„Tikėtina, kad karas Ukrainoje bus ilgalaikis, nes rusai gali skaičiuoti vadinamą Vakarų nuovargį dėl ekonominių ar kitų priežasčių remti Ukrainą (...), todėl mano idėja, kad gynybos biudžetuose – būtų gerai, jog visų NATO šalių – atsirastų tokia paramos Ukrainai eilutė. Tai užprogramuotų paramą ilgalaike prasme. Aš nekalbu apie dydį, bet toje eilutėje būtų galima skirti lėšas pagal pirkimus, pagal gynybos pramonę, pagal galimybes“, – Eltai teigė L. Kasčiūnas.
Anot jo, tai įpareigotų Vakarų šalis Ukrainą remti tol, kol ši pasieks pergalę.
„Tai parodytų, kad remsime tiek, kiek reikės“, – pridūrė jis.
Tikėtina, kad karas Ukrainoje bus ilgalaikis, nes rusai gali skaičiuoti vadinamą Vakarų nuovargį dėl ekonominių ar kitų priežasčių remti Ukrainą.
Vienas iš iniciatyvos autorių NSGK narys Valdas Rakutis taip pat atkreipia dėmesį, kad šiuo metu tarp rusų ir ukrainiečių kariuomenių yra susidariusi jėgų pusiausvyra, todėl jis teigia kol kas nematąs galimybės pereiti į derybas. Todėl, V. Rakučio nuomone, sąjungininkių biudžetuose atsiradusios lėšos padėtų garantuoti, kad Kyjivas bent jau išlaikytų savo poziciją.
„Konfliktas, panašu, greitai nesibaigs, atsiranda tam tikra jėgų pusiausvyra ir nėra galimybės pereiti į derybas, kadangi nei viena, nei kita pusė nekalba apie pasikeitimus. Taigi turime ruoštis ilgalaikiam karui. Jam reikia, žinoma, pinigų. Kadangi Ukraina bombarduojama, daužoma, natūralu, kad bus sunku tą balansą išlaikyti, todėl reikalingos nuolatinės lėšos. Iki šiol lėšas skirdavo Vyriausybės arba tam tikros sąjungos individualiais sprendimais, bet reikia nuolatinio mechanizmo. Tai toks sprendimas būtų savalaikis ir jis beveik garantuotų, kad Ukraina savo pozicijas, kokias turi dabar, galėtų išlaikyti neribotą laiką“, – aiškino V. Rakutis.
„Tai būtų ekonominis tvarumas visiškai netvarumo sąlygomis“, – pridūrė jis.
Vis tik, jei NATO šalims narėms nepavyktų rasti politinio sutarimo, V. Rakutis neatmeta, kad sprendimą būtų galima priimti bent jau regioniniu lygmeniu.
„Geriausias sprendimas, kad visos valstybės tam pritartų ir idėja patektų į tam tikrus dokumentus. Tai būtų politiškai pats geriausias dokumentas, bet jei paaiškėtų, kad kelios valstybės dėl skirtingų priežasčių nenorėtų dėti savo parašų, tada būtų galima pasirinkti tokį mažiau politiškai svarų, bet vis tik efektyvų būdą, tai tam tikrą regioninį susitarimą“, – aiškino jis.
