– Pone prezidente, naujienų agentūros BNS apklausti žurnalistai svarbiausių Lietuvos metų įvykiu išrinko balionų krizę. Ar ir jūsų būtų toks pasirinkimas?
– Galima būtų ginčytis. Manau, kad biudžeto priėmimas, gynybos biudžeto labai ambicingas dydis. Yra dalykai, kurie ilguoju laikotarpiu, net ne tik ilguoju, bet kelerių metų laikotarpiu, liks labai svarbūs. Balionai, žinoma, turėjo didelę įtaką visuomenės nuotaikoms. Jeigu vadovautis tokiu kriterijumi – taip, balionų krizė užtruko.
Tiesa, pastarąsias 20 dienų balionų savo padangėje neturime. Bent jau dėl jų nereikėjo stabdyti oro uosto darbo. Ir, manau, kad tai yra išsprendžiama problema. Reikia šiek tiek laiko, kadangi problema yra kompleksiška – ne tik kontrabanda, bet ir politikos dedamoji čia yra svarbi. Taip kad manau, jog buvo tikrai gerokai daugiau šiais metais įvykių, kurie verti mūsų dėmesio.
– Socialdemokratams metai irgi nebuvo lengvi. Griuvo Vyriausybė, keitėsi partijos pirmininkas, keitėsi premjeras, bet dabar nebėra aišku, kas pas juos yra lyderis. O tai yra svarbu žinoti, kad suprastume, kas neša atsakomybę – ar tai Inga Ruginienė, ar Mindaugas Sinkevičius, ar Seimo socialdemokratai su Juozu Oleku priešakyje. Gal jūs galite informuoti, su kuo derinate svarbiausius reikalus?
– Su visais iš jų bendrauju. Manau, kad kitą kartą toks galios sutelkimas vienose rankose gali net padaryti partijai meškos paslaugą. Jeigu partijoje yra keletas galios centrų, tai nebūtinai yra blogai, jeigu galutiniame rezultate pasiekiamas tam tikras kompromisas. Žinoma, jeigu būtų užsitęsę ilgalaikiai vidaus vaidai partijoje, niekam tai neišeitų į naudą. Bet šiuo metu nematau požymių, kad tai, ką kalbuosi su vienu politiku, būtų paneigiama kito politiko.
Tiesiog svarstome klausimus, kurie kartais gali skirtis pagal savo turinį, bet susikalbėti įmanoma. O tuomet, kai partija demonstruoja kitokią poziciją negu mano, jie negudrauja, nevynioja į vatą ir pasako, kad šiuo klausimu mums bus sunku susitarti. Tai net ir pastarieji balsavimai buvo tokio pobūdžio dalykas.
Dėl to didelės problemos nedarau, bet tikrai labai svarbu palaikyti nuolatinį ryšį ir su šia partija, ir su opozicijos partijomis idant rastume sprendimus. Visada esu už tai, kad sprendimai būtų priimami kiek galima platesniu konsensusu. Ir tik tuo atveju, kai neįmanoma jo pasiekti, tada reikia vadovautis paprasta aritmetine dauguma.
Plačiau – LNK vaizdo įraše:
– Bet kas tada neša atsakomybę už valstybę? Kai yra kolektyvinė atsakomybė atrodo, kad niekas.
– Vis tiek premjero pozicija pagal definiciją yra tokia svarbi, kad premjeras atsako už labai daug ką. Ir pažiūrėkite – balionų krizė, turbūt visi sutinkame, nemaža dalimi yra Vyriausybės rankose. Taip, politinė dedamoji iš dalies susijusi ir su mano veikla, bet Vyriausybė, disponuodama finansiniais ir žmogiškaisiais ištekliais, turėdama didelį aparatą, natūraliai prisideda prie labai svarbių valstybės sprendimų. Ir kuomet kažkas pakrypsta ne taip, ji atsako už tuos sprendimus.
Su premjere man tikrai yra pakankamai lengva bendrauti. Dažniausiai sutariame esminiais klausimais ir manau, kad pasibaigus šioms visoms perturbacijoms, 2026-aisiais galėsime toliau bendrauti su visais jūsų paminėtais politikais. Ir M. Sinkevičius vaidina nemažą vaidmenį socialdemokratų partijoje, Seimo pirmininkas natūraliai tiesiogiai prisideda prie teisėkūros, ir, žinoma, vykdomoji valdžia – gerbiama premjerė ponia Ruginienė.
– Metus pabaigėme protestais. Jie Lietuvoje vyksta taikiai, bet lietuviai išsidaužo socialiniuose tinkluose.
– Nelabai dalyvauju. Tiesą sakant, tiesiogiai neseku. Žinau, kad daužo ir mane – tvarkoje, laikykime tai demokratijos atributu. Bet supraskime, kad triukšme ir šiame pykčio prasiveržime sprendimai nerandami. Jie negali būti rasti, kai yra visiškas nenoras klausyti vieniems kitų.
Stengiuosi vadovautis principu, kad leidžiu mylėti valstybę ir savo politiniams oponentams. Problemos prasideda tada, kai žmonės mano, jog turi meilės į Lietuvą monopolį. Taip neturėtų būti. Kai tikiu, kad kitas žmogus, net ir laikydamasis visiškai skirtingų pažiūrų ir požiūrių į vieną ar kitą klausimą, myli Lietuvą, tada turime šansą susėsti už stalo ir kalbėtis. Jei to nėra, kalbėtis neįmanoma, o sprendimus priimti tampa gana sunku.
– Tai ar čia dar įmanoma rasti kokį nors priešnuodį, ar dantų pasta jau išspausta iš tūbelės?
– Iš tikrųjų šiuo atveju manau, kad kalbėtis visada galima. Tą pamėginau padaryti prieš keletą dienų, subūręs tiek opozicijos, tiek valdančiosios koalicijos lyderius tam, kad spręstume tą patį įsiskaudėjusį LRT teisėkūros klausimą. Man atrodo, kalbėjomės labai civilizuotai, pagarbiai, sprendimus radome. Ir manau, ko pavyks atsisakyti, tai tos bereikalingos skubos, kuri pirmiausia sukėlė didelį nepasitikėjimą – kas čia taip staigiai ir netikėtai daroma. O tada natūraliai kilo ir pasipriešinimas. Kai atsiranda galimybė darbo grupėje apsikeitus nuomonėmis ieškoti sprendimų, tada ir pasitikėjimas natūraliai atsiranda. Labai tikiuosi, kad dabar, įstojus į kitas vėžes, vežimas judės sklandžiau nei anksčiau.
– Jūs tada, kai sukvietėte partijų lyderius, sakėte: „Šiandien Lietuvoje pernelyg daug pykčio, pernelyg daug įtūžio. Suprantu, kad dėl to visi esame iš dalies kalti.“ Ar teisingai suprantu, kad kalbėjote ir apie save?
– Esu už viską atsakingas valstybėje, ir tai yra normalu, bet supraskime vieną dalyką – LRT klausimas nuo pat pradžių buvo labai politizuotas. Nors viskas, atrodytų, prasidėjo nuo kito klausimo – valstybės kontrolės išvadų. Šiandien apie tas išvadas niekas nebekalba. Tuo tarpu įsivaizduokime kitą viešąją instituciją, kuri būtų susidūrusi su panašaus pobūdžio kritika iš valstybės kontrolės pusės ir šiandien aiškintųsi, kas buvo ne taip ir ką galima padaryti geriau.
Manau, anksčiau ar vėliau turėsime sugrįžti prie valstybės kontrolės išvadų, nepolitizuodami jų, normaliai kalbėdami apie tai, kokie turėtų būti santykiai tarp LRT tarybos ir LRT administracijos. Situacija, kokia yra dabar, yra nenormali ir tokia neturėtų būti. Specialiai vengiau pasisakyti šiuo klausimu, nes bet koks mano pasisakymas būtų traktuojamas kaip kišimasis į žodžio laisvę ir klausimo politizavimas. Galiausiai vis tiek teko tai padaryti. Šiuo atveju man svarbiausia buvo ieškoti išeities iš tokios situacijos, susipynusio problemų kamuolio, kurio be mano įsikišimo, mačiau, greičiausiai nepavyks padaryti.
– Metų pabaigoje žurnalistai renka ne tik svarbiausius metų įvykius, bet ir politikų metų perliukus. Jūs, aišku, kaip metaforų karalius Lietuvoje, dažniausiai lyderiaujate. Ar galėtumėte pats išrinkti savo metų frazę? Variantai tokie: a) „Jeigu norima sėti sumaištį visuomenėje, arba trolinti visus aplinkui, galima ir antilopę pasiūlyti į ministro pareigas“, b) „Nenorėčiau būti vaikų darželio auklėtojas ir nurodinėti su kuo reikia draugauti, su kuo ne, pati politinė partija turi vertinti, kaip ir vaikas, kuris draugauja su kitu vaiku, kuris jį skriaudžia arba atiminėja pinigus duotus tėvų“, c) jūsų variantas.
– Kai reikia papasakoti anekdotą, visi anekdotai išrūksta iš galvos. Todėl c varianto dabar staigiai nepasakysiu. Antilopė man patinka labiau, todėl, kad antra metafora yra labai ilga.
– O kodėl antilopė?
– Tiesiog todėl, kad antilopę galima buvo įstatyti į tą praleistą vietą, bet kokį kitą gyvūną.
– Ir pabaigai. Ką radote po eglute nuo ponios Dianos?
– Radau dalykus, susijusius su parfumerija, turiu vienus mėgstamus kvapus. Nesakysiu jų pavadinimo, nes tai būtų savotiška reklama. Pabaigiau juos ir gavau papildymą.
– Džiaugiatės? To ir prašėte?
– Tikrai nuoširdžiai džiaugiuosi. Seneliui Šalčiui rašiau.
Naujausi komentarai