– Britai siūlo branduolinį skėtį Lietuvai. Pas mus vyksta diskusijos dėl Konstitucijos keitimo, dėl branduolinio ginklo buvimo šalyje. Ar tokiu atveju mes turėtume atomines bombas Lietuvoje? Kaip tai veiktų?
– Šiuo atveju tai yra papildoma priemonė, orientuota į greitį ir lankstumą. Tačiau kaip ji iš tiesų atrodys, mes dar nežinome, nes, be tų pareiškimų viešojoje erdvėje, galutinės formuluotės ir galutiniai sutarimai, kaip suprantu, yra ne tik nepaskelbti, bet dar ir nepriimti.
Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:
– Bet jūs, kaip buvusi krašto apsaugos ministrė, galėtumėte paprastai paaiškinti, kaip galėtų atrodyti branduolinis skėtis?
– Iš esmės, kai kalbame apie branduolinį skėtį, tai yra buitinis terminas. Branduolinis atgrasymas yra tas terminas, kurį naudojame, nes pagrindinis branduolinio ginklo tikslas yra atgrasyti.
Prasidėjus karo veiksmams, kuriuose abi pusės naudotų branduolinius ginklus, labai aiškiai suprantama, kad tai būtų pabaigos pradžia. Ir niekas to nenori. Netgi tie agresoriai, kurie dabar mums aktyviai grasina, vis tiek norėtų išgyventi.
Todėl branduolinio atgrasymo tikslu skirtingos valstybės būtų pasiruošusios kraštutinėmis sąlygomis naudoti branduolinį ginklą. Kitaip tariant, labai aiškiai informuoja, kad jeigu prieisime iki taško, kai nebebus kitų priemonių, tai ultima ratio – paskutinė priemonė – galėtų būti panaudota.
Mūsų atveju mes nekalbame apie jokius realius veiksmus. Labai tikimės, kad mums pavyks atgrasyti ir apskritai neprasidės krizė, kinetinis konfliktas ar eskalacija, kurią galėtume vadinti realiu karu.
Šiuo atveju, ką mes darome keisdami Konstituciją, tai nuimame ribojimus, kad sąjungininkai turėtų galimybę netrukdomai panaudoti bet kokias priemones, kurių prireiktų.
Taip pat pašaliname labai aiškią šiuo metu esančią žinutę, kad negalime net priimti branduolinį ginklą turinčių orlaivių savo valstybėje ar kitų priemonių, kurios galėtų būti naudojamos.
Ambivalentiškumas, arba ambiguity, yra tas dviprasmiškumo principas – tu gali turėti arba negali turėti. Jis yra labai naudingas, nes iš esmės kuo daugiau informuoji priešininką, ko tikrai neturi savo teritorijoje, tuo nesaugesnis esi.
Šiuo atveju jie žino, kad dabar tikrai negalėtų būti tokių ginklų mūsų teritorijoje net trumpam. Jie negalėtų naudotis mūsų oro erdve ir panašiai.
– Ką atsakytumėte skeptikams, kurie sako, kad jeigu mes turėsime vienokį ar kitokį vienos ar kitos šalies skėtį, nors iš principo jau turime NATO branduolinį skėtį, tapsime labiau Rusijos taikiniu?
– Čia yra du esminiai dalykai.
Rusija aplink mus jau yra dislokavusi branduolinį ginklą. Mes jau esame, deja, daug metų Rusijos taikinyje – ne tik Kaliningrade, bet ir Baltarusijos teritorijoje. Jūs žinote, kokie buvo atliekami veiksmai tam, kad Rusija taip pat galėtų ten dislokuoti savo taktinį branduolinį ginklą ir jį naudoti.
Antras dalykas – Rusijos grasinimai visuomet yra susiję su mūsų gynybinio pajėgumo stiprinimu. Tai, ką matome, yra tai, kad kuo aiškiau nubrėžiame raudonas linijas, tuo mažesnė eskalacija mūsų atžvilgiu.
Rusija eskaluoja tada, kai valstybė, į kurią ji nukreipia agresiją, abejoja, traukiasi arba daro kompromisus. Labai sveika būtų to nedaryti.
Dar kartą noriu pabrėžti – mums dabar taip pat galioja NATO branduolinio atgrasymo doktrina. Ką mes norime padaryti, tai užtikrinti, kad Rusija nemanytų, jog esame silpnoji grandis, kad esame kažkaip iškritę iš po to skėčio.
(be temos)
(be temos)
(be temos)