Taip interviu LRT.lt teigia Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos profesorė politologė Jūratė Novagrockienė.

– Neseniai viešojoje erdvėje pasirodžiusiame interviu su Lietuvos nepriklausomybės akto signataru Albinu Januška šis teigė, kad Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų (TS–LKD) pirmininkas Gabrielius Landsbergis turi nemažai šansų tapti premjeru. Jei šiai partijai palankiai dėliotųsi koalicija ir įvertintume visas užkulisines peripetijas, ar G. Landsbergis išties gali būti kitu premjeru?

– Pirmiausia jis turi įgyti daugiau patirties, nes labai staigiai įšoko į politiką. Tai, kad jis buvo Europos Parlamento nariu, jam dar tikrai nesuteikia nacionalinės politikos patirties. Dėl jo labai nedidelio politinio stažo jam dar būtų per anksti tapti premjeru. Kad ir kaip dėliotųsi koalicija, manau, reikėtų ieškoti solidesnės premjero kandidatūros.

Teisingai paminėjote, kad vis tik reikia atsižvelgti, kokios yra grupuotės politinių partijų viduje, kokie koalicijos partnerių reikalavimai. Galų gale – atiduoti tam tikrą pagarbą ir duoklę vyresniems partijos nariams. Iš pradžių konservatorių partijoje buvo padaryta klaidų. Vėliau nepasitenkinimas iš partijos vidaus gali ardyti koaliciją, kitaip sakant, kenkti stabilumui, nes koalicija jau pati savaime yra nestabilus darinys, kai susiduria skirtingi interesai, skirtingos politinių partijų asmenybės. Manau, šie faktoriai nėra palankūs G. Landsbergiui kandidatuoti į premjerus.

– Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) pirmininkas Ramūnas Karbauskis aiškiai pasakė, kad dėl koalicijos formavimo net nelauktų pasiūlymo iš Darbo partijos ir partijos „Tvarka ir teisingumas“ – esą su šiomis dviem partijomis net nedirbtų kartu. Kiek galima tikėti tokiais pareiškimais?

– Manau, verta tikėti tokia nuostata, nes, konstruojant porinkiminę koaliciją, valstiečių potencialas yra pats didžiausias. Jie puikiai žino šią privilegiją, todėl labai drąsiai gali sakyti, su kuo neis, nes galbūt bus labai patrauklūs koalicijos partneriai ir galės diktuoti savo sąlygas. Manau, tame yra labai daug tiesos, ir šie pažadai gali išsipildyti.

Kita vertus, dar yra didžiulis klausimas, kas sudarys koaliciją. Rinkimų rezultatai gali būti labai netikėti ir nevisiškai adekvačiai atspindėti reitingus. Daugelis žmonių sako, kad nežino, už ką balsuoti. LS, TS-LKD ir LVŽS gali gauti kur kas daugiau balsų, tačiau socialdemokratų galimybės vienmandatėse apygardose nėra tokios jau mažos. Nedrįsčiau teigti, kad koalicija formuosis tarp „valstiečių“, konservatorių ir liberalų. Gali būti įvairių variantų.

– Kokių?

– Gali būti netgi vaivorykštinė koalicija, apie kurią visą laiką kalbama. Gali susijungti socdemai su valstiečiais ir liberalais – tai taip pat įmanomas variantas. Ši koalicija gali išstumti konservatorius, nes sunku nuspėti, kaip jiems seksis vienmandatėse apygardose. Šioje partijoje įvyko daug pokyčių, neaišku, kaip „įsipaišys“ jų vadinamasis jaunimas, nors tai rinkėjui ir patrauklu, nes rinkėjams nusibodo tie patys veidai.

– Kaip seksis Liberalų sąjūdžiui – ar ši partija sugrįš į populiariausiųjų penketuką? Paskutinės apklausos rodo, kad jų reitingai šiek tiek pakilo ir liberalai turėtų perkopti 5 proc. ribą.

– Manau, jie tikrai peržengs 5 proc. Po skandalo dalis jų galimų rinkėjų nusprendė palaikyti kitas partijas – konservatorius, „valstiečius“, tačiau ištikimesnė rinkėjų dalis liberalams duos dar vieną šansą, ir jie turėtų gauti daugiau balsų, nei rodo reitingai. Nežinau, kaip jiems seksis vienmandatėse, bet jie turi įdomių, patrauklių asmenybių, kurios turi šansų laimėti ir vienmandatėse. Remigijui Šimašiui nereikėtų palikti Vilniaus mero posto, nors jis taip pat padėtų vienmandatėje apygardoje. Kita vertus, tai tiesiogiai išrinktas meras, ir jei jis nuspręstų kandidatuoti į Seimą, liktų nepateisinti vilniečių lūkesčiai. Manau, liberalai iki rinkimų turėtų šiek tiek atsigauti.

– Ar mundurą spės nusiplauti E. Masiulis, ar jis jau pasmerktas politikas?

