V. Čmilytė-Nielsen: „Barnevernet“ pas mus – keiksmažodžio sinonimas

– Kai policija iš girtaujančių ir smurtaujančių tėvų paima vaiką, šis dažnai vežamas ne kur kitur, bet tiesiai į gydymo įstaigą. Tai rodo, kad ne visai aišku, ką daryti su sveiku, bet skriaudžiamu vaiku?

– Iš tikrųjų, tai yra rimta problema. Po šiais metais įvykusios Mato tragedijos ypač didelis dėmesys buvo skirtas vaiko teisių apsaugos sistemai ir jos spragoms. Kiek man teko dalyvauti ir klausymuose, ir Žmogaus teisių komiteto posėdžiuose, kur buvo kviesti įvairių institucijų atstovai, susidarė įspūdis, kad vaiko teisių apsaugos sistemoje labai trūksta koordinavimo tarp įvairių institucijų. Dažnai susidaro situacija, kai dešinė ranka nežino, ką daro kairė.

Norvegijoje iš šeimų paimamas kur kas mažesnis procentas vaikų negu Lietuvoje. Mes palyginti visai neseniai pradėjome Lietuvoje garsiai ir daug kalbėti apie smurtą prieš vaikus.

Kita vertus, labai džiaugiuosi, kad iš Vyriausybės kad ir šiek tiek pavėluotai pagaliau į Seimą atėjo Vaiko teisių pagrindų įstatymo naujoji versija. Išskirčiau tai, kad yra koncentruojamasi į pagalbą šeimoms, kad būtų nuolatos budintys žmonės, vadinamieji budintys globėjai, ir apskritai žmonės, kurie yra pasirengę suteikti pagalbą į krizinę situaciją patekusiems vaikams. Kiekvienoje savivaldybėje, priklausomai nuo planuojamų lėšų ir nusistatytos tvarkos, galioja šiek tiek kitokia tvarka ir iš policininkų dažnai reikalaujama, kad šie išspręstų problemą. Kai trūksta grandžių, tokios situacijos ir iškyla.

– Nemanote, kad vis dėlto didelis iššūkis savivaldybėse surinkti budinčius globėjus, kurių atlyginimai, kiek teko girdėti, nėra įspūdingi?

– Žinoma, kad tai yra iššūkis. Budintys globėjai ar vaiko teisių specialistai, kurie budi nuolatos, dirba ne tik darbo dienomis ar valandomis, bet ištisą parą, yra nepakeičiami. Manau, kad budintys globėjai yra labai reikalingi ir jų atlyginimams reikės surasti ir skirti lėšų, nes smurtas prieš vaikus Lietuvoje yra itin rimta problema.

– Ką daryti su miegančia vaiko teisių tarnyba: kaip pažadintų jų specialistus?

– Neteisinga būtų suversti kaltę dėl esamų problemų kažkuriai vienai institucijai ir sakyti, kad ji viena neatlieka darbo ir dabar turime tokią situaciją. Šiuo atveju svarbus visuomenės supratimas, kad smurtas artimoje aplinkoje, smurtas prieš silpnesnįjį – moterį ar vaiką – visiškai nepriimtinas. Jau einame teigiama linkme, nors ir nepakankamai greitai. Tai rodo ir statistika, kai registruojama daugiau smurto prieš vaikus atvejų. Greičiausiai tai ne augančio smurto skaičius, bet didėjantis visuomenės suvokimas, kad smurtas yra neleistinas ir būtina į jį reaguoti. Tad aš nesuversčiau kaltės vienai institucijai, kuri ir taip yra perkrauta, kai šeimų specialistams tenka kur kas daugiau nei įmanoma fiziškai suspėti.

– Smurto prieš vaikus atvejus ypač jautriai visuomenei parodo Kauno klinikų profesorius Rimantas Kėvalas. Galbūt mums reikėtų tokios pat tarnybos kaip norvegų „Barnevernet“?

– Norvegijos vaiko teisių apsaugos tarnyba „Barnevernet“ turi neįtikėtinai blogą vardą Lietuvoje – tai vos ne keiksmažodžio sinonimas. Galbūt svarbu atskirti tokius sensacingas naujienas nuo faktų: kiek man teko domėtis, Norvegijoje iš šeimų paimamas kur kas mažesnis procentas vaikų negu Lietuvoje. Mes palyginti visai neseniai pradėjome Lietuvoje garsiai ir daug kalbėti apie smurtą prieš vaikus. Aš labai džiaugiuosi, kad atsirado tokie drąsūs ir pilietiški žmonės kaip profesorius Kėvalas, kuris, mano galva, tikrai padarė labai daug, kad būtų atkreiptas visuomenės dėmesys į šią problemą visuose lygmenyse.

Kai visai neseniai buvo atvažiavęs žymus Švedijos pediatras, jis irgi minėjo, kad prieš kelis dešimtmečius Švedijos situacija buvo labai panaši į Lietuvos, tiesiog pamažu keitėsi supratimas bei smurto prieš vaikus vertinimas. Tai vyko ne per vieną dieną ir ne paspaudus kokį nors stebuklingą mygtuką, o žengus daugybę žingsnių. Įstatyminiai pakeitimai irgi turi didelės reikšmės. Todėl aš džiaugiuosi vasario 14-ąją priimtu sprendimu dėl keturių smurto formų prieš vaikus apibrėžimo ir uždraudimo. Tuomet buvo daug interpretacijų, kad ir taip neleidžiama smurtauti Lietuvoje prieš kitą asmenį, bet tarp suaugusiojo žmogaus ir vaiko nebūdavo dedamas lygybės ženklas. O tai yra svarbu.

– Neįgalių vaikų teisės irgi nėra užtikrinamos: Vaiko raidos centras – su kiauru stogu.

– Neįgalių vaikų ir suaugusių problemos – atskira ir itin opi tema, nes vis dar susidaro įspūdis, kad neįgalių žmonių Lietuvoje iš viso nėra. Ne dėlto, kad jų mažai – tiesiog jų nematome. Jie neturi galimybių, jiems nėra sudarytos sąlygos. Kalbant apie neįgalius vaikus, raidos centro kiauras stogas – ne vienintelis rūpestis. Labai džiaugiuosi Justo Džiugelio iniciatyva įsteigti Neįgaliųjų teisių komisiją Seime, kur būtent ir koncentruojamasi į negalią turinčių žmonių problemas. Vaikų – irgi. Ketinu labiau gilintis į šiuos klausimus ir manau, kad pavyks pagerinti neįgalių žmonių situaciją Lietuvoje.

– Kalbant apie poras, kurios nori susilaukti vaikų, bet negali, kokių spragų matote ne taip seniai priimtame Pagalbinio apvaisinimo įstatyme?

– Praėjusį mėnesį Seime buvo didelė konferencija, skirta būtent Pagalbinio apvaisinimo įstatymui. Tikslas buvo apžvelgti, kaipgi jis veikia praktikoje ir ko galbūt trūksta. Bendras vaizdas susidaro toks, kad buvo priimtas nors koks įstatymas, kitas vertus, jame nemažai nuostatų, kurios pacientams nėra draugiškos, neskatina rinktis pagalbinio apvaisinimo procedūrų. Galėčiau atkreipti dėmesį į kontraversišką amžiną embrionų šaldymo klausimą. Idėja tokia, kad sukurti, bet ne panaudoti embrionai negali būti sunaikinami. Praktinės šio įstatymo nuostatos yra tokios, kad už embrionų saugojimą kažkas turi būti pasiruošęs mokėti. Valstybė šios funkcijos neapsiima, nors įpareigoja išlaikyti embrionų šaldymą. Tie kaštai nėra dideli, bet visgi iš karto kyla klausimas, ar gydymo įstaiga apsiims, ar pacientai. Ši prievolė lyg ir permetama pacientams, tačiau akivaizdu, kad amžinybės sąvokos įtvirtinimas įstatyme yra absurdiškas.

Galime įsivaizduoti, kai donorai – potencialūs tėvai – jau yra pagyvenę ir į pensiją išėję žmonės, o jų embrionai dar šaldomi ir už tai reikia mokėti. Kitas dalykas – lytinių ląstelių donorystė negali būti kompensuojama. Tikimasi, kad jaunos moterys galbūt norės padėti susilaukti vaikučių kitoms poroms, iškęs skausmingas procedūras, bet visa tai darys netgi negaudamos kompensacijos už išlaidas. Man gaila, kad mes apribojame jaunas šeimas, kurios norėtų susilaukti vaikų Lietuvoje ir praktiškai pralaimime konkurenciją su kaimyninėmis valstybėmis, kur pagalbinio apvaisinimo tvarka žymiai paprastesnė. Tikrai ketinu rudenį kartu su kolegomis teikti kelias pataisas būtent dėl Pagalbinio apvaisinimo įstatymo, nes manau, kad pacientams jis turėtų būti draugiškesnis ir palankesnis.