimus laimėjo.
Beje, Pasvalyje kitąmet turėsime vieną įdomiausių rinkiminių kovų Lietuvoje. Ten įvyko konservatorių partijos skilimas ir ilgametis konservatorius Antanas Matulas iš jos pasitraukė. O nuo 1990 m. su viena trejų metų pertrauka čia meraujantis G. Gegužinskas nebekandidatuos.
Kritikuoja savus
– Kokią įtaką mero perrinkimui turi jo partijos klaidos ar sėkmė nacionalinėje politikoje?
– Grįžtant prie to, kad pagrindinis rodiklis yra gera mero reputacija, toji įtaka gali būti ir nelabai didelė. Tačiau jei meras silpnesnis, jis dėl to gali netekti dalies balsų.
Vieni merai, matydami, kad jų partijos vykdoma politika nebūtinai atliepia jų rinkėjų interesus, bando pakeisti partijos kryptį, o kiti tiesiog „pasiskiepyti“ prieš savo rinkėjus, kad jie šiuo atžvilgiu niekuo dėti, kaip tik bandė tai sustabdyti, bet nepavyko pakeisti, tai nepavyko. Pvz., Vilniaus rajono meras Robertas Duchnevičius visą laiką reikalavo, kad Remigijus Žemaitaitis būtų patrauktas iš valdančiosios daugumos.
– Kaip paaiškintumėte, kad nacionaliniuose rinkimuose rinkėjai, atvirkščiai, valdančiuosius negailestingai verčia iš valdžios, o savivaldos gana dažnai perrenka tą patį merą?
– Seimo kaita priklauso nuo rinkimų sistemos, kurioje yra ir vienmandatės, ir daugiamandatė apygardos. Šioje būna nemažų svyravimų ir jie lemia pokyčius.
Meras renkamas vienmandatėje ir, jei jis jau sugebėjo įsitvirtinti, nuolat rodyti savo atliekamus darbus, rinkėjai juo pasitiki. Ir šiaip merui parodyti savo darbus gerokai lengviau, nes žmonės mato, kad sutvarkytas kažkoks skveras ar dar kas. Seimui sudėtingiau įrodinėti, kad priėmė tikrai gerą įstatymą. Be to, merai gali labiau išnaudoti administracinį resursą nei esantieji nacionalinėje politikoje.
– Kiek mero perrinkimui įtakos turi rinkimų kampanijos biudžetas? Pavyzdžiui, Šiaulių meras A. Visockas pirmą kartą laimėjo praktiškai be pinigų, paskui dar dukart irgi be didelių biudžetų. Jurbarko rajono mero Skirmanto Mockevičiaus rinkimų kampanija, kaip skelbta, kainavo 1 366 eurus.
– Mano tiriamu laikotarpiu reglamentavimas buvo toks, kad partija gali atnešti vieną sąskaitą už visos šalies savivaldybes, tad negali atskirti, kiek kam kliuvo. Bet kai ką buvo galima išgryninti ir į savo disertaciją įtraukiau skyrių apie finansavimą. Tyrimas parodė, kad pareigas užimantys merai dažnu atveju rinkimams turi daugiau lėšų nei kiti kandidatai, nes partijos, kurioje nors savivaldybėje turėdamos merą, tikisi, kad ją pavyks išsaugoti, todėl čia investuoja, nes išsaugoti turimą savivaldybę yra daugiau šansų, nei užkariauti naują.
Bet įdomu, kad merai, kurie turėdavo net mažiau lėšų nei jų konkurentai, dažniausiai vis tiek laimėdavo. Finansinis resursas nėra tiek reikšmingas, kiek reikšmingas pats buvimas mero poste ir administracinis resursas.
Kadencijos ribojamos
– Vis dėlto privalumas ar trūkumas, kad merą perrenka? Darbų tęstinumas, patirtis – gerai, antra vertus, atsiranda terpė nepotizmui, formuojasi „kunigaikštystės“, galų gale nepatikrinama, ar nauja šluota ne geriau šluotų.
– Esu merų kadencijų ribojimo šalininkas. Esant tokiam stipriam esamo atstovo pranašumui, kokį turime merų rinkimuose, labai tikėtina, kad galiausiai susilpnėtų pati demokratija, nes kokybiškai demokratijai reikalingas rekrutavimo mechanizmas.
Įsivaizduokime atvejį, kad turime patį sąžiningiausią merą ir jis gerai dirba, tačiau jam nutinka tragiška nelaimė. Jei nėra mechanizmo, kuris skatina auginti naujus politinius lyderius, turime didelę problemą, kad dėl kokių nors priežasčių nelikus mero, nebus, kas pajėgtų jį tinkamai pakeisti. Merų kaita yra sveikintinas dalykas, tačiau sveiko proto ribose.
Kitame tyrime, kuris nepateko į mano disertaciją, analizavau savivaldybių koalicijų stabilumą. Iki tiesioginių merų rinkimų įvedimo nuo 2015 m., pavyzdžiui, Trakuose ar Raseiniuose, meras keisdavosi kas metus, nes susiformuodavo vis nauja koalicinė dauguma. Tad realiai turėjome situaciją, kur visi visus išdavė, susipyko, susiėdė. Kaip tokioje toksiškoje aplinkoje gali konstruktyviai dirbti? Įvedus tiesioginius merų rinkimus, koalicijos tapo stabilesnės ir taip atsivėrė galimybės dirbti efektyviau.
Jei meras stiprus, kiti toje savivaldybėje nekandidatuoja baimindamiesi, kad pralaimės, o kai maža konkurencija, esamam merui lengviau laimėti.
– Lietuvoje nuo 2023-iųjų merai gali būti renkami trims kadencijoms, vadinasi, išrinkti praėjusiuose rinkimuose dar galės kandidatuoti dukart. Europoje jos ribojamos tik keliose šalyse – dar Lenkijoje, Italijoje, Portugalijoje. Ar mums to reikia dėl specifikos, kad pas mus merai perrenkami dažniau nei kitur?
– Pas mus kadencijos ribojamos, nes įžvelgta analogija su tiesiogiai renkamo prezidento ribojamomis kadencijomis. Žinoma, bijoma ir to, kad gali formuotis „kunigaikštystės“. Tačiau reikia turėti omenyje, kad pačios stipriausios jos išsivystė dar iki tiesioginių merų rinkimų, pavyzdžiui, Druskininkuose, bet faktas, kad tų galimybių, įvedus tiesioginius rinkimus, atsirado daugiau.
Kita vertus, kaip gali turėti stiprią regionų politiką, jei neturi stiprių merų? Tarybos nariai tikrai to neišveš. Matome, kaip jie pasirodė kad ir čekiukų istorijose. Nesakau, kad ir merai čia neprisidėjo, dalis jų buvo nušalinti, tačiau pats principas, kad šimtai tarybų narių nusprendė geriau vagiliauti nei spausti Seimą, kad įvestų jiems normalius atlyginimus, kas šiaip yra teisinga, nes žmogui už darbą turėtų būti atlyginama, ypač kai priimi brangiai kainuojančius sprendimus. O savivaldybių tarybos tikrai valdo nemažus finansinius resursus. Tačiau tai, kad daug kas rinkosi vagiliavimą, o ne sistemos gerinimą, yra paminklas politinei impotencijai.
– Kaip rodo skaičiai, tendencija akivaizdi – vis daugiau merų perrenkama. Kokios Jūsų kitąmet vyksiančių rinkimų prognozės?
– Nuo pat tiesioginių merų rinkimų įteisinimo absoliuti dauguma pareigas ėjusių merų siekė būti perrinkti. Pirmuosiuose tiesioginiuose merų rinkimuose 2015-aisiais tokių buvo 53 iš 60-ies, antruosiuose – 52, trečiuosiuose – 49. 2015 m. rinkėjai neperrinko aštuoniolikos, 2019-aisiais – keturiolikos, 2023-iaisiais – vienuolikos.
Manau, 2027-aisiais skaičiai gali dar šiek tiek didėti, bet greičiausiai bus panašūs kaip praėjusiuose rinkimuose.
Naujausi komentarai