Aukščiausias tiltas iškart tampa ir ekstremalių pramogų vieta – nuo jo jau galima šokinėti su virve. Tilto kaimynystėje – ir didžiausia miesto poilsinė zona su dviem ežerėliais ir miesto paplūdimiu.

Tilto šioje vietoje istorija siekia XIX amžių, primenama Alytaus miesto savivaldybės pranešime. Naujasis pastatytas senojo geležinkelio tilto vietoje, naudojant jo pylimą. Panaudotos ir senojo geležinkelio tilto atramos, kurios įtrauktos į valstybės saugomų paveldo objektų sąrašą.

Pirmą kartą čia tiltas pastatytas 1897–1899 metais, tiesiant Alytaus–Varėnos geležinkelį, jam sunaudotos 1014,288 tonos geležies. Tiltas buvo ypatingos konstrukcijos, suprojektuotas ne tik traukinių, bet ir vežimų eismui, ir buvo vienintelis toks Rusijos imperijoje.

1915 m. rugpjūtį pasitraukdama rusų kariuomenė tiltą susprogdino. Vėliau, vokiečiams užėmus Alytų, susirūpinta geležinkelio tilto atstatymu. Atstatytas tiltas buvo medinis ir ne itin tvirtas – traukiniui atvažiavus prie tilto, keleiviai turėdavo išlipti ir pereiti pėsčiomis, o traukinys tiltą pervažiuodavo tuščias, tuomet į jį sugrįždavo keleiviai tęsti kelionės. 1927-aisiais medinis geležinkelio tiltas buvo uždarytas dėl saugumo, o vėliau išardytas.

Tiltui, jungiančiam šimtmečius, alytiškiai balsuodami išrinko miesto simbolio – „Baltosios rožės“ – vardą. Po šimto metų atgimęs milžinas per daugiau nei dvejus metus pastatytas už europines lėšas. Tiltas sujungia Alytaus piliakalnį su Dainų slėniu ir dviračių takus abipus Nemuno, kurių Alytuje – per 20 km.