Samdomų politikų era?

Unikalu, ir ne tik Lietuvoje, – nepartinis premjeras. Jis, kaip ir kitas nepartinis ministras, dabar jau buvęs, atstovauja antrai partijai. Seimo pirmininkas, kaip ir ženkli valdančiųjų dalis, nėra partijų nariai. Politika virsta nepartine?

"Dabartinis nepartinės politikos mastas rodo, kad partijos kaip struktūros išgyvena krizę, pasitikėjimas jomis mažėja, žmonės nenori stoti į partijas. Todėl ir atsiranda nepartinių, vadinamųjų ekspertinių arba technokratinių, ministrų ir kitų politikų poreikis", – aiškina ISM vadybos ir ekonomikos universiteto profesorė politologė Irmina Matonytė, pridurdama, kad tokios tendencijos matyti visoje Vakarų demokratijoje.

Šalia atstovaujamosios demokratijos, veikiančios veidrodiniu principu – įgyvendinti, ko žmonės nori, šiuolaikinėse visuomenėse – ima įsitvirtinti atsakingoji demokratija, kai siekiama, kad valdžia elgtųsi atsakingai dalykinio išmanymo prasme.

Tačiau, pasak I.Matonytės, ne visus nepartinius politikus galima priskirti vadinamiesiems technokratams. Kai kurie jų – tiesiog populistai.

I.Matonytė pastebi, kad technokratai žino, kaip problemą reikia išspręsti dalykine prasme, bet nesugeba ir nenori žaisti politinių simpatijų žaidimo.

Populistas oportunistas

Sklinda kalbos, kad nepartinis ministras pirmininkas Saulius Skvernelis, kaip ir prieš 2016 m. rinkimus, jau skaičiuoja, su kuria partija šįsyk geriau veržtis į Seimą. Pats jis tai neigia, nes dabar turi visai kitus prioritetus – nugalėti sunkią ligą.

Vis dėlto LRT Televizijos eteryje S.Skvernelis, pasakęs, kad Valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) planuoja kituose rinkimuose į sąrašą nebetraukti nepartinių, pridūrė, jog jam Ramūnas Karbauskis pažadėjo padaryti išskirtinę išimtį. Iš to galima daryti dvi prielaidas. Pirma, S.Skvernelis susisieti su "valstiečiais" oficialia naryste neketina. Antra, R.Karbauskiui paranku, kad populiarusis S.Skvernelis kelia partijos reitingus, bet nesudaro jam konkurencijos dėl partijos lyderio pozicijos. Tiesa, R.Karbauskis vėliau paneigė, kad nepartinių į sąrašą nebepriims.

Kol partijų pirmininkai, kurie nelaimi rinkimų, nepasitrauks ir neužleis vietos kitam, tol iškils nepartiniai.

Valstiečiai S.Skverneliui – ne pirma partija, kuriai jis, būdamas nepartinis, sutiko atstovauti. Praėjusią kadenciją socialdemokrato Algirdo Butkevičiaus Vyriausybėje jis buvo "Tvarkos ir teisingumo" partijos deleguotas vidaus reikalų ministras.

Populiarų buvusį policijos generalinį komisarą ir ministrą prieš rinkimus graibstė ne viena partija. Jis toliaregiškai pasirinko tą, kuri rinkimuose šventė pergalę ir kurioje gavo net aukštesnį už patį partijos pirmininką – pirmą numerį sąraše ir vienmandatę apygardą.

"S.Skvernelis – politikos populistas oportunistas: jis ieškojo politinės atramos ir kitose partijose, bet pasirinko tą, kuri galėjo pritraukti daugiausia rinkėjų simpatijų. S.Skvernelis – demokratinio atstovavimo, patikimo viešajai nuomonei, o ne su dalykiniu atsakingumu susijusio veikimo politikoje pavyzdys. Jis net nėra technokratas pagal jiems taikomus kriterijus – neišlaikytų anglų kalbos testo. Bet jis turi kitų savybių – charizmą, poveikį viešajai nuomonei", – sako I.Matonytė.

Grynuolis technokratas

S.Skvernelis – ne vienintelis šios kadencijos Vyriausybėje, anksčiau jau atstovavęs kitai partijai. Susisiekimo ministerijai iki šių metų rugpjūčio vadovavęs Rokas Masiulis į šį postą buvo deleguotas "valstiečių". Praėjusią kadenciją kaip energetikos ministras jis atstovavo Darbo partijai.

R.Masiulio įsitikinimu, dabar postą jis prarado dėl jį delegavusios LVŽS lyderio keršto. Dabar eksministras ieško galimybių versle, bet, kaip prisipažino BNS, užbraukti brūkšnį ir padėti tašką politinėje karjeroje dar nenori. R.Masiulis neslepia, pastaruoju metu, kaip ir anksčiau, sulaukiantis ne vienos politinės jėgos atstovų siūlymo jungtis į jų gretas. O Prezidentas Gitanas Nausėda sakė nenustebsiantis, jei R.Masiulis taptų naujo politinio judėjimo lyderiu, bet kol kas nepanašu, kad jis turėtų tokių užmojų.

Tačiau tikrai niekas nenustebtų R.Masiulio pavardę pamatęs kitos Vyriausybės, o gal ir kurios partijos, bet tikrai ne tų, kurioms jis jau atstovavo kaip ministras, rinkimų sąraše.

R.Masiulis į ministrus buvo deleguotas ir nuo Darbo partijos, ir nuo "valstiečių".

Kaip vertinti tokį politinį chameleonizmą? "R.Masiulis – grynuolis technokratas: turi techninę kompetenciją, gali dirbti ir vienoje, ir kitoje Vyriausybėje. Technokratas griežtų politinių pažiūrų gali ir neturėti", – aiškina I.Matonytė.

Nors ministras turi vykdyti kažkurių politinių jėgų suformuotos Vyriausybės programą, bet, pastebi ISM profesorė, Lietuvoje jose ideologijos nedaug, nes jos didele dalimi suformuotos ministerijų valdininkų, tad pačios yra technokratiškos, kas paranku ministrams technokratams.

Ištikima vieniems

Ingrida Šimonytė – irgi iš nepartinių ministrų ir Seimo narių plejados, bet ji, skirtingai nei S.Skvernelis ar R.Masiulis, susisiejusi tik su viena partija. Ji buvo konservatoriaus Andriaus Kubiliaus Vyriausybės finansų ministrė, po to – Tėvynės sąjungos-Krikščionių demokratų (TS-LKD) rinkimų į Seimą sąraše, kaip jų iškelta kandidatė laimėjo vienmandatėje apygardoje, ją, o ne savo partijos narį, konservatoriai balsuodami pasirinko savo kandidate prezidento rinkimuose.

I.Šimonytė teigia, kad kitos partijos jos nevilioja, nes žino, jog ji "neparsiduoda ant rinkos".

Gal populiariąją nepartinę politikę vilioja ir kitos partijos? "Jokios kitos partijos manęs nevilioja, nes žino, kad aš neparsiduodu "ant rinkos". Su TS-LKD atėjau į politiką, su ja ir išeisiu. Todėl man formali narystė nėra labai svarbi, o partijos žmonės irgi manęs dėl to kažkaip nei spaudžia, nei ragina, nei ko reikalauja", – I.Šimonytė "Kauno dieną" užtikrino, kad jokios kitokios partijos sąraše jos tikrai nepamatysime, o kaip bus su rinkimais, paskelbs, kai galutinai apsispręs.

Ji sako neplanuojanti steigti ir jokių savo partijų – nei Gerovės ir Kardo sąjungos, nei Dar didesnės gerovės judėjimo, nei Gerovės labui. Pasak jos, partijų Lietuvoje ir taip per akis, o neleidžiant jau veikiančioms stiprėti, tik didėja žmonių nusivylimas ir nesibaigia naujų gelbėtojų paieškos, nors didelė jų dalis būna politikoje jau pabuvoję, tik kitu formatu.

"Dar mažiau simpatijų kelia vadizmas, kai partija kuriama dėl konkretaus fizinio asmens asmeninės charizmos ir ambicijos. Be to, tai kainuoja pinigus – po prezidento kampanijos tą žinau labai labai gerai, nepaisant to, kad žmonių aukas rinkti man sekėsi išties neblogai. Man visi šitie plepesiai apie naujas partijas kelia vieną paprastą klausimą – kas finansuos, jeigu partijas remti galima tik rinkimų kampanijos metu?" – retoriškai klausia I.Šimonytė.

I.Matonytės vertinimu, I.Šimonytė – Vakarų demokratijose plintančio politikų atsakingo veikimo, kai jie siekia ne tiek patikti rinkėjams, kiek pasiekti rezultatą, pavyzdys. Kaip finansų ministrė krizės metu priiminėdama sprendimus, ji rizikavo savo reputacija, bet elgėsi kaip gydytoja – siekė ne patikti pacientui, o išgydyti ligą. Bet I.Šimonytė – netradicinė politikė technokratė tuo aspektu, kad turi ir vertybinę ideologinę poziciją, susisiejusi tik su viena partija. Klausimas, kodėl ji netampa jų nare, ne jai.

"Jei partijoje viskas būtų gerai, ji jau būtų įstojusi. Be to, gal jos nepadrąsina jungtis ar aiškios vietos jai neatsiranda", – svarsto ISM profesorė.

Lyderių deficitas

"Nepartinių asmenų politikoje daugėjimo tendencija susijusi su lyderių deficitu. Nepartiniai kompensuoja tą deficitą, bet nenori susipančioti su kuria nors partija, jaučia savo vertę, svorį, tad papildomus taškus gali rinkti ir sau, ne tik partijai", – aiškina politologė prof. Jūratė Novagrockienė.

J.Novagrockienės teigimu, nepartinių asmenų politikoje daugėjimo tendencija susijusi su lyderių deficitu.

Ji primena, kad Lietuvoje tai ypač imta justi apie 2000-uosius, kai iškilo nauji politiniai lyderiai – Artūras Paulauskas, Viktoras Uspaskichas, jie sukūrė savo partijas, o ir visos partijos puolė ieškoti sau dekoracijų – kviestis garsenybes, kad šios pakeltų partijų reitingus. Iš pradžių buvo populiaru verbuoti operos dainininkus, aktorius, sportininkus, vėliau – pakankamai žinomus, turinčius autoritetą visuomenėje valstybės tarnautojus, kaip žinomą Finansų ministerijos specialistę I.Šimonytę ar policijos generalinį komisarą S.Skvernelį.

Pasak I.Matonytės, tokios tendencijos didesne ar mažesne dalimi būdingos ir kitų Europos šalių, ypač Vidurio Europos, partijoms. Tad technokratams ekspertams, nors ir neturintiems stipraus politinio ideologinio užsiangažavimo, atsirado niša gauti politinius postus. Anksčiau Vakarų demokratijose technokratų vyriausybės būdavo pasitelkiamos krizių laikotarpiu, o nepartiniai ministrai buvo greičiau išimtys. Dabar stiprėja tendencija, kad vyriausybėje gali būti ir apie trečdalis nepartinių ministrų, ir tai laikoma vienu iš demokratijos kokybės rodiklių, nes siekiama kokybiško rezultato. Vos trys Europos šalys – Jungtinė Karalystė, Belgija ir Vokietija – laikosi principo, kad galima apsieiti be nepartinių ministrų technokratų, nes partiniai sugeba garantuoti ekspertinį atsakingumą (tiesa, tai nereiškia, kad šiose šalyse niekada nėra buvę nepartinių ministrų). Bet nepartinis premjeras – lietuviškas fenomenas, išimtis iš taisyklės.

Ne visus nepartinius politikus galima priskirti vadinamiesiems technokratams. Kai kurie jų – tiesiog populistai.

Pasak I.Matonytės, ne kiek partinį lojalumą, kiek ekspertinį techninį išmanymą stiprina ir europinis vektorius. Štai Europos Komisija įvardijama kaip technokratinė vyriausybė: kandidatai į ją deleguoti partijų, bet tapę eurokomisarais jie nustoja atstovauti savo partijoms ir savo šalims, o tampa ekspertų komanda. Europizacija veikia ir nacionalines vyriausybes: ministrai didele dalimi savo darbotvarkes derinasi prie ES.

Tačiau politikas technokratas – ne tik privalumai. Atstatydinant R.Masiulį, kaip ir pernai gruodį tris ministrus, kaip jų trūkumas nurodyta, kad nepartiniams ministrams be partinės atramos Seime sunkiau realizuoti savo sumanymus, o tai mažina jų darbo efektyvumą. Taip, sutinka I.Matonytė, technokratai žino, kaip problemą reikia išspręsti dalykine prasme, bet nesugeba ir nenori žaisti politinių simpatijų žaidimo – eiti tartis su frakcijomis, įtikinėti rinkėjus.

Nepartinių asmenų partijų rinkiminiuose sąrašuose ar Vyriausybėse nauda – kad į politiką pritraukiama joje nedalyvavusių žmonių, dalis jų paskui tampa tos partijos nariais. Bet LVŽS praėjusiuose rinkimuose savo privalumu prieš kitas kėlė tai, kad net trečdalis jos sąrašo – ne partijos nariai. Nepartinė partija – oksimoronas.

"Kol partijos pačios neišsiugdys iškilių lyderių ir neleis jiems vadovauti, kol partijų pirmininkai, kurie nelaimi rinkimų, nepasitrauks ir neužleis vietos kitam, tol iškils nepartiniai – vieni tik tam, kad pagražintų partijos veidą, kiti pranoks ir pačius partijų lyderius", – sako prof. J.Novagrockienė.



NAUJAUSI KOMENTARAI

juk

juk portretas
tai visi kgb statytiniai siam durniu laive pradedant nuo pilvelio AAir baigiant savais farais kol pirm ir kt pridurkais bei sizofrenikais bei pedofilais juk su tokia sudkompanija imperijos griaunamos ir statomos ant apkvailintu ir priemusiu ju ikunyta /tiesa/ uz grina piniga?..........

...

... portretas
Ech, lisa, tai tavo naudai šis Pūlinys veikia?.. :s

Užpakalio koldūnai

Užpakalio koldūnai portretas
Jus visi loxai ir ūbagai :)
VISI KOMENTARAI 8
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių