Švietimas: atgal ir žemyn?

Tikslas – stabilumas

Kritikuojama, kad mūsų švietimo sistema kenčia nuo nesibaigiančių reformų ir nestabilumo, tačiau ironizuojant galima sakyti, kad šios kadencijos valdantieji yra išskirtinai stabilūs: kaip nuo pirmųjų dienų valdžioje ėmėsi naikinti pirmtakų reformas švietimo srityje, ypač pagrindinio ir vidurinio ugdymo pakopose, taip nuosekliai tą ir tęsia.

Dabar Seime marinamos dvi nuo naujųjų mokslo metų turėjusios įsigalioti naujovės: dėl privalomo trečio brandos egzamino ir dėl vadinamojo slenksčio, kurį Pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinime (PUPP) reikia peržengti norint toliau mokytis gimnazijoje.

„Tikslas nėra mechaniškai atšaukti ankstesnės valdžios sprendimus ir grįžti atgal. Tikslas – atsakingai taisyti paveldėtą sistemą, tai, kas praktikoje neveikia arba sukelia daugiau problemų, nei duoda naudos, sukurti stabilesnę, aiškesnę ir labiau į mokinio poreikius orientuotą švietimo sistemą. Pagrindiniai to motyvai yra teisingumas ir realiai veikiančios sistemos atkūrimas“, – aiškina Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkė socialdemokratė Jurgita Šukevičienė.

Pasak jos, šiandien svarbiausia – užtikrinti, kad švietimo sistema būtų stabili, prognozuojama ir orientuota į mokinių interesus.

Jos nuomone, per ankstesnę kadenciją įvesta 35 balų kartelė brandos egzaminui išlaikyti ir privalomas trečias egzaminas buvo priimti labai ambicingai ir siekiant gelbėti profesinio mokymo mokyklas. Tačiau nepakankamai įvertintas realus sistemos pasirengimas tam: ugdymo turinio reformos įgyvendinimas, mokytojų pasirengimas, mokymo priemonių prieinamumas, pereinamasis laikotarpis ir pagaliau pačių profesinių mokyklų pasirengimas.

Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos vertinimu, jei viduriniam išsilavinimui būtų taikomas reikalavimas išlaikyti tris valstybinius brandos egzaminus, jo šiemet būtų neįgiję net 20,4 proc. moksleivių. J. Šukevičienės įsitikinimu, laikinas egzamino išlaikymo kartelės sumažinimas iki 25 balų ir trečio brandos egzamino atšaukimas leidžia stabilizuoti situaciją, išvengti masinio neišlaikymo ir socialinės įtampos.

Jei pagrindinis išsilavinimas jau šiemet būtų buvęs suteikiamas tik pasiekus ministro nustatytą slenksčio lygį, Nacionalinės švietimo agentūros duomenimis, jo nebūtų įgiję per 4 tūkst. mokinių. „Kitaip tariant, vienas patikrinimas taptų teisine riba tarp mokymosi tęstinumo ir galimybės siekti vidurinio ugdymo. Ir būtent tiems, kuriems labiausiai reikia pagalbos, o ne papildomo barjero“, – pabrėžia J. Šukevičienė. Jos įsitikinimu, tai reikštų ne geresnę ugdymo kokybę, o didesnę socialinę atskirtį ir ribotas galimybes daliai jaunų žmonių tęsti mokslą.

Pasak socialdemokratės, sprendimų dėl brandos egzaminų skaičiaus, jų išlaikymo kartelės, vadinamojo slenksčio, atšaukimas siūlomas ir atsižvelgiant, kad dabartiniai mokiniai mokosi pereinamuoju laikotarpiu: nuo 2023 m. mokyklos dirba pagal atnaujintas programas, o tai didelės apimties ugdymo turinio reforma, kuri pakeitė ir mokymo turinį, ir mokinių pasiekimų vertinimą.

„Nebūtų teisinga vertinti mokinius taip, lyg reforma jau būtų visiškai įsitvirtinusi. Tai atsakomybė už valstybės priimtus sprendimus. Norime, kad brandą matuotume pagal realias žinias ir gebėjimus, o ne pagal tai, kaip greitai sistema spėjo prisitaikyti prie pokyčių“, – sako J. Šukevičienė.

Pasak jos, ankstesnių sprendimų atšaukimas nėra, kaip kartais teigiama, lengvinimas: einama ne žemyn, o realistiškai ir socialiai teisingai. Socialdemokratės įsitikinimu, problema atsiranda, kai keliamos kartelės, tačiau nesudaromos sąlygos jų pasiekti. Konservatorių pasirinkta kryptis dažnai buvo orientuota į formalių reikalavimų didinimą, tačiau ne visada pakankamai dėmesio buvo skiriama tam, kaip mokyklos ir mokiniai prie tų pokyčių prisitaikys. Rezultatas – didesnis stresas, auganti atskirtis tarp regionų ir didmiesčių, neapibrėžtumas mokyklose.

Be to, primena J. Šukevičienė, papildomi dešimt balų prie egzaminų rezultatų ir kartelių koregavimai yra laikini pereinamojo laikotarpio sprendimai, kompensacija už staigius ankstesnės valdžios sprendimus, leidžianti sušvelninti ankstesnių reformų padarinius.

Realybė: pasak P. Sungailos, kai švietimo politika paremta švytuoklės principu, mokykla kaip institucija nebegali planuoti ateities, prarandamas pasitikėjimas švietimo sistema. / P. Sungailos asmeninio archyvo nuotr.

Nei mokosi, nei dirba

Praėjusios kadencijos švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Šiugždinienė dabartinių valdančiųjų švietimo politiką vertina kitaip: „Problemas reikia spręsti, o ne jas tiesiog sušluoti po kilimu. Taip galėčiau apibūdinti visą šią ankstesnių sprendimų atšaukimo seką.“

Pasak jos, kad ne tik žodžiais švietimas Lietuvai būtų svarbiausias prioritetas, praėjusią kadenciją, įvertinus kompleksiškai, buvo priimtas visas paketas sprendimų, kurie sustiprintų švietimo sistemą.

Vienas tokių – trys brandos egzaminai, o tai yra visiškai normalu visose pažangiose EBPO valstybėse, kai kuriose jų yra ir daugiau. Kitas – dėl slenksčio: dabar stojant į gimnaziją gali jo neperžengti, vadinasi, gali baziniu lygiu nemokėti nei matematikos, nei lietuvių kalbos. „Vadinasi, ir pačiam mokiniui bus stresas, nes bus labai sunku mokytis, sunku bus ir visai klasei, nes mokinių lygis labai skirtingas, labai sudėtinga ir mokytojams“, – aiškina J. Šiugždinienė.

Eksministrė atkreipia dėmesį į su tuo susijusią prastą tendenciją – daugėja jaunuolių, kurie nei dirba, nei mokosi, nei įgyja profesiją. Moksleiviai, kurie ateina į gimnaziją neturėdami bazinių žinių, paskui sunkiai išlaiko egzaminus arba jų visai neišlaiko. Jei jie būtų ėję mokytis į profesines mokyklas, būtų įgiję profesiją, o dabar nei profesiją įgyja, nei įstoja į aukštąją mokyklą. Šalyse, į kurias lygiuojamės, profesinį kelią renkasi apie 

50–60 proc., kai kur net ir daugiau mokinių, o pas mus – 20–23 proc.

J. Šiugždinienė primena, kad kartu su kartelių kėlimu buvo priimtas ir kompleksas sprendimų atveriančių vaikams daugiau kelių: trumposios studijos kolegijoje, galimynė pasirinkus profesinį kelią vėliau žymiai paprasčiau stoti į kolegiją, o norint –  tęsti mokslus aukštojoje mokykloje. Jaunuoliams, kurie turi profesinės patirties ir yra sudėtingesnėje socialinėje situacijoje, yra tam tikros kvotos konkuruoti į studijų vietą vadinamojoje antroje eilėje.

