Reitingų permainos

Ką tik paskelbtose pirmose po Seimo rinkimų visuomenės apklausose – naujos žvaigždės. Tarp partijų lyderių triumfuoja „Nemuno aušros“ lyderis Remigijus Žemaitaitis.

Tačiau pasitikinčių tik Prezidentui tenusileisdavusia Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) vedle Vilija Blinkevičiūte – net 21 procentiniu punktu mažiau nei prieš mėnesį, rodo agentūros ELTA užsakymu „Baltijos tyrimų“ atlikta apklausa. Kitoje, „Lietuvos ryto“ užsakymu „Vilmorus“ atliktoje apklausoje, ji žnektelėjo beveik 15 procentinių punktų per du mėnesius. Didesnį nuokrytį patyrė tik Rolandas Paksas po apkaltos. Dabar V. Blinkevičiūte tepasitiki trečdalis gyventojų.

Šiuo metu jau buvęs Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos pirmininkas Gabrielius Landsbergis – sau įprastoje vietoje reitingų dugne. Naujausiuose jį teigiamai vertina vos 14–15 proc. piliečių.

Vedlys turėtų vesti, o ne būti akmeniu po partijos kaklu. Tai ypač aktualu Lietuvos partijoms, nes dažnas rinkėjas jas renkasi pagal lyderius, mūsų politika gana smarkiai personalizuota.

Tad suprantama, kad fiasko Seimo rinkimuose patyrusių partijų lyderiai puolė atsistatydinti, tiesa, ne visi. O gal kai kuriuos, nors ir atvedusius savo partiją į pergalę, bet pasitelkus melą, susipras nustumti į politikos paribius jų pačių bendrapartiečiai?

Žinoma, esminis ir dar vienas klausimas: kas ateis vietoj jų?

Prielaida: jei I. Šimonytė kandidatuotų į TS-LKD pirmininkes, ir laimėtų. Vis dėlto susidaro įspūdis, kad ją viskas „užkniso“ ir norisi ramesnio gyvenimo. / G. Skaraitienės, L. Balandžio, R. Riabovo / BNS nuotr.

„Laisviečiai“ apsisprendė

Ilgai nedelsdama pirmoji lyderio problemą išsprendė Laisvės partija. Jai nelaimėjus nė vieno mandato, partijos pirmininkė Aušrinė Armonaitė nedelsdama atsistatydino, o užpraeitą šeštadienį išrinktas naujas pirmininkas – eksparlamentaras Tomas Vytautas Raskevičius.

„Jis – gana charizmatiškas lyderis. Jei reikia pabrėžti partijos tapatybę, jis absoliučiai tikslus variantas, įkūnijantis ir tam tikrą dalį partijos elektorato. Antra vertus, kiek „laisviečiai“ turi kitų ryškesnių politikų, į kurių, kaip lyderių, prekių ženklo kūrimą nereikėtų investuoti?“ – Vytauto Didžiojo universiteto docentas dr. Ignas Kalpokas mano, kad T. V. Raskevičius – natūraliausias ir saugiausias variantas.

Vis dėlto, ar pasiseks jam sugrąžinti „laisviečius“ į nacionalinę politikos lygą, o gal ir apskritai išlikti? Politologo manymu, jie turi vienintelę galimybę ir vienintelį šūvį: „Laisvės partijai žūtbūt reikės laimėti rinkimus į Vilniaus savivaldybės tarybą, taip parodant, kad jie gali atkovoti tuos balsus, kuriuos pralaimėjo Liberalų sąjūdžiui, ir mobilizuoti tuos rinkėjus, kurie pasėdėjo namie per šiuos Seimo rinkimus. Jei jiems tai pavyks, būtų galima kalbėti apie kokias nors perspektyvas ir nacionaliniuose rinkimuose. Jei savivaldos rinkimuose pasirodys blankiai, jie dar turės laiko svarstyti, gal prisijungti prie Liberalų sąjūdžio, Žaliųjų partijos ar dar ko nors.“

Konservatoriai – dešinyn

Vis dėlto, ar grįš „laisviečiai“ į Seimą, gal labiau svarbu jiems patiems nei didelei daliai rinkėjų, mat šios partijos triumfas Seimo rinkimuose buvo vienkartinis, o gal net dėl dalies rinkėjų susipainiojimo tarp dviejų partijų, kurių pavadinime yra žodis „Laisvė“ (2020 m. rinkimuose dalyvavo ir anuomet R. Žemaitaičio vedama „Laisvė ir teisingumas“), nes visuomenės apklausose tokio palaikymo „laisviečiai“ nepelnydavo.

