Ėmus aiškėti vis skandalingesnėms jo praeities detalėms apie bandymą išsisukti nuo atsakomybės už vairavimą išgėrus, paskirtasis ministras išgirdo Sauliaus Skvernelio raginimą ir pats atsiėmė savo kandidatūrą. Iš politinės pelkės neišbrendantys socialdemokratai turės svarstyti dar vieną – jau ketvirtąją kandidatūrą į teisingumo ministrus.

Apie vis prastėjančią socialdemokratų laikyseną pokalbis laidoje „Dėmesio centre“ su socialdemokratų frakcijos seniūne Irena Šiauliene, „Lietuvos ryto“ apžvalgininku Vytautu Bruveriu ir viešųjų ryšių ekspertu Mykolu Katkumi.

– Pone Šiauliene, socialdemokratai pastaruoju metu atrodo prastai. Ir derasi prastai, ir prastai ministrus renkasi, atrodo, lyg išgyvenate vidinę krizę, kurios galo nematyti. Ar sutinkate?

Atsiprašau savo rinkėjų ir šalininkų, kad prastai atrodome. Kartais būna nesėkmės ruožų, kaip matome, visos didžiosios senosios partijos dabar patiria vienokius ar kitokius nesėkmės barjerus. Deja, taip nutiko, kad mūsų trečias kandidatas slystelėjo. Matome iš visos situacijos, kad tik pasirašius dekretą išlindo šitie paslydimai.

– Ar tikrai taip? Prezidentės atstovai pasakė, kad prezidentė žinojo apie prarastą vairuotojo pažymėjimą, gal tik žinojo ne visas aplinkybes. Jūsų partijos vadovybė tikrai nieko nežinojo?

I. Šiaulienė: Tikrai vadovybė nieko panašaus nežinojo, visiškai jokių užuominų nebuvo. Kai priėjome iki trečiojo kandidato, tai kaip tik buvo koalicijos partnerių pageidaujama, kad būtų jaunas, be vadovavimo patirties šleifo, tai visa tą jis atitiko. Kaip teisininkas jis taip pat buvo vertinamas kaip sėkmingas. Tokių akivaizdžių priešpriešų ar prieštaravimų nebuvo. Aptariant šitą kandidatūrą jokių užuominų neteko girdėti.

– Pone Bruveri, juk premjeras tikrai turi kam paskambinti ir sužinoti tokią informaciją?

Tai puikiai parodo, koks pakrikimas ir nuosmukis yra ištikęs šitą kadaise šlovinga buvusią politinę jėgą. Prieš 10 ar 15 metų tai buvo pagrįstai laikyta centrinė jėga visos Lietuvos politikos, net kai ji buvo opozicijoje. Tačiau jau prieš keletą metų buvo galima matyti ir spėlioti, kad šios partijos saulelė kažkada pasuks vakarop. Tik mažai kas nuspėjo, kad tai įvyks taip greitai ir taip kvailai ir šita partija pavirs tiesiog politinių klounų sambūriu.

– Ministras pirmininkas samprotavo, kad Juozas Bernatonis turės už tai atsakyti. Vadinasi, tai greičiausiai buvo jo įbruktas kandidatas.

V. Bruveris: Premjeras tuos samprotavimus pradėjo nuo to, kad reikėtų J. Pagojų išvis išmesti iš partijos, kas yra visiškai perteklinis šnekėjimas. Tiesa, jis premjerui būdingas. O dėl J. Bernatonio atsakomybės – tai logiška, jei jis žinojo ir neinformavo nieko ir tame tarpe premjero, kuris šią informaciją sužino tik po paskyrimo.

– Tačiau tai jau buvo vieša dar iki prezidentės dekreto, pati prezidentė žinojo.

V. Bruveris: Prezidentės laikysena irgi tokia gan keistoka. Gal ji tiesiog taip leido žmonėms susideginti. Tačiau šiuo atveju keisčiausia, kai socialdemokratai, išskyrus Bernatonį, galėjo nežinoti apie šią situaciją.

– Kaip jums atrodo socialdemokratai, pone Katkau?