Klaidos: pasak E. Pranckūnienės, konservatorių sprendimai priimti ne laiku, tačiau dabar toks pavienių jų atšaukimas, nematant visos sistemos, irgi nepadės jos subalansuoti ir dėl to nukentės mokiniai. / E. Pranckūnienės asmeninio archyvo nuotr.

Kam reikia PUPP?

Vis dėlto, Lietuvos edukacinių tyrimų asociacijos prezidentės, Mokyklų tobulinimo centro steigėjos Eglės Pranckūnienės nuomone, praėjusios kadencijos valdžios mąstysena, kad griežčiau vertinsime, aukščiau pakelsime karteles ir išorinė vertinimo sistema privers mokinius geriau mokytis, o mokytojus labiau juos spausti, ir lygis bus pakeltas, buvo klaidinga.

Visų pirma, tuo metu įvesti slenkstį buvo neteisinga, nes vyko daug kitų reformų: buvo įgyvendinamas įtraukusis ugdymas, pereinama prie atnaujintų programų, o tyrimai rodo, kad vis daugiau mokinių nebaigia vidurinio ugdymo. „Matėme, kas iš to išėjo, – sistema visai nebuvo tam pasiruošusi, neatlaikė visų tų pakeitimų, juo labiau kad jie nederėjo tarp savęs“, – vertina švietimo ekspertė. Tad, jos nuomone, gerai, jei vadinamasis slenkstis dabar bus atšauktas.

Be to, pasak E. Pranckūnienės, realybėje tokie būdai nebeveikia. Mokytojai pasakoja, kad kai kuriems vaikams, ypač iš pasiturinčių šeimų, egzaminai visiškai nesvarbūs, nes jie vis tiek įstos į mokamas studijų vietas. Kiti kaip tik persimoko, prieina vos ne iki savižudybių. Poveikį mokinių mokymuisi, pažangai daro ne tik išorinis vertinimas, bet visi procesai klasėje, palanki mokymosi aplinka, dėmesys mokiniui ir mokymuisi. Be to, primena ekspertė, po pertvarkų gimnazijos samprata pasikeitė, ji tapo mokykla visiems, o ne tik aukštesnių gebėjimų vaikams.

Tačiau, pabrėžia E. Pranckūnienė, dabartinė situacija, kai PUPP visiškai neturi jokios įtakos tolesniam mokinių mokymuisi, irgi nevisiškai teisinga. „Pirma turėtų būti išsiaiškinta, kas yra pagrindinio ugdymo baigimas, kokie galimi tolesni keliai, kokie būtų reikalavimai norint rinktis labiau akademinę kryptį ir kokie – labiau profesinę, o tada jau reikėtų įvesti slenksčius“, – mano ekspertė.

Jei mokinių, kurie prasčiau išlaikė PUPP, nebepriimtume į vidurines mokyklas ir siųstume mokytis į profesines, pasak jos, toks vaikų rūšiavimas siųstų neigiamą žinią apie profesines mokyklas. „Jose mokiniai taip pat mokosi bendrojo ugdymo dalykų ir tai jokiu būdu neturi būti kokio nors žemesnio lygio mokymasis. Deja, realybė kitokia ir dabar labai mažas procentas profesinių mokyklų mokinių paskui įstoja į aukštąsias mokyklas. Vadinasi, nors teigiama, kad visi keliai atviri ir mokiniai turi pasirinkimo galimybes, iš tikrųjų taip nėra“, – apgailestauja E. Pranckūnienė.

Švietimo sistema turi trūkumų. Tačiau mes jos nebandome patobulinti – arba ką nors sukuriame, arba bandome sugriauti, tačiau nemokame taisyti.

Teorija ir realybė

Kaip mokytojai vertina, kad vieni priėmė, o kiti dabar atšaukia sprendimus? Pasak biologijos mokytojo Pauliaus Sungailos, vadinamojo slenksčio klausimas labai jautrus, nes negali moksleivio dirbtinai stumti į aukštesnį lygį, jei jo pasiekimų rezultatai rodo blogas tendencijas. Kita vertus, negali ir didinti slenksčio, jei nesuteiki realios pagalbos mokiniui. Tokiu atveju sukuriame labiau atrankos, o ne pagalbos jiems mechanizmą. Jei valstybė įveda kartelę, turime sukurti ir aiškesnę sistemą, kaip padėsime moksleiviams: teiksime papildomo mokymosi galimybę, individualią pagalbą, detalias konsultacijas ar labai anksti diagnozuosime mokymosi spragas.

„Pagalba vaikui yra svarbiausia ašis. Tačiau tarp tų atrankos mechanizmų ir slenksčių pametame patį vaiką, orientyrą į jį“, – mano mokytojas.

Pasak jo, formaliai galima sakyti, kad bus finansavimas papildomoms konsultacijoms, tačiau realybėje mokytojas ir taip apkrautas, o perdegęs jis negali padėti moksleiviui. Tad realybė prasilenkia su teorija.

„Pritariu ir tam, kad būtų slenkstis mokytis gimnazijoje, ir kad egzaminų būtų daugiau, tačiau šalia to turi būti labai aiškūs reikalavimai, labai aiškios ugdymo programos. Jei orientuoji dalį mokinių į profesinį ugdymą, jo plėtra turi būti proporcingai vykdoma taip, kad ne dirbtinai mokinį ten nustumtų, bet atvertų kuo didesnių galimybių“, – mano P. Sungaila.

Tačiau, pasak jo, dabar socialdemokratai tarsi bando dirbtinai sukurti tokią sistemą, kad kuo daugiau jaunų žmonių rinktųsi aukštąjį mokslą. Tačiau galiausiai kokia tada jo vertė? Tai devalvuoja pačią idėją, kad aukštosios mokyklos vis dėlto turėtų atsirinkti gabesnius jaunuolius. Jei orientuojamės į Vakarų valstybes, tai iš tikrųjų esame šiek tiek apleidę profesinio ugdymo sritį.

Vis dėlto, jei būtų Seimo narys, P. Sungaila sako, kad dabar balsuotų prieš slenksčio ir trečio brandos egzamino atšaukimą, nes švietimo politikai reikia tęstinumo ir susitarimo, krypties. Žinoma, klaidas švietimo srityje reikia taisyti. Tačiau mokytojas sako įžvelgiąs problemą, kad kartelės nuleidimai dabar paversti švietimo politikos strategija. „Pamiršome apie švietimo strategiją kalbėti kaip apie labai ambicingą projektą, nesusitariame, kur link švietimas keliauja. Jei toliau taip blaškysimės, tiesiog būsime tame pačiame taške, kur dabar ir esame“, – vertina P. Sungaila.

Tęstinumas: pasak J. Šiugždinienės, nauja valdžia turi tęsti, kas pradėta, neatšaukti sprendimų todėl, kad galbūt jos rinkėjai bus nepatenkinti. Jei yra trūkumų – juos būtina taisyti. / Ž. Gedvilos / BNS nuotr.

Laikėsi tęstinumo

Dabar Seime valdančiųjų marinami pirmtakų sprendimai dėl slenksčio į gimnazijas ir trečio brandos egzamino – tik tąsa jau panaikintų: nuleista kartelė formuojant vienuoliktas klases nuo 21 iki 12 moksleivių, o brandos egzaminų išlaikymo – nuo 35 iki 25 balų, pridėta 10 balų prie egzaminų rezultatų.

„Prie egzaminų rezultatų pridėti 10 balų padarė daugiausia žalos visai švietimo sistemai, pasitikėjimui ja. Apskritai, kai ministras sako, kad vėl darytų tą patį, t. y. pažeistų teisės aktus, – negirdėtas dalykas. Tikrai buvo galima priimti kitokius sprendimus, jei matyta, kad užduotys per sudėtingai suformuluotos“, – mano J. Šiugždinienė.

Jos vertinimu, antras pagal žalos švietimui lygį – slenksčio atšaukimas: „Kalbame ne apie pažymius – apie žmonių ateitį ir apskritai apie mūsų valstybės ekonomiką ir ateitį. Problemą ignoravome, kėlėme į aukštesnę klasę neturinčius bazinių žinių ir dabar jaučiame to padarinius: ir tai, kad Lietuvai šiandien trūksta profesijos žmonių, ir tai, kad daugėja ir nesimokančių, ir nedirbančių jaunuolių.“

Beje, J. Šiugždinienė sako nepamenanti, kad per jos kadenciją būtų atšaukti esminiai pirmtakų sprendimai švietimo srityje. Pavyzdžiui, dviejų dalių egzaminas ar atnaujintos ugdymo programos nebuvo jos ar tuometės Vyriausybės sprendimai, bet jie buvo tęsiami.

„Reikia tęsti, kas pradėta, o jei yra kokių nors trūkumų – juos taisyti. Tačiau reikia žengti į priekį, o ne atsisakyti to, kas galėtų turėti teigiamą poveikį. Gal dabartiniai valdantieji bijo, kad jų rinkėjai bus nepatenkinti“, – mano buvusi ministrė.

Kryptis – žemyn

J. Šiugždinienė apgailestauja, kad dabartiniai valdantieji ne tik atšaukia pirmtakų sprendimus, tačiau, jos vertinimu, patys neturi ką pasiūlyti. Ankstesnę kadenciją Nacionalinio politinių partijų susitarimo formatu vyko labai daug diskusijų, jose dalyvavo įvairios parlamentinės partijos. Dabar tai nevyksta.

„Mūsų tikslas – ne inicijuoti dar vieną reformų bangą, o suteikti sistemai daugiau aiškumo ir prognozuojamumo“, – socialdemokratė J. Šukevičienė įsitikinusi, kad to šiandien labiausiai laukia švietimo bendruomenė.

Pasak jos, skirtingi požiūriai į švietimą egzistuoja, tačiau svarbiausia, kad švietimo politika netaptų ideologinių eksperimentų lauku. Švietimas yra nacionalinis prioritetas, todėl sprendimai turi būti orientuoti į mokinių interesus ir ilgalaikę valstybės pažangą. „Konservatorių kryptį būtų galima apibūdinti kaip centralizaciją, orientaciją į atranką ir kartelių kėlimą, o socialdemokratų kryptis yra kokybė, siekiant užtikrinti prieinamumą, paramą ir galimybes visiems mokiniams“, – pabrėžia J. Šukevičienė.

Tačiau ar mums, tarptautiniuose mokinių gebėjimų tyrimuose įstrigusiems tarp vidutiniokų, nereikėtų kelti mokymosi lygio kartelių, kad prisivytume pirmaujančias šalis? J. Šukevičienė sako, kad, žinoma, norime prisivyti, tačiau reikia suprasti, kodėl jos pirmauja. Estija, Suomija ir kitos sėkmės lydimos valstybės pirmiausia investavo į mokytojus, ugdymo kokybę, pagalbą mokiniams ir švietimo prieinamumą. Jos nekūrė sistemos, kurioje didelė dalis mokinių būtų eliminuojama dėl formalių barjerų. „Todėl ir mes siekiame kokybės siekdami užtikrinti prieinamumą, o ne vien griežtindami reikalavimus“, – aiškina socialdemokratė.

Pozicija: J. Šukevičienės nuomone, atšaukti pirmtakų sprendimus nėra lengvinimas: einama ne žemyn, o realistiškai ir socialiai teisingai. / R. Riabovo / BNS nuotr.

Nemokame taisyti

Mokytojas P. Sungaila pripažįsta: demokratijos požiūriu yra normalu, kad nauja valdžia peržiūri ankstesnės sprendimus. Tačiau, pasak jo, švietimo srityje reikia labai daug, turbūt daugiau nei bet kurioje kitoje srityje, atsargumo. Jei norime jauną žmogų parengti ateičiai, mokytojai turi pasirengti tam tikrą savo mokymo sistemą, turinį, todėl prašo tiesiog stabilumo, pereinamojo laikotarpio arba daugiau bandomųjų projektų keliose mokyklose.

Deja, pasak jo, dabar valstybės valdymas – dichotominis: vieni pakelia karteles, griežtina reikalavimus, o kiti, atėję į valdžią, tarsi turi padaryti atvirkščiai. Negali kaltinti vienos ar kitos kadencijos, tai – susitarimo švietimo politikoje stygius. „Kai švietimo politika paremta švytuoklės principu, tai sukelia nesaugumo jausmą, mokykla kaip institucija nebegali planuoti ateities, mokiniai, mokytojai ir visa švietimo bendruomenė tiesiog praranda pasitikėjimą švietimo sistema“, – konstatuoja P. Sungaila.

Tačiau, pasak jo, turbūt visus švietimo politikus, nepriklausomai nuo to, kas yra Vyriausybėje, sieja tai, kad jie negirdi švietimo bendruomenės. Pavyzdžiui, dabar pasigirsta diskusijų, kad reikia fundamentaliai peržiūrėti egzaminų modelį. Tai absurdiška, nes tam jau buvo skirta labai daug metų darbo. „Taip, sistema turi trūkumų. Tačiau mes jos nebandome patobulinti. Mes arba ką nors sukuriame, arba bandome sugriauti, tačiau nemokame taisyti“, – apgailestauja P. Sungaila.

Be sistemos

E. Pranckūnienė taip pat laikosi nuomonės, kad sprendimus dėl visokių kaitaliojimų švietimo srityje reikia priimti labai atsargiai, apgalvoti daug visokių veiksnių, kokį poveikį tai turės mokinių galimybėms, nes dabar atrodo, kad visa sistema tiesiog išsibalansavo, ja kaip ir nebegalima  pasitikėti.

Lietuvos aukštųjų mokyklų bendrajam priėmimui organizuoti asociacijos buvęs ilgametis vadovas Pranas Žiliukas atkreipė dėmesį, kad mūsų mokiniams jau sunkiau įstoti į užsienio universitetus, nes nebepasitikima jų egzaminų rezultatais. Pavyzdžiui, pernai pridėjus balų, šimtukų skaičius išaugo kosmiškai ir vertinimas tapo visiškai nepatikimas.

E. Pranckūnienė atkreipia dėmesį į dar vieną aspektą: dabar atšaukiami tai vienas, tai kitas sprendimas, tačiau kiekvienas yra bendros sistemos dalis. Jos vertinimu, konservatorių sprendimai buvo priimti ne laiku, tačiau toks pavienis jų atšaukimas nematant visos sistemos, deja, irgi nepadės sistemos subalansuoti, tai griauna jos patikimumą ir dėl to kenčia mokiniai.

„Turime turėti aiškią kryptį, kur einame. Ar norime tiesiog pataikauti, nes visą laiką iš švietimo bendruomenės girdėti – nenorime jokių pokyčių, tegu tik viskas nusiramina? Tačiau švietimo srityje tai neįmanoma. Jei tik užmiegi – viskas, traukinys nuvažiuoja pro šalį“, – pabrėžia E. Pranckūnienė.