Kadenciją baigęs Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus, sugrįžęs į aktyvų gyvenimą, baigia įveikti sunkią onkologinę ligą. Beliko vienas žingsnis, kurį jis žengs artimiausiu metu.

Liga dvasios nepalaužė

"Jaučiuosi taip, kaip jaučiausi būdamas absoliučiai sveikas. Iš šalies žiūrint, gali atrodyti, kad simuliuoju ligą", – į klausimą apie savijautą atsako vienas populiariausių Lietuvos žmonių, dvi kadencijas Lietuvos prezidentu buvęs V.Adamkus.

Šiltas akių žvilgsnis, tvirtas rankos paspaudimas, žvali eisena pasitinkant ir kviečiant vidun Turniškių rezidencijoje byloja: sunki onkologinė liga – inkstų vėžys tikrai traukiasi, jei ir nėra pasitraukusi visai.

"Kiekvieną rytą, devintą valandą, būnu prezidentūroje. Jau šešti metai eina, kai baigėsi antroji mano kadencija, bet ten turiu du kambarius su laukiamuoju, per dieną ateina daugybė žmonių, netyla telefonas", – savo dienotvarkę pristato V.Adamkus.

Žmonės ir dabar į jį kreipiasi įvairiais klausimais, dėl įvairių problemų.

"Ateina pas mane, lyg turėčiau sprendimo galias. Aš galiu tik savo nuomonę išreikšti, todėl stengiamės patarti, kur kreiptis, perduodame laiškus institucijoms, atsakingoms už tų problemų sprendimą. Bandome pagelbėti tokiu būdu", – buvęs šalies prezidentas negali būti abejingas Lietuvos žmonių rūpesčiams.

Dalyvavimas įvairiuose renginiuose, prašymai būti jų svečiu ar globėju, pasakyti savo nuomonę, duoti interviu – tai V.Adamkaus kasdienybė. Praėjusį penktadienį dar ir vakare laukė susitikimas su visuomene renginyje, skirtame Ukrainos vaikams paremti.

"Iš Briuselio skambino, prašė būti šio renginio globėju. Jei ne liga, sakyčiau, kad su malonumu dirbu toliau. O baigęs antrą kadenciją, pamenu, galvojau, ką reikės veikti", – V.Adamkus pripažįsta, kad jam nesvetimos visos žmogiškosios savybės.

Prisipažįsta ir tai, kad jaučiasi šiek tiek silpnesnis nei prieš susirgdamas. Gydytojai sako, kad tai chemoterapijos padarinys.

"Negaliu fiziškai padaryti to, ką galėdavau anksčiau. Laiptais į trečią aukštą bėgte užbėgdavau, o dabar sunku lipti, turiu sustoti minutei. Matyt, organizmas paveiktas tų cheminių medžiagų", – atvirai apie savo savijautą pasakoja V.Adamkus.

Beje, visą alinančią chemoterapiją, keturis jos kursus, ištvėrė nesunkiai.

"Buvau įspėtas, kad gali pykinti ar bus kitokia šalutinio poveikio reakcija, bet viską perėjau kaip niekur nieko. Mano gydytojai tuo labai džiaugiasi", – dalijasi patyrimu V.Adamkus.

Lengviau ir sunkiau

– Ką lengviau valdyti: valstybę ar ligą? – klausiu kadenciją baigusio Lietuvos prezidento V.Adamkaus.

– Būti valstybės vadovu – lengviau, nei galynėtis su liga. Valstybei vadovaudamas turi turėti savo tikslą, idealą ir sąžinę. To tikslo siekiant ir būnant atsakingam prieš savo sąžinę, bei tikram, kad eini teisingu keliu, yra lengviau, nei užklupus ligai. Jei ji nustatyta per vėlai – tavo likimas nulemtas. Mane, gyvenimą nugyvenus be ligoninės, liga užklupo baigus savo įsipareigojimus.

– Kaip manote, kodėl? Juk jūs garsėjote sveika gyvensena.

– Peržiūrėjęs visą savo šeimos genetiką, kiek įmanoma, kelis šimtus metų atgal, neradau nė vieno protėvio, kuris būtų sirgęs onkologine liga. Aš esu pirmas. Klausiau savo gydytojų: kodėl, iš kur? Sako, kad tikslaus atsakymo nėra, nors visame pasaulyje dedamos milžiniškos pastangos rasti onkologinių ligų priežastis ir užkirsti joms kelią.

Prielaida, kad šios ligos yra ilgai trunkančios įtampos padarinys, mano atveju yra galima. Dešimt metų čia, Lietuvoje, vykdant šalies prezidento pareigas, įtampos pakako. JAV du dešimtmečius atpylus aplinkos apsaugos federalinės valdžios institucijoje, būnant atsakingam 45 mln. gyventojų, jaučiant tarptautinę atsakomybę, įtampos buvo ne mažiau nei Lietuvoje. Atrodytų, Lietuva mažesnė ir problemos turėtų būti mažesnės, ypač gamtos apsaugos srityje, bet negali užsimerkti žvelgdamas į  visas kitas negeroves, kurių yra daug. Galbūt tai susikaupė ir susimetė į ligą. Sau iškėliau tikslą: nepasiduoti, kovoti iš visų jėgų ir laimėti.

– Gal jau ir laimėjote?

– Žiūrėsime. Esu dėkingas medikams. Jų rūpestis ir pagalba padėjo gana greitai atsigauti. Jaučiu moralinę jėgą linkinčiųjų man pasveikti. Kartoju ir su jumis kalbėdamas: nepasiduosiu.

Vėžys be simptomų

– O kaip pajutote, kad sergate? Kokie buvo ligos simptomai?

– Nieko nepajutau. Jei ne modernioji medicina, nebūčiau žinojęs, kad užklupo liga. Laimė, kad gydytojai ją pamatė pačioje pradžioje. Tai suteikia daug daugiau vilties pasveikti. Man einant aukštas pareigas JAV, buvo privaloma kasmet tikrintis sveikatą. Tai dariau ir Lietuvoje. Kai reguliaraus tikrinimosi metu paaiškėjo, kad sergu, iškart atsidaviau į gydytojų rankas, laikiausi visų nurodymų. Visiems reikia nuolat tikrintis sveikatą.

– Pas mus profilaktiniai tyrimai nepopuliarūs, o modernus gydymas vėluoja, trūksta vaistų.

– Mums reikia nustatyti prioritetus. Sveikata – visų svarbiausia. Kai kurių projektų nevykdydami, valstybės nesužlugdysime, o negydydami sergančio žmogaus – jį prarasime. Pritariu tiems žmonėms, kurie nesutinka su dabartine sveikatos politika. Ministrų ir kitų pareigūnų kalbos, kad trūksta pinigų, man nepriimtini. Taip, biudžetas medicinos sričiai galėtų būti didesnis, bet pasižvalgykime aplinkui ir įvertinkime tas sritis, kur pinigai iššvaistomi. Vyriausybė lėšų skiria projektams, kurie gali būti pradėti įgyvendinti ir po dešimties metų, ir dėl to Lietuva nenukentės. Bet vykdomi jie, o sveikatos sistemai pinigų nėra. Reikia viską daryti, kad ten, kur reikia pagalbos žmogui, ji būtų suteikta. Jei valstybė įsipareigojusi ją teikti nemokamai, tai  įgyendinkime. Žmonės moka ir sveikatos draudimo mokesčius, todėl neužtenka vien  kalbų, tuščių pasiteisinimų.

– Ar dėl didesnių medicinos galimybių JAV konsultuojatės ir su šios šalies medikais?

– Į Čikagą skridau, tikrinausi sveikatą. Dabar laukiu atsakymo iš Čikagos universiteto Medicinos centro, kada man atvykti. Kai tik praneš, skrisiu į JAV. Lietuvoje tik dabar pradedamas gydymas šalčiu, neseniai kaip didžiausią žinią paskelbė, kad onkologinis židinys sunaikinamas žemąja temperatūra. JAV jau seniai tai daroma. Nereikia radikalios operacijos, galima lengesniu keliu ligą išgydyti. Čikagoje nesveikas mano inkstas bus užšaldytas – onkologinis židinys sunaikinamas žema temperatūra. Esu įsitikinęs, kad viskas bus gerai.

Aš didžiuojuosi ir Lietuvos medicina. Tai vienas didžiausių dabartinės nepriklausomos Lietuvos laimėjimų. Savo akimis matau milžinišką pažangą medicinos srityje. Reikia džiaugtis moderniausiomis technologijomis, nekalbant apie sąlygas ligoniams. Prisiminus sovietinius laikus, dabar skirtumas – kaip dangus ir žemė.

Kuo serga sveikatos sistema

– Jūs taip atvirai kalbate apie savo ligą...

– Man keista, kad tarp mūsų medicinos darbuotojų yra vengiančių pacientui atvirai pranešti apie onkologinę ligą, paaiškinti apie gydymą. Sergantys žmonės irgi slepia ligą lyg būtų nusikaltimas, kad tave ištiko tokia nelaimė. Aš esu atviras, ir ne todėl, kad parodyčiau, koks aš nelaimingas, kaip kenčiu. Tačiau slėpti, kas yra įvykę, nematau jokio reikalo.

– Kas Jums yra sveikata?

– Kiekvienam žmogui sveikata yra svarbiausia jo gyvenimo sritis aukščiausiu lygiu. Gali turėti milijonus, būti turtingiausias, bet jei nebus sveikatos, niekas tau nepadės atkurti jėgas ar prailginti gyvenimą, visa kita, kas tave sups, taps labai nereikšmingu dalyku. Žmonės to neįvertina, susirgę numoja ranka galvodami, kad pasveiks savaime. Bet kurios ligos ankstyvoje stadijoje gavus tinkamą medicinos pagalbą galima išsigydyti. Tačiau dabar, kai antroje mano gyvenimo dalyje tenka apsilankyti ligoninėse, matau ir girdžiu, kad žmonės laukia dienų dienas konsultacijos, planinės operacijos – du, tris mėnesius, o jei dar kokį sąnarį reikia keisti – vos ne valstybę griauna dėl pinigų stokos. Tai skubiai taisytinos problemos. Galima atidėti daug projektų, net įstatymų svarstymą, bet medicinai turi būti teikiama pirmenybė.

Turiu labai daug malonių socialinių kontaktų su mūsų gydytojais ir pasikalbėjus aišku, kad medicinos srityje labai daug biurokratijos. Gydytojai turi savo pareigas, bet pusę darbo laiko, jei ne daugiau, priversti užsiimti popierizmu. Turime bet kokia kaina ir labai greitai pradėti pertvarkyti šią sritį, kad gydytojai užsiimtų ne įvairių raportų, ataskaitų rašymu – tai gali atlikti bet kuris kitas toje srityje parengtas specialistas, o gydymu.

– O Jūs baigiate rašyti naują knygą?

– Turiu sunkumų prisiversti ją baigti, galvoju, kad tai tikrai paskutinė knyga. Tikiuosi, tiksliau, planuojama, kad ji pasirodys iki šių metų pabaigos.

– Joje bus skirta vietos ir Jūsų gimtajam Kaunui?

– Kaunas paliko šviesų įspūdį mano gyvenime. Norėčiau šiame mieste truputį daugiau pažangos. Atrodo, kad Kaunui trūksta dažų, ir kartais pajuokauju sakydamas, kad nupirksiu kažkiek, tegul tik pasidažo. Mieste yra puikios architektūros istorinių pastatų, jie vertingi iki šios dienos, tik labai apšiurę.

Visiems kauniečiams ir visos Lietuvos žmonėms norėčiau pasakyti, kad neatidėliotų, jei jaučia, kad su sveikata kas negerai, jei yra paliesti bet kokios ligos. Sveikatos sistemai linkiu kuo greičiau persitvarkyti ir vykdyti valstybės įsipareigojimus, kad kiekvienas Lietuvos žmogus turėtų galimybę būti aprūpintas kalbant apie sveikatą. Mūsų jaunimui, kuris pasirenka mokytis medicinos, linkiu sėkmingai juos baigti, prasmingai dirbti sekant aukšto lygio mokytojų pėdomis.