– Manau, kad jam nebeverta grįžti į politiką, nes vis tiek visą laiką turės tą dėmę. Jis temptų partiją žemyn, o ne į viršų. Nemanau, kad yra kažkokių grįžimo šansų.

– Bet tų šansų jis turėjo iki skandalo – nemažai buvo kalbančių, kad tai – būsimas premjeras, o gal net prezidentas.

– Taip, jis iš tiesų daug kam atrodė patrauklus. Ir jo amžius labai geras, jaunimui patrauklesni jaunesni veidai politikoje. Žmonėms nusibosta tie patys veidai.

– Kurios partijos taip pat turėtų peržengti 5 proc.? Ar dar pabus Seime „darbiečiai“ ir „tvarkiečiai“?

– Manau, Darbo partija ir partija „Tvarka ir teisingumas“ peržengs 5 proc., „darbiečiai“ gali gauti ir daugiau, nepaisant persistumdymų ir to, kad jų pirmininkas Valentinas Mazuronis nenori atsisakyti šiltos vietos EP. Tuo metu „tvarkiečiai“ – akivaizdžiai smunkanti partija, bet per šiuos rinkimus gali peržengti 5 proc. ribą, o vėliau jų ateitis tokia, kad arba liesis su kitomis partijomis, arba išnyks iš politinio landšafto.

Lietuvos lenkų rinkimų akcija taip pat turėtų peržengti 5 proc. ribą ir gauti netgi viena vieta daugiau, nei gaudavo iki šiol. Žiūrint sistemiškai, jei smunka viena stipri partija, iškart daugiau potencialo ir galimybių pasigerinti savo padėtį turi kitos politinės partijos. Nors reitingai LLRA rodo, kad jie neperkops tos ribos, jų rinkėjų grupė yra specifinė ir lokalizuota. Jie sugeba mobilizuotis, LLRA įvairiomis priemonėmis pasiekia, kad gautų savo balsus ir neatiduotų kitoms partijoms.

– Ko iki Seimo rinkimų, kurie įvyks spalį, galima tikėtis iš valdančiųjų ir opozicijos? Ar dar apskritai verta ko nors tikėtis?

– Manau, naujasis Darbo kodeksas taip ir nepraeis, nes iš tiesų sukėlė per daug debatų, per daug kilo abejonių. Patys socialdemokratai turėtų suprasti, kad jiems tai yra neigiamas faktorius rinkėjų akyse, kuris gali mažinti jų balsų kiekį. Tai, kas buvo ištransliuota visuomenėje, yra labiau neigiama nei teigiama. Socialinis modelis taip pat nepakankamai gerai iškomunikuotas visuomenėje – jis irgi gali pakišti koją. Tuo metu opozicija tiesiog dalyvauja rinkimų kampanijoje, nebent STT ištrauktų kažkokią kortą ir ką nors atskleistų.

– Kaip jūs įvertintumėte opozicijos ketverių metų darbą? Buvo suformuota netgi šešėlinė vyriausybė. Ar pastebėjote jų atliktus darbus?

– Iš tiesų opozicija gal ir galėjo būti aktyvesnė, bet reikia turėt omenyje, kad ji yra gan susiskaldžiusi. Be to, partijų viduje vyko persistumdymai, tad šių partijų politikai galbūt buvo labiau užsiėmę vidiniais partiniais reikalais, nei galėjo užsiimti nacionaliniais reikalais. Reikėtų nepamiršti ir to, kad opozicija neturi tiek daug balsų ar galimybių daryti įtaką politikai, nebent ką nors kritiškai vertinti. Tuo metu Didžiojoje Britanijoje ar kitur opozicijos statusas tradiciškai yra tvirtesnis. Paanalizavę balsavimus, matome, kad ir opozicijos nariai kartais balsuoja už tam tikrus valdančiosios koalicijos pasiūlymus. Partinės drausmės mūsų parlamente yra mažoka. Tai išsklaido galimybę koncentruotis ir kažko pasiekti.

– Seimo opozicijos lyderis konservatorius Andrius Kubilius taip pat susitiko su premjeru Algirdu Butkevičiumi aptarti naująjį Darbo kodeksą po to, kai prezidentė šį vetavo.

– Taip, kiek pamenu, dalis konservatorių balsavo už kai kurias šio kodekso nuostatas. Tai reiškia, kad politinių partijų frakcijos yra nevieningos. Tai tiesiog tampa praktika, kai balsuojama labai skirtingai, kartais nesusitarus, nors konservatoriai garsėjo kaip drausmingiausia partija parlamente. Kita vertus, tas tarimasis kartais ir reikalingas, nes tai – ilgalaikis dokumentas, kuris duoda ne trumpalaikį efektą, bet svarbus ilgalaikėje perspektyvoje. Natūralu, kad pozicija su opozicija turėtų dėl to tartis.