Socialdemokratai Lietuvoje yra vertinami kaip žmonės, kurie labai gerai moka valdyti valstybę. Jie vertinami kaip nomenklatūra žmogišku veidu, kuria galima pasitikėti ir nieko labai blogo nebus. Maždaug su panašia nuotaika jie ir laimėjo praėjusius rinkimus, kai žmonės juos rinkosi kaip gerą alternatyvą įvairiems psichams iš kitų partijų, kurie priima naktines mokesčių reformas ir daro kitus keistus sprendimus. Šita krizė liudija kelis dalykus. Pirma, nėra pasibaigusios naujo lyderio paieškos, jos tokios keistos ir drastiškos.

– Senas lyderis nesitraukia, nevaldo situacijos ir toliau skaldo malkas?

M. Katkus: Labiau nevaldo situacijos, nes malkų skaldymas yra būdingas opozicijos lyderiams. Jeigu partija nepersigrupuos artimiausiu metu, tai tie praradimai gali būti labai ilgalaikiai. Akivaizdu, kad tas valstiečių reitingo burbulas dabar yra didžiulis. Naujas premjeras visada pelno didžiulį pasitikėjimo kreditą, prisiminkime, kaip Gediminas Kirkilas buvo tapęs vienu populiariausių Lietuvos žmonių. Tas burbulas tikrai būna ir jis tikrai po metų pradės bliukšti, tačiau klausimas, ar po metų socialdemokratai sugebės persirikiuoti ir žmonėms, kurie už juos balsuodavo, sugebės pateikti realią alternatyvą. Kol kas tai atrodo kaip kažkoks valstiečių prielipas. Su tuo kandidatų ieškojimu jie atrodo panašūs į populistų partiją, kurie nežino, kaip tų kandidatų ir kur ieškoti.

– Ponia Šiauliene, kitas politikas – kuris nei žemėmis spekuliavo, nei girtas vairavo, o yra geros reputacijos, patyręs politikas – Julius Sabatauskas. Jis, panašu, negalės būti teikiamas, nes patys jį išbrokavote, ko gero, atsižvelgę į S. Skvernelio neoficialius pokalbius su Algirdu Butkevičiumi ar kokias kitas priežastis. Nepadarėte klaidos?

Irena Šiaulienė                                             V.Skaraičio/BFL nuotr.

Pirmiausia norėčiau atsakyti dėl socialdemokratų, kurie neva įvardijami kaip nomenklatūrinė partija, gebanti kažkam nepaskambinti. Visa tai, kas yra Lietuvoje, įvertinant visą finansinę, ekonominę valstybės situaciją, būnant šiam premjerui, tai tiktai socialdemokratai nėra nieko padarę, kas būtų valstybę atvedę į krizę. Dėl J. Pagojaus aš dalyvavau visuose pokalbiuose ir dar kartą tvirtinu, kad juose nebuvo jokios užuominos dėl tokio precedento. Formuojant pretendentus iš mūsų koalicijos partnerių buvo pageidavimas jaunų ir patirties neturinčių kandidatų. Nors J. Sabatauskas turi patirtį, tačiau ji nėra kenksminga, jei kalbame apie sėkmingą valstybės valdymą. Tačiau komandą formuoja premjeras, reikia suprasti, kad reikės dirbti komandoje. O kaip joje sėkmingai dirbti, jei yra toks nusiteikimas. Politikoje turi būti ypač geras susiklausymas ir supratimas.

– Kur jūs matote problemą dėl J. Sabatausko, pone Bruveri?

S. Skvernelis turi kažkokių nesuvestų sąskaitų su J. Sabatausku iš ankstesnių laikų, tačiau, mano nuomone, pagrindinis stabdymas yra iš prezidentūros. Juk J. Sabatauskas buvo tas, kuris bandė stumti pataisas dėl teisėsaugos struktūrų vadovų skyrimo teisės atėmimo iš prezidentės. Tai visiškai akivaizdu, kad pro prezidentės filtrą šita kandidatūra nepraeis.

I. Šiaulienė: Kiek aš kalbėjau su J. Sabatausku, jis buvo aptaręs tą klausimą su pačia prezidente, tai čia nieko panašaus. Jo nuomone, tie gandai, kad tai prezidentės barjeras – nepasitvirtino.

– Dar nepaminėjome kelių kitų dalykų, tokių kaip Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsisakymas, keista derybų su Ramūnu Karbauskiu taktika – su viskuo sutikti ir džiaugtis būsimu Seimo vicepirmininko postu, kuris be kita ko nuplaukė, ir t. t. Pone Katkau, kaip apskritai jums visa tai atrodo?

Partija, kuri yra mažasis koalicijos partneris, pirmiausia turi išsiskirti. Jos pagrindinė užduotis – nepasimesti bendrame partiniame veikime. Jei norima išsiskirti, tos trys ministerijos, išskyrus poną Liną Linkevičių, kuris yra kitoje situacijoje. Jei aš būčiau mažesnysis brolis, tai prašyčiau tos ministerijos, kuri man suteiktų realią galimybę išsiskirti rinkėjams. Tokia ministerija yra Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, kuri labai nesunkiai galėjo būti išnaudota kaip vieta, kur visada trūksta pinigų ir visada galima kritikuoti didžiuosius partnerius jų prašant. Tą puikiai visada išnaudojo Vilija Blinkevičiūtė, kuri iš to sėkmingai kėlėsi savo reitingus. Net savo rinkiminiame klipe ji sakė, kad dantimis ir nagais kovėsi už pensininkų pinigus. Tą istoriją galima puikiai pratęsti. Dabar nei teisingumo ministras, nei ūkio ministras nėra tokie matomi. Antras dalykas – Seimo pirmininko postas. Jei tai buvo įmanoma ir nebuvo pasiimta, tai yra tiesiog skandalinga. Taip, Seimo pirmininkai ne visuomet būna populiarūs, tačiau tai puiki vieta pristatyti savo idėjas, tai gera tribūna, kur gali atrodyti nuolatos kažką veikiantis ir darantis. Tai regimumo atžvilgiu, manau, socialdemokratai atsiduria blogesnėje situacijoje nei opozicija. Kritikuoti negali, o matomumą užsitikrinti bus labai sudėtinga.

– Ponia Šiauliene, sutinkate su tuo, kad kur tik pažiūrėsi, ten vien nesėkmės jūsų partijai?

Sutinku su tuo, kad mes, kaip mažesnieji partneriai, turėtume išsiskirti. Dėl Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos – tai ne visai taip. Štai Darbo partija kėlė savo reikalavimus ir pažiūrėkite, kur ji dabar. Kalbėti apie talentus neužtenka, tam dar reikia ir finansinių išteklių. Kuomet esi mažesnysis partneris vien grūmojimu, grasinimu ir aiškinimu, kad aš stengiuosi ir noriu, bet neturiu pinigų, nieko nepadarysi. Dėl pačių derybų, tai norėčiau patikslinti, kad aš dalyvavau tik pradiniame etape, kai darbo grupės derino programinius panašumus ir skirtumus. Kituose, kur buvo konkrečiai dalijami postai, nedalyvavau, tuo metu buvau Baltijos asamblėjoje. Todėl negaliu apie tuos du derybinius etapus kalbėti.

– Ar po to, apie ką mes šiandien kalbėjome laidoje, jūsų nuomone, A. Butkevičius turėtų atsistatydinti?

I. Šiaulienė: Mes esame aptarę šitą klausimą. Galbūt šitie procesai vėl tą klausimą iškels. A. Butkevičius pats buvo pareiškęs apie atsistatydinimą, bet kaip tik tada mes buvome tame etape iki susitarimo pasirašymo. Galima daug pretenzijų pareikšti, tačiau neatsiranda to vieno, kuris imtųsi atsakomybės. Deja, kol kas neišsikristalizuojame.

V. Bruveris: Pirmiausia A. Butkevičius ir kai kurie kiti partijos vadovybės narai pagalvojo, kad dabar svarbiausia yra kuo greičiau bet kokiomis sąlygomis įšokti į valdžią, o užsikabinus jau atsiras laiko išsilaižyti žaizdas, susidėlioti ir t. t. Tai buvo klaida. Iš to labai aiški pamoka. Nedelsiant reikia pradėti atsinaujinimo procedūras, pasikeisti pirmininką. Dar greičiau tą daro konservatoriai. Svarbiausia net ne procedūros, o rimtos diskusijos aiškinantis, ką toliau daryti idėjiniu, politiniu, taktikos, stiliaus požiūriu ir t. t. Taip pat, žinoma, dėl lyderio, ant ko partija turėtų statyti. Vietoje to matosi kažkokie aiškinimaisi, tarpusavio intrigėlės, nutylėjimai.

M. Katkus: Dar treji metai iki rinkimų – tai dabar reikalingos tik ilgalaikės strategijos.