Lietuvos Respublikos Prezidento institucijos 90-mečio proga siūlome pažvelgti į jos ištakas A.Smetonos apsaugininko akimis. Prezidentūros apsaugoje tarnavusio Kazimiero Michelevičiaus prisiminimus Kaune saugo jo žmona Genovaitė.

Tarnavo 12 sargybinių

K.Michelevičius paskyrimą į Prezidentūros apsaugos kuopą, matyt, lėmė tai, kad jaunas vaikinas, prieš pradėdamas karo tarnybą, buvo Šaulių sąjungos narys. Įvairaus rango sąjungos vadai parašė jam puikias charakteristikas, o šaulių rinktinės vadas pasistengė, kad būsimasis karys mokytųsi Karo policijos mokykloje.

"Kai baigiau mokyklą, buvau paskirtas į Prezidentūros apsaugą, kuriai priklausė 12 žmonių, apginkluotų belgiškais karabinais ir pistoletais "Walther". Tiesa, turėjome vieną čekoslovakų gamybos "zebe-bruno" lengvąjį kulkosvaidį, tačiau jis nebuvo pastatytas į kovos padėtį", – savo prisiminimuose rašė dabar jau miręs K.Michelevičius. Jis tiksliai nenurodė, kada baigė Karo policijos mokyklą ir tapo Prezidentūros apsaugininku. G.Michelevičienės nuomone, tai buvo 1937 m.

Prie Prezidentūros paradinių durų, K.Michelevičiaus pasakojimu, du sargybiniai budėdavo po dvi valandas – stovėdavo vienas priešais kitą. Jei būdavo labai karšta ar labai šalta, budėjimas trukdavo tik valandą. Sargybiniai negalėjo kalbėtis, judėti (buvo galima tik nuo kojos ant kojos perkelti kūno svorį). Sargybiniai naktimis budėdavo ir prie Prezidentūros durų iš P.Lukšio (dabar