Kita vertus, tyrėjai nurodo, kad įprasčiausias apklaustųjų atsakymas apie kelionės tikslą – „Lietuva arba bet kuri kita ES šalis, kurioje jausčiausi saugus“. Respondentai dar nurodo Jungtinę Karalystę (7 proc.), Švediją (5 proc.), Suomiją (3 proc.), rečiau – Austriją ir Norvegiją (po 2 proc.), Šveicariją, Belgiją ir Italiją (apie 1 proc.).

Tėvynės Sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų atstovo skepsį vėliau apklausos ataskaitoje patvirtina jos autoriai: „Aptariant didelį migrantų, nurodančių Lietuvą kaip galutinio tikslo šalį, procentą, kai kurie migrantai nurodė privalantys taip pareikšti, nes bijantys, kad jų prieglobsčio prašymai galiausiai bus atmesti ir jie bus priverstinai grąžinti į kilmės šalį“.

54 proc. apklaustųjų nurodo ryžęsi keliauti į Lietuvą, nes girdėję gandų apie palankią migracijos ir prieglobsčio politiką Lietuvoje. 21 proc. siekia prie šeimos narių, jau esančių ES šalyse. Likę respondentai sako, kad jie Lietuvoje atsidūrė atsitiktinai arba dėl to, kad jiems padėję keliauti žmonės pasiūlė Lietuvą.

Nors Tarptautinė migracijos organizacija ir Lietuvos Migracijos departamentas neteisėtai į šalį patekusiems migrantams siūlo kelionę „į vieną pusę“ namo, pridedant kišenpinigių, rugpjūtį atliktos apklausos metu tik vienas respondentas svarstė galimybę grįžti į kilmės šalį, tačiau apklausos metu niekas nesutiko grįžti, nurodoma ataskaitoje.

Dar vienas įdomus aspektas – respondentų nurodomas įgytas išsilavinimas: 20 proc. aukštasis, 46 proc. – vidurinis, 24 proc. – pradinis ir tik kas dešimtas neturi jokio išsilavinimo. Turint galvoje, kad apklaustųjų amžiaus vidurkis – 28 metai, šie skaičiai radikaliai nesiskiria nuo Lietuvos gyventojų rodiklių pagal Statistikos departamento 2019 m. duomenis (25–34 m. amžiaus šalies piliečių išsimokslinimas atrodo taip – 55,6 proc. aukštasis, 38 proc. – vidutinis, 5-7 proc. – žemas). „Beveik kaip normalioje Europos Sąjungos šalyje“, – šypteli L. Kasčiūnas.

Man atrodo, kad sulaikyti migrantus Lietuvoje bus labai sunku. Gal klystu, tačiau taip galvoju.

– Turint galvoje, kad dauguma migrantų į Lietuvą neteisėtai pateko neturėdami asmens dokumentų (pagal apklausą – 58 proc.), kurios dalies asmenybes pavyko identifikuoti ligi šiol?

– Manau, kad dabar gana tvirtai žinome maždaug 80 proc. dalies tapatybę. Su likusiu penktadaliu dar patiriame sunkumų.

– Kaip tai pavyko, turint galvoje ir tai, kad tarp neteisėtai atvykusiųjų buvo atpažintas mažiausiai vienas su teroristiniais tinklais susijęs asmuo?

– Būtent – „mažiausiai vienas“. Dalis dokumentus turi, kita dalis – patys pasisakė, kas esą, trečių tapatybės paaiškėjo išanalizavus jų komunikaciją mobiliaisiais telefonais socialiniuose tinkluose ir kitais būdais. Atskirti irakiečius nuo sirų ir kitų arabiškų šalių atstovų padėjo ir pas mus atvykę Irako valdžios pareigūnai.

Beveik visi apklausos respondentai teigia nežiną apie apie galimybes keliauti toliau, rašoma ataskaitoje. Tačiau 21 proc. siekia susijungti su šeima arba giminaičiais kitoje ES šalyje. Likę respondentai mano, kad (jų kelionė – aut. past.) baigėsi Lietuvoje dėl gryno atsitiktinumo arba dėl to, kad asmuo, padėjęs jiems keliauti, (galutiniu tikslu – aut. past.) jiems pasiūlė Lietuvą. Nė vienam jų esą nebuvo siūloma įteisinti pabėgėlio statuso Baltarusijoje.

56 proc. sako bėgantys nuo persekiojimo ir smurto, 14 proc. – dėl karo, 14 proc. – dėl ekonominių priežasčių , 10 – dėl būtinųjų paslaugų trūkumo, 4 – dėl klimato kaitos, 2 – dėl išsilavinimo siekio. 6 iš 10 savo socialinę ir ekonominę padėtį kilmės šalyje įvertino „gerai“ arba „palankiai“.

– Įsimintinas epizodas žiniasklaidoje prieš kurį laiką – jūsų kivirčas su migrantų atstovais stovykloje, kurio metu pasiūlėte jiems dvi alternatyvas: laukti teismo ir kalėjimo arba savanoriškai vykti namo. Iš tikrųjų manote, kad yra tik šios dvi alternatyvos?

– Jūsų skambutis mane paskatino pasidomėti, kokie yra svarstymai šiuo klausimu. Iš tiesų tąsyk buvo užfiksuotas gana karštas momentas, kuris turėjo priešistorę prieš įsijungiant kameroms. Aš tiesiog tiems žmonėms dalinau mūsų Migracijos departamento parengtą medžiagą, kurioje tos alternatyvos ir buvo nurodytos.

Taigi dabar yra aišku daugmaž tai, kad didžioji dalis prašymų dėl pabėgėlių statuso per 6 mėnesių terminą nebus išnagrinėti. O pagal mūsų teisinį reguliavimą, jei tu nespėji per pusmetį išnagrinėti prašymo, nebegali neteisėto migranto laikyti uždaryto. Tada tie žmonės gali laisvai judėti. Taigi tokiu atveju jie greičiausiai skubiai skambintų kokiems nors tarpininkams į Vokietiją ir netrukus automobiliu judėtų iš Lietuvos. Tokia mano asmeninė versija.

Todėl Vidaus reikalų ministerija dabar parengė įstatymo projektą, kurį dar derinsime Vyriausybėje. Jo esmė – naikinti tą 6 mėnesių terminą ir įteisinti iš esmės neterminuotą prieglobsčio prašymų nagrinėjimo terminą ir apriboti migrantų teisę laisvai judėti.

– Įtikinsite koalicijos partnerius?

– Bus niuansų. 6 mėnesių terminas buvo kompromisas su Laisvės partija, kada jį įteisinome liepos mėnesį kartu su kitų įstatymų paketu. Tačiau dabar matome, kad procesas sunkiai tejuda į priekį. Tačiau kilo kita mintis. Pasirodo, vokiečiai migracijos politikoje taiko ir specialų tarpinį variantą. Jį laiko „tolerancijos“ statusu, kuris suteikia migrantui tam tikras galimybes dirbti, užsidirbti, gyventi laisviau, o ne stovykloje. Tai pirmas žingsnis į integraciją. Nors migrantai iš Vokietijos, matyt, niekur nebėga...

Gal tikrai, jeigu čia įsidarbintų, laimėtų visi – jie, mes ir visa Europa. Vis dėlto nenorime tapti pereinamu ES kiemu, o taip gali atsitikti. Rizikos yra.

– O gal tai nėra visiškai neracionalus variantas? Suteikti galimybę įsidarbinti – juolab mūsų darbdavių organizacijos dėl to nesistoja piestu, pavyzdžiui, suteikti laikiną socialinį būstą, už kurį vėliau asmuo pats susimokėtų ir palaipsniui integruotųsi į visuomenę...

– Nežinau. Man tai neatrodo patrauklu. Labai panašu į migrantų traukos aspektą, kurio aš siekčiau išvengti. Kita vertus, manau, kad „tarpinis“ migranto statusas vienaip ar kitaip gali atsirasti svarstant tą įstatymo pataisą. Man atrodo, kad sulaikyti migrantus Lietuvoje bus labai sunku. Gal klystu, tačiau taip galvoju. Gal tikrai, jeigu čia įsidarbintų, laimėtų visi – jie, mes ir visa Europa. Vis dėlto nenorime tapti pereinamu ES kiemu, o taip gali atsitikti. Rizikos yra.

– Jeigu atsirastų tas tarpinis migranto statusas ir atitinkamai žmogus nuvyktų į Vokietiją, ar jam grėstų deportacija į Lietuvą?

– Ne. Turėdamas tokį statusą jis galėtų judėti laisvai. Formaliai – reikėtų aiškintis, tačiau mūsų pavyzdys, kada pasiėmėme ES pasidalintus migrantus, rodo, kad nelabai kas iš jų pas mus yra likę.

– O kaip bus su mūsų karių Afganistane išgelbėtais tos šalies pagalbininkais ir vertėjais, nors tai ir kitoks atvejis?

– Jie, manau, gaus pabėgėlio statusą visi. Ir galės judėti po visą Europą be apribojimų.

– O kas lauktų tų, kurie negali įrodyti savo tikrosios tapatybės?

– Tokiems asmenims „tarpinis“ negalėtų būti pritaikytas.

– Tačiau jūs nesate tarpinio statuso entuziastas?

– Mano požiūriu, jis atidarytų migrantams langą į Europą. Tereikėtų pakentėti pusmetį stovykloje, vėliau gauti statusą, galimybę dirbti ir išvažiuoti toliau į Vakarus. Beje, geras indikatorius bus tie afganistaniečiai, kurių padėtis skiriasi nuo srautu per Baltarusiją pas mus patekusiųjų ir kurie dabar gyvena Raseiniuose ne stovyklos sąlygomis. Įdomu, kiek jų liks Lietuvoje po pusės metų, nes per mėnesį jiems turėtų būti suteiktas visateisio pabėgėlio statusas.

Kada srautas iš Baltarusijos buvo pristabdytas, šiek tiek pasikeitė problemos akcentai. Dabar pagrindinė problema yra pas mus esantys žmonės ir jų padėtis.

– Teko patirti dar vieną netikėtą prieštarą. Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuras turi programą, kuri numato pasiryžusiems savanoriškai į kilmės šalį grįžti migrantams nupirkti bilietą ir pridėti po 200 eurų iš ES fondų. Mūsų Migracijos departamentas migrantams siūlo tokią pat formulę, bet kišenpinigių moka 300, tačiau iš valstybės biudžeto. Kaip manote, ar tokia konkurencija yra prasminga?

– Esu bendravęs su Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro atstovais. Ta situacija yra šiek tiek sudėtingesnė jiems dėl projektų valdymo ir įgyvendinimo. Nemanau, kad čia yra konkurencijos. Tiesiog skirtingos organizacijos ir skirtingi kanalai. Tarptautinė migracijos organizacija turi didesnę problemų sprendimo patirtį ir teko girdėti, kad atskirais atvejais pasiekia apie 30 proc. savanoriškai grįžtančių į kilmės šalis migrantų rodiklį. Nepaisant, kad apčiuopiamų rezultatų Lietuvoje kol kas dar nejaučiama.

– Kokios diskusijos dėl migrantų šiuo metu vyksta valdančiojoje koalicijoje?

– Kada srautas iš Baltarusijos buvo pristabdytas, šiek tiek pasikeitė problemos akcentai. Dabar pagrindinė problema yra pas mus esantys žmonės ir jų padėtis. Mano kolega Tomas Vytautas Raskevičius (Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas – aut. past.) tvirtina, kad tai žmogaus teisių klausimas. Mano požiūriu – vis dar nacionalinio saugumo problema. Taip diskutuojame. Manau, kad artimiausiu metu turėtų sustiprėti tam tikras integralistinis požiūris į migrantų problemą.