Ir kitur Europoje trūksta ryškių lyderių, o pagrindinis tradicinių partijų rūpestis – kaip išsaugoti kuo daugiau įtakos, kurią bando perimti radikalios politinės jėgos.

Visai kitas atvejis, kai po partijos ir asmeninio fiasko rinkimuose ne tik iš pirmininko posto, bet ir aktyvios politikos nutaria trauktis stipriausios politinio spektro dešinėje esančios partijos lyderis. Konservatoriams vadovavęs G. Landsbergis taip pat nedelsė apsispręsti, bet didelė partija – daugiau ir procedūrinių veiksmų.

Kaip informavo TS-LKD vykdomasis sekretorius Martynas Prievelis, lapkričio pradžioje pradėję kelti kandidatus į pirmininkus, partijos skyriai pirmuosius siūlė Ingridą Šimonytę, Lauryną Kasčiūną, Žygimantą Pavilionį, Mindaugą Lingę, laikinąją partijos pirmininkę Radvilę Morkūnaitę-Mikulėnienę, Paulių Saudargą. Ši procedūra truks iki gruodžio 19-osios. Rinkimų pirmas turas balsuojant gyvai – vasario 9-ąją, o internetu – vasario 4–5 d. Antras turas, jei pirmame nė vienas kandidatas nesurinks daugiau kaip pusės balsų, – vasario 23-iąją.

Keistenybės: po rinkimų Regionų partijos lyderis J. Pinskus paskelbė atsistatydinantis, bet dabar tikina partijai tebevadovaujantis. / G. Skaraitienės, L. Balandžio, R. Riabovo / BNS nuotr.

I. Šimonytė sakė priėmusi sprendimą, tačiau jo kol kas neatskleidžia. „Jei I. Šimonytė kandidatuotų, laimėtų. Vis dėlto iš visų pusiau oficialių signalų susidaro įspūdis, kad ją viskas įgrįso ir norisi kiek ramesnio gyvenimo. Tačiau oficialaus jos sprendimo dar nėra. Vis dėlto manau, kad greičiausiai ši partija judės truputėlį į dešinę tradicinių konservatoriškų vertybių link“, – prognozuoja I. Kalpokas.

Tarp kitų variantų ryškiausias yra L. Kasčiūnas. „Kol kas dar neapsisprendžiau. Rimtai svarstau“, – paklaustas sako jis. Posto norėtų ir Ž. Pavilionis, turi ambicijų ir P. Saudargas. Visi jie būtų labiau dešinesnis variantas, nei buvo iki šiol. Gal daugiau į centrą orientuotųsi taip pat minimas A. Anušauskas, bet, I. Kalpoko vertinimu, jis neturi daug galimybių.

Socialdemokratų dilema

Didžiausios Lietuvoje LSDP lyderio eiliniai rinkimai planuojami balandžio 23–26 d. Jis bus renkamas tiesiogiai, visuotiniuose rinkimuose slaptu balsavimu.

Didžiausia intriga – ar išdrįs toliau likti partijos veidu V. Blinkevičiūtė. Viešumoje retai matoma politikė „Kauno dienai“ į šį klausimą, kaip ir į tai, kaip vertina visuomenės išsakytą jos atžvilgiu nuomonę naujausiose sociologų apklausose, neatsakė. LSDP Komunikacijos skyriaus vadovas Justinas Argustas paaiškino taip: „V. Blinkevičiūtė partijos narius yra informavusi, kad savo sprendimą ir vertinimus paskelbs visiems ir vienu metu, greičiausiai artimiausio LSDP tarybos posėdžio metu.“

„Logiška būtų manyti, kad jei pensija, tai pensija. Tačiau atrodo, kad kai kuriems pensininkams tinkamos visos pareigybės, išskyrus ministro pirmininko ir Seimo nario. Dar gali būti V. Blinkevičiūtės paskutinis pasispardymas. Šiaip jos rinkimų karjera baigsis po šios kadencijos Europos Parlamente (EP), tuo niekas per daug neabejoja. Tačiau gal yra variantas jai pabūti LSDP pirmininke pereinamuoju laikotarpiu vien todėl, kad kitų variantų nėra per daug“, – svarsto I. Kalpokas.

Klausimas: ar V. Blinkevičiūtė sieks perrinkimo LSDP pirmininke? Logiška būtų manyti, kad jei pensija, tai pensija. / G. Skaraitienės, L. Balandžio, R. Riabovo / BNS nuotr.

Socialdemokratai net ir po V. Blinkevičiūtės dvigubo melo – sulaužius ir pažadą būti premjere, ir LSDP neiti į koaliciją su „Nemuno aušra“ – ją rožėmis ir liaupsėmis apipylė už geriausią visų laikų partijos pasiekimą rinkimuose. Tad, tikėtina, ir vėl už ją balsuotų jau vien prisiminę, kad G. Paluckas, būdamas LSDP pirmininku, dar visai neseniai partiją buvo atvedęs į visų laikų pačius blogiausius jiems rinkimus. Nors jį rinkti pirmininku būtų logiška – juk jis premjeras. Antra vertus, primena I. Kalpokas, o kiek jau turėjome pastaruoju metu partijų pirmininkų premjero poste?

„Tačiau G. Paluckas nėra itin gerai vertinamas, o lyderių stoka LSDP labai akivaizdi. Asmenybės, kuri galėtų vesti partiją į priekį, kaip ir nelabai matyti. Tad darbiniai variantai du: arba pereinamuoju laikotarpiu V. Blinkevičiūtė, arba G. Paluckas“, – mano politologas.

Vis dėlto tikėtina, kad atsiras nors vienas kandidatas, kuris išreikš poziciją tų, kurie mano, kad koalicija su „aušriečiais“ buvo klaida. Pasak I. Kalpoko, Vytenis Andriukaitis – vidinės opozicijos šiai koalicijai lyderis, tačiau turbūt jo laikas jau praėjęs. Nebent kandidatuotų Juozas Olekas, kurio pozicija koalicijos atžvilgiu nevienareikšmiška. Tada turėtume klasikinę dvikovą tarp jaunesnės kartos – G. Palucko ir vyresnės – J. Oleko.

Tačiau politologas skeptiškai vertina svarstymus, kad pirštinę gali mesti kas nors iš merų. Jis neįsivaizduoja, kad kas nors pretenduotų į lyderius iš „saugių“ merų. Štai Alytaus miesto vadovas Nerijus Cesiulis atsisakė ministro posto, o jei politikas norėtų rimto vaidmens partijoje, eiti į nacionalinę politiką būtų buvęs logiškas žingsnis. „Alytus tampa socialdemokratiška kunigaikštyste, kur jis gali ramiai tvarkytis, kaip nori. Manau, toks jo artimiausio laikotarpio planas. Antra vertus, pasilikęs savivaldoje, ar jis turi pakankamą politinį svorį konkuruoti su nacionalinio lygmens politikais?“ – svarsto I. Kalpokas.

Jo manymu, nebent bandytų kandidatuoti Robertas Duchnevič, kuris turi ambicijų, o Vilniaus rajone jam nesaldu. Jam gali būti sunku siekti perrinkimo, kai su juo, kaip LSDP rinkimų štabo vadovu, nesuderinusi V. Blinkevičiūtė išreiškė paramą Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) kandidatui. Gali pritrūkti ir politinio svorio – vieną kartą iššovė sėkmingai, bet kas toliau?

LSDP ateities veidu laikytas dabar jau buvęs Jonavos meras Mindaugas Sinkevičius, bet jo politinę karjerą, kilus čekiukų skandalui, sustabdė teismas.

Amžinieji – amžini

Atsistatydinti, jei Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) rinkimuose neperžengs būtinos kartelės, žadėjo ir Ramūnas Karbauskis. Per Marytės plauką į Seimą „valstiečiai“ pateko, bet į valdančiąją koaliciją pakviesti nebuvo. Ir frakciją subūrė panašią į skiautinį: šeši „valstiečiai“, su jais į rinkimus ėjęs Ignas Vėgėlė su bendraminčiu ir trys LLRA-KŠS atstovai.

R. Karbauskis viešai pripažino, kad jo strategija remti advokato I. Vėgėlės kandidatūrą prezidento rinkimuose, o vėliau su juo kartu eiti į Seimą nepasiteisino, todėl partiečiams siūlo surengti pirmalaikius partijos lyderio rinkimus vasarį, o ne gruodį, kai baigiasi jo kadencija. Juolab kovą keliose savivaldybėse vyks merų rinkimai ir gal tai būtų galimybė „valstiečiams“ reabilituotis.

Pabaiga: V. Uspaskichas su nežinia kiek kartų reanimuota Darbo partija šįsyk atsisveikina amžiams/R. Riabovo, L. Balandžio / BNS nuotr.

R. Karbauskis pirmalaikiuose partijos pirmininko rinkimuose žada kandidatuoti.

Ar kas sudarys jam rimtą konkurenciją, ar jis ir toliau išliks amžinuoju pirmininku?

„O kas daugiau? I. Vėgėlė nori, bet neturi tokios atramos partijoje. Kiti – gana nuosaikūs ir nuolankūs. Jei reikės kišeninės konkurencijos, visada yra viskam pasiryžęs Aurelijus Veryga, kuris eina, kur pirmininkas liepia, ir daro, ką pirmininkas sako. Jei reikės eiti ir pralaimėti LVŽS pirmininko rinkimus, A. Veryga ir tą padarys. Didelių siurprizų LVŽS nereikėtų tikėtis“, – prognozuoja I. Kalpokas.

R. Karbauskis LVŽS su viena aštuonerių metų pertrauka vadovauja nuo 1997-ųjų. Jį ilgaamžiškumu lenkia tik Waldemaras Tomaszewskis: LLRA-KŠS be pertraukos jis pirmininkauja nuo 1999 m., nepaisant, kad partija ir nepatekdavo į Seimą.

2020 m., kai partija neperžengė minimalios Seimo rinkimų kartelės, jis sakė svarstysiąs, ar trauktis iš pirmininko pareigų. Tačiau kartu priminė: „Ne kartą tai dariau, bet partijos narių sprendimai buvo kiti.“

Dabar LLRA-KŠS ir vėl liko už ribos, mandatus laimėjo tik trys jų vienmandatininkai. Gal ši partija pribręs permainoms? „Ne, ne, ne. Apie ją galime diskusiją praleisti, nes diskusijos nėra“, – įsitikinęs I. Kalpokas.

Partijos pirmininkas turėtų ją vesti pirmyn, o ne būti akmeniu po jos kaklu. Tai ypač aktualu Lietuvoje, nes mūsų politika gana smarkiai personalizuota.

Ar atsisveikins amžiams?

Regionų partijai nepasisekė dar labiau – Seime neliko nė vieno jų atstovo. Iš karto po rinkimų jų lyderis Jonas Pinskus paskelbė atsistatydinantis, bet dabar tikina partijai tebevadovaujantis. Į besiskelbiančių šios partijos vadovais ginčą priversta įsitraukti ir teisėsauga.

„Regionininkų“ taryba laikinuoju pirmininku buvo paskyrusi Vytautą Kamblevičių, skelbė, kad J. Pinskus pašalintas iš jos narių ir svarstoma kreiptis į teisėsaugą dėl galimai neteisėtai panaudotų lėšų per rinkimų kampaniją.

Tačiau J. Pinskus aiškina, kad pirmininkas tebėra jis, nes laikinasis vadovas paskirtas nesilaikant partijos įstatuose nustatytos tvarkos, tad Teisingumo ministerija atsisakė jį registruoti. Visi iki šiol V. Kamblevičiaus vykdyti, pasak J. Pinskaus, neteisėti veiksmai ir mėginimas perimti partiją sustabdyti. J. Pinskus kreipėsi ir į Vilniaus apygardos prokuratūrą, prašydamas ištirti jo finansinę veiklą.

Dabar J. Pinskus antrąkart ketina palikti pareigas kitų metų vasario 28 d. Iš partijos pasitraukė ir vienas ryškiausių jos veidų – buvusi jos vicepirmininkė Širvintų merė Živilė Pinskuvienė, šį birželį vos netapusi EP nare.

„EP rinkimuose aktyvumas buvo toks, kad užteko Širvintų balsų peržengti 5 proc. barjerą. O kai aktyvumas didesnis, net ir vienmandatėje neužteko balsų laimėti. Situacija dėl Regionų partijos gana konkreti – perspektyvų jai nedaug. O dar kai ir Ž. Pinskuvienė pasitraukė iš partijos, klausimas, kas ji“, – sako I. Kalpokas.

Seimo rinkimai užminė ir dar vieną mįslę: ar Viktoro Uspaskich jau nežinia kiek kartų reanimuota Darbo partija šįsyk tikrai atsisveikins amžiams. „Kažkada tai turi nutikti iš tikrųjų. Per šiuos Seimo rinkimus pamatėme, kad ir V. Uspaskichas nebe toks. O lyderių alternatyvų nėra, nes ryškesni žmonės iš jos pabėgo. Manau, „darbiečiai“ jau nėra ta politinė jėga, kuri būtų aktuali“, – mano I. Kalpokas.

Birželį po nesėkmingų EP ir prezidento rinkimų iš partijos pirmininkų, o paskui ir iš partijos pasitraukė Andrius Mazuronis. Po nesėkmingo dar vieno bandymo reanimuoti partiją

V. Uspaskichas spalio pabaigoje pakeitė dar vienas laikinasis pirmininkas – Rolandas Janickas. Sudaryta darbo grupė ieškos galimybių jungtis su kuria nors kita partija.

Po rinkimų atsistatydino ir koalicijoje su „darbiečiais“ į rinkimus ėjusios Lietuvos krikščioniškosios demokratijos partijos pirmininkas Mindaugas Puidokas. „Nulį galima dauginti iš kokio nori skaičiaus, bet nulis ir liks“, – šios ir panašių partijų ateitį prognozuoja I. Kalpokas.

Amžinieji: R. Karbauskis (nuotr. dešinėje) LVŽS su viena aštuonerių metų pertrauka vadovauja nuo 1997-ųjų, o W. Tomaszewskis LLRA-KŠS – nuo 1999 m., nepaisant, kad partija nepatekdavo į Seimą. / R. Riabovo, L. Balandžio / BNS nuotr.

Naujas vardas

Tačiau politikos žemėlapyje žingsnis po žingsnio bando įsitvirtinti dar gana naujas vardas – Nacionalinis susivienijimas. Debiutiniuose jam 2020-ųjų rinkimuose mandatų laimėti nepavyko, o dabar vieną turi, tris laimėjo ir savivaldos rinkimuose Vilniuje. Neabejotinai tai ne de jure, o de facto partijos lyderio Vytauto Sinicos nuopelnas.

„Šios partijos formalus idėjinis lyderis – Vytautas Radžvilas, tačiau ir per šiuos Seimo rinkimus buvo aiškiai matyti, kad V. Sinica daug patrauklesnis rinkėjams. Rinkėjai nenori klausyti seno pikto profesoriaus, jiems smagiau klausyti gana jauno, iškalbingo, dinamiško V. Sinicos. Nors, galima sakyti, jo pergalė vienmandatėje apygardoje daugiau ne jo nuopelnas, o R. Morkūnaitės-Mikulėnienės ar plačiąja prasme konservatorių“, – mano I. Kalpokas.

Jis priduria, kad bet kuriuo atveju Nacionalinis susivienijimas dabar yra politinė jėga, atstovaujanti Seime, vadinasi, turi aiškią tribūną savo politinėms nuostatoms išreikšti. V. Sinica tuo pasinaudos ir tai ne paskutinis epizodas jo politinėje karjeroje, o ši partija gali būti rimtesnė politinė jėga nei yra dabar.

Gal prie to prisidėtų, jei partijai ir formaliai vadovautų tas, kuris ją veda jau ne į pirmus rinkimus?

Savo atstovą Seime turi ir „Laisvė ir teisingumas“. „Tai gera startinė pozicija, galvojant apie savivaldos rinkimus, tačiau nacionaliniu lygmeniu tai Artūro Zuoko, o ne partijos sėkmė“, – mano I. Kalpokas.

Nekeistini lyderiai

Iš parlamentinių partijų lyderių nėra reikalo keisti tik trijų. „Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos“ visada buvo Demokratų sąjunga „Vardan Skvernelio“, ir tai nelabai keisis. O Viktorija Čmilytė-Nielsen buvo viena pagrindinių gero Liberalų sąjūdžio pasirodymo rinkimuose priežasčių. Kai visi aplinkui buvo pasirengę vieni kitiems perkąsti gerkles ir svaidėsi neaišku kokiais epitetais, jos ramus tonas, atrodo, suveikė, nes žmonėms reikėjo ramintojo“, – mano I. Kalpokas.

Žinoma, nekeis lyderio ir „Nemuno aušra“, nors jis savo reputacija ir meta šešėlį visai partijai. Tačiau „Nemuno aušra“ ir yra R. Žemaitaitis, neliktų jo, būtų nebe aušra, o saulėlydis.

Lietuva nėra labai išskirtinė Europoje. Pasak politologo I. Kalpoko, panašias problemas tradicinės partijos sprendžia ir kitur Europoje: „Bendra tendencija – lyderystės krizė. Šiuo metu trūksta labai ryškių lyderių, o atrodę ryškūs, pradeda stipriai blėsti, pavyzdžiui, Emmanuelis Macronas. Pagrindinis tradicinių partijų rūpestis – kaip išsaugoti kuo daugiau įtakos, kurią bando perimti mažesnės, dažnai radikalios politinės jėgos.“