Pereiti į pagrindinį turinį

Veiklos mitais ir žūties mįsle apgaubtas prezidentas

2024-01-21 07:00

Prieš 80 metų Klivlande, išsinuomoto namo mįslingame gaisre, žuvo Lietuvos prezidentas Antanas Smetona, kuriam iki šiol primetami neteisingi kaltinimai, pusę amžiaus sovietų propagandos kalti lietuviams į galvas.

Aktyviai veikti negalėjo

Sovietams inkorporavus Lietuvą į SSRS sudėtį, 1940 m. laikinai ėjęs JAV valstybės sekretoriaus pareigas Benjaminas Sumneris Wellesas savo vyriausybės vardu paskelbė, kad JAV administracija nepripažįsta Baltijos šalių okupacijos, ir pripažino Lietuvos diplomatinę tarnybą užsienyje, atstovybes ir konsulatus.

1941 m. buvo atšildytos Lietuvos valstybės lėšos, laikomos JAV bankuose, nes tas lėšas amerikiečių valdžia buvo įšaldžiusi, kai sovietai okupavo Lietuvą. Ilgainiui A. Smetonai pradėta mokėti iš tų atšildytų lėšų po 800 dolerių kas mėnesį jo pragyvenimui su žmona JAV. Prezidento gyvenimą, politinę veiklą JAV sunkino tai, kad jis negalėjo laikyti savęs jokios vyriausybės nariu, užsiimti aktyvia politine veikla, – su tokia sąlyga jis gavo JAV vizą.

Nepaisant to, A. Smetoną priėmė ir minėtas B. S. Wellesas, ir JAV prezidentas Franklinas D. Rooseveltas. A. Smetona kreipėsi į JAV ir Kanados gyventojus per nacionalinio transliuotojo radijo tinklą, rašė straipsnius į lietuvišką spaudą, dalyvaudavo tautininkų išeivijos renginiuose, nes kitos lietuvių išeivijos organizacijos jam priekaištavo dėl nesipriešinimo sovietų agresijai. Minėtas ir kiti nepagrįsti kaltinimai dėl naktinio 1940 m. birželio 14-osios posėdžio sprendimų gajūs iki šiol. Ypač tie, kuriuos 50 metų skleidė sovietų propaganda.

Pora: prezidentas su žmona Sofija Smetoniene 1941 m. kovo 10 d., atvykę į Niujorką. / V. J. Smetonos archyvo nuotr.

Prezidento „kaltės“

Netiesa, kad prezidentas, palikdamas Lietuvą, išgrobstė valstybės iždą, – A. Smetona paėmė iš banko tik savo sąskaitoje buvusius pinigus.

Prezidentas ir tik keli ministrai naktiniame 1940 m. birželio 14-osios posėdyje, kuriame buvo svarstomas SSRS ultimatumas Lietuvai, pasisakė už pasipriešinimą okupantams ginklu, pasisakė prieš Valstybės saugumo departamento direktoriaus Augustino Povilaičio ir vidaus reikalų ministro Kazimiero Skučo suėmimą.

Vyriausybės sprendimas buvo priešingas. Už nesipriešinimą ginklu pasisakė tuometis kariuomenės vadas Vincas Vitkauskas, pats ministras pirmininkas Antanas Merkys, jo pavaduotojas Kazys Bizauskas ir net ketintas į jo vietą skirti naujojoje Lietuvos vyriausybėje (ją sudaryti reikalauta SSRS ultimatume) Stasys Raštikis, anksčiau vadovavęs Lietuvos kariuomenei.

Nors prezidentui priekaištaujama, kad jis, būdamas ginkluotųjų pajėgų vadas, neliepė gerai parengtai Lietuvos kariuomenei priešintis sovietų invazijai, A. Smetona neturėjo teisės vienašališkai priimti tokio sprendimo – reikėjo kariuomenės vado ir ministro pirmininko sutikimo, jų parašų.

Ar galėjo prezidentas ką nors pakeisti? Pasak paties A. Smetonos, tą istorinę naktį nebuvo jokių galimybių ir laiko pakeisti ministrų kabinetą, jo pirmininką, kad būtų priimti kitokie sprendimai.

A. Smetonos politinei veiklai JAV kišo koją ir tai, kad į karą prieš Vokietiją įstojo JAV, tapdama SSRS sąjungininke.

Okupacija buvo neišvengiama

Anot istoriko Algimanto Kasparavičiaus, nors išvengti okupacijos buvo neįmanoma, bet pasipriešinimo atveju sovietinės okupacijos teisėtumo fasadas būtų sugriautas, o Lietuva nebūtų strimgalviais puolusi į SSRS glėbį. Gal net būtų galėjusi pasukti Lenkijos keliu? A. Smetona, priešingai nei Latvijos ir Estijos prezidentai, blaiviai įvertinęs susidariusią situaciją po SSRS ultimatumo priėmimo, nusprendė trauktis iš Lietuvos. Mat nenorėjo, kaip pats yra sakęs, kad sovietai priverstų jį savo rankomis subolševikinti Lietuvą.

Prezidento rankose pagal 1938 m. Konstituciją buvo sutelktos didžiulės galios. Todėl sovietai su skubiai sudaryta nauja Lietuvos vyriausybe  uoliai medžiojo A. Smetoną, kad šis pasirašytų aneksiją įteisinančius dokumentus.

A. Smetona numatė subolševikinimą – jis tikslingai paskyrė ministrą pirmininką Antaną Merkį laikinai eiti prezidento pareigas, o tai reiškė, kad šis neturi teisės paskirti naujo prezidento. Tai sovietams turėjo tapti sunkia teisine kliūtimi inkorporuojant Lietuvą į SSRS.

Deja, Maskva privertė A. Merkį pažeisti Lietuvos Konstituciją.

Likimas: Sofija Smetonienė su sūnumi Juliumi Rimgaudu Smetona dalyvauja atsisveikinimo su A. Smetona ceremonijoje Klivlande. 1944 m. sausio 13 d. / V. J. Smetonos archyvo nuotr.

Nepatogus ir JAV, ir SSRS

Anot istoriko, rašytojo ir diplomato Alfonso Eidinto, A. Smetona emigracijoje JAV laikė save Lietuvos prezidentu ir teigė, kad pokarinė Lietuva turės būti atkurta 1918 m. sukurtosios demokratinės Lietuvos pagrindais. Tačiau aktyviai veikti emigracijoje prezidentas negalėjo dėl pažado nedalyvauti politinėje veikloje.

A. Smetonos politinei veiklai JAV kišo koją ir tai, kad į karą prieš Vokietiją įstojo JAV, tapdama SSRS sąjungininke. Pasak istoriko A. Kasparavičiaus, esant tokiai situacijai, A. Smetona emigracijoje tapo nepatogia figūra abiem pusėms.

Pirmiausia, žinoma, Maskvai, kuri turėjo pagrindo baimintis, kad, karui baigiantis ar pasibaigus, amerikiečiai gali atgaivinti Lietuvos prezidento reikalą tarptautinėje arenoje arba derybose su SSRS ir taip išryškinti sovietų valdžios teisėtumo klausimą Baltijos šalyse. Juk A. Smetona formaliai galėjo atnaujinti savo veiklą. Kad to neįvyktų, sovietams buvo svarbu neutralizuoti Lietuvos prezidentą. Kas galėtų tai paneigti? Tai gal išties 1944 m. sausio 9-ąją Klivlande kilęs gaisras, nusinešęs A. Smetonos gyvybę, buvo sovietų NKVD suplanuotas?

Ne apie oficialią prezidento mirties priežastį, bet apie iki šiol gyvybingą, nors neparemtą svariais argumentais, jo žūties versiją prieš kelerius metus teko kalbėtis su šiauliečiu teisininku Stasiu Šimkevičiumi ir ne vieną knygą apie A. Smetoną ir jo šeimos narius parašiusia kauniete istorike dr. Ingrida Jakubavičiene.

Įvardijo kaltininką

A. Smetona, 1943 m. rudenį susirašinėdamas su Lietuvos diplomatais, atkreipė dėmesį į blogą namo, kuriame gyveno, šildymo sistemos būklę. Pasak A. Eidinto, nėra žinių, kad tą problemą būtų mėginta spręsti. Galbūt apie tą problemą žinojo ir prezidento žūtimi galimai suinteresuotas Kremlius?

Prieš kelerius metus S. Šimkevičius drąsiai teigė, kad A. Smetoną gaisre pražudė ilgametis Lietuvos komunistas Povilas Rotomskis. Pasak teisininko, jis prie šios išvados priėjo ilgai tyrinėjęs, lyginęs faktus. Beje, P. Rotomskio pavardę knygoje „Duetas. Antanas ir Sofija Smetonos“ mini ir dr. I. Jakubavičienė. Beje, S. Šimkevičius, savarankiškai tyrinėjęs A. Smetonos žūties priežastis, šios knygos nebuvo skaitęs.

Minėtoje dr. I. Jakubavičienės knygoje, be Sofijos Smetonienės, A. Smetonos sūnaus Juliaus oficialių liudijimų apie gaisrą, straipsnių iš to meto JAV laikraščių ir kitų šaltinių, istorikė atkreipia dėmesį į nekorektišką kairiosios lietuvių išeivijos spaudos poziciją, nurodant A. Smetonos žūties priežastį: grįžo paimti žmonos kailinių ir todėl užduso dūmuose. Iš tiesų dar nepasveikęs po gripo prezidentas nenorėjo bėgti žiemą į kiemą vienmarškinis.

Laidotuvės: prezidento A.Smetonos karstas garbingai palydimas į Klivlando šv. Jono katedrą, kurioje buvo aukojamos šv. Mišios. 1944 m. sausio 13 d. / V. J. Smetonos archyvo nuotr.

Keisti sutapimai

Knygos autorė kartu atkreipė dėmesį ir į sklidusius JAV gandus apie visur prasismelkiančių čekistų dalyvavimą sukeliant gaisrą. Tie gandai pasiekė ir Lietuvą.

Dr. I. Jakubavičienė nurodo šaltinį, kuriame pirmą kartą viešai įvardytas Smetonų namo Klivlande padegimo organizatorius P. Rotomskis. Tai Vandos Mickuvienės straipsnis 1994 m. „Lietuvos aide“. Ji rašė, kad, 1949 m. viešėdama pas Rotomskius Klaipėdoje, buvo supažindinta su svečiu iš Vilniaus P. Rotomskiu. Jai buvo pašnibždėta, kad tai „didelis komunistas“, 1946–1948 m. dirbęs sovietinės Lietuvos užsienio reikalų ministru. Kai P. Rotomskis įkaušo, matyt, norėdamas pasipuikuoti savo žygdarbiais, prasitarė, kad tai jis 1944 m. sausį „sutvarkęs“ A. Smetoną.

Pasak S. Šimkevičiaus, P. Rotomskis – Kremliaus gegučių Lietuvoje padėtų kiaušinių gegužiukas. Dar 1928 m., būdamas vietinės komunistų organizacijos narys, dešimčiai metų buvo uždarytas į kalėjimą už nelegalią veiklą, o pirmosios sovietų okupacijos metu, 1940–1941 m., buvo sovietinės Lietuvos vyriausybės atstovu prie SSRS Liaudies komisarų tarybos.

Karo metais P. Rotomskis buvo išsiųstas dirbti į SSRS konsulatą Niujorke – stiprinti pažangių užsienio lietuvių ryšių su Lietuva. 1944 m. vasarą grįžęs į Lietuvą, P. Rotomskis iškart tapo užsienio reikalų ministru. Anot S. Šimkevičiaus, Kremlius taip atsidėkojo P. Rotomskiui už jo darbą SSRS konsulate Niujorke, t. y. už teroristinį aktą Klivlande, kurio metu žuvo prezidentas A. Smetona.

Vargu ar atsitiktinumas

Istoriko A. Kasparavičiaus nuomone, S. Šimkevičiaus išvadas galima vertinti įvairiai, bet tikėtina, kad P. Rotomskis dalyvavo akcijoje prieš prezidentą. „Be kitų priežasčių ir anksčiau nurodytų sutapimų, vargu ar atsitiktinai P. Rotomskis staiga atsiduria SSRS konsulate ir praktiškai iškart po A.Smetonos mįslingos žūties išvyksta iš JAV“, – pastebėjo istorikas.

Anot S. Šimkevičiaus, ministro portfelis – ne vienintelė SSRS padėka P. Rotomskiui. „Jo nekrologe aptikau informaciją, kad grįžusį iš JAV į Lietuvą P. Rotomskį sovietų vyriausybė apdovanojo Darbo raudonosios vėliavos ir Garbės ženklo ordinais, medaliu „Už šaunų darbą Didžiajame Tėvynės kare“. Apie tuos P.Rotomskio apdovanojimus kažkodėl nutylėjo sovietinė enciklopedija“, – pastebėjo teisininkas.

S. Šimkevičiaus nuomone, šie apdovanojimai – tai dar kelios padėkos P .Rotomskiui už teroristinio akto surengimą Klivlande. „Minėtas nekrologas, išspausdintas „Tiesos“ laikraštyje, tik patvirtino mano spėjimą, kad būtent P. Rotomskis buvo gaisro Klivlande organizatorius“, – sakė S. Šimkevičius.

V. J. Smetonos archyvo nuotr.

Vairuotojo žinutė laikraštyje

S. Šimkevičiaus versiją patvirtina ir dar viena įdomi detalė iš dr. I. Jakubavičienės knygos „Duetas“. Knygoje rašoma apie 1993 m. „Lietuvos aide“ išspausdintą žinutę, kurią parašė buvęs komunistinės nomenklatūros atstovų vairuotojas. Jis rašė, kad kartą jam teko vežti P. Rotomskį su bičiuliu, kuriam pasigyrė sukėlęs gaisrą, per kurį žuvo A. Smetona.

Pasak istorikės I. Jakubavičienės, yra manančių, kad sovietų agentai (toks galėjo būti P. Rotomskis) užverbavo Smetonų tarnaitę ar vieną iš namo kaimynių sukelti gaisrą. Tačiau jokių tai patvirtinančių dokumentų iki šiol nerasta, o gal ir neieškota. Vis dėlto S. Šimkevičiaus versija gan įtikinanti. Juolab kad pasauliui žinomi NKVD darbo metodai. Be to, P. Rotomskis turėjo ir asmeninių interesų nužudyti A. Smetoną, kuriam valdant dešimt metų kalėjo už komunistinę veiklą.

„Siekdamos pašalinti netinkamą veikėją, visais laikais panašiai veikė ir dabar veikia faktiškai visų valstybių specialiosios tarnybos. Priminsiu, kad prezidento A. Smetonos pagrobimo ar pašalinimo galimybes sovietų režimas planavo dar 1940 m. birželio pabaigoje–liepą. Tada su specialia užduotimi į Rytprūsius buvo pasiųstas vienas būsimasis žymus sovietmečio Lietuvos istorikas, dirbęs sovietizuoto URM kurjeriu. Tuo metu A. Smetona dar buvo internuotas Vokietijoje (Rytprūsiuose). Tad versija, kad 1944 m. sausį jį nužudė sovietai Klivlande – gana logiška ir tikėtina. Nepavykus to padaryti 1940 m., buvo imtasi naujos akcijos 1944 m.“, – yra sakęs dr. A. Kasparavičius.

Trūksta dokumentų

Galutinai šią paslaptį galėtų išaiškinti autentiški tų metų SSRS pasiuntinybės Vašingtone ir sovietinės rezidentūros JAV dokumentai. Tiksliau, tų dokumentų išslaptinimas. Deja.

„Visos didžiosios valstybės savo slaptuosius archyvus ir kažkada užsienyje vykdytas specialiųjų tarnybų akcijas, ypač sėkmingas, labai uoliai slepia ir saugo lyg savo akies vyzdį, nes žvalgyba ir viešumas –  du praktiškai niekuomet nesusisiekiantys indai. Tad tikėtis, kad paslapties šydas nukris nuo keistos prezidento A.Smetonos žūties, yra gana naivu“, – mano dr. A. Kasparavičius.

Pasak istoriko, žaidžiant didelį ir brangiai kainuojantį žaidimą su Stalinu, kuris turėjo nulemti pasaulio po karo ateitį, nugalėtojų jame vaidmenį, amerikiečiai taip pat nenorėjo jokių staigmenų – visus kozirius stengėsi turėti savo rankose. „Tiesą sakant, jie negalėjo žinoti ir nežinojo, tarkime, ką kalbės ar kaip elgsis Lietuvos prezidentas karui pasibaigus. Taigi, A. Smetona buvo savotiška enigma – mįslė abiem pusėms“, – įsitikinęs dr. A. Kasparavičius.

Tad A. Smetonos žūties kaltininko tema kol kas turime tik miglotų trečiųjų asmenų prisiminimų ar liudijimų apie P. Rotomskio pasisakymus, įtarimą keliančių jo karjeros sutapimų. Tačiau to per maža, kad profesionalūs istorikai galėtų kažką konkrečiau teigti apie tikrąją A. Smetonos žūties priežastį.

Pagarba: Istorinėje LR Prezidentūroje A. Smetonos mirties metinių sukakčiai buvo skirtas renginys „Atminties dedamoji: nusilenkimas mirusiam“. / Regimanto Zakšensko nuotr.


Į Lietuvą dar negrįžo

Prezidentas A.Smetona mirė 1944 m. sausio 9 d. 10 val. 20 min. ryte, gaisro metu apsinuodijęs anglies monoksidu. Sausio 13-ąją jo palaikai buvo palaidoti Klivlando Kalvarijos kapinėse, o vėliau perkelti į Nolvudo mauzoliejų (Klivlando Knollwood Cemetery Mausoleum).

1974 m. minint prezidento A. Smetonos mirties 30-metį, JAV atkurtos Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Birutės karininkų šeimų moterų draugijos narių aukomis ir pastangomis prezidento ir jo žmonos Sofijos Smetonienės palaikai buvo perkelti į Čardono mieste (Ohajo valstija) esančių Visų Sielų kapinių mauzoliejų, kur ilsisi iki šiol.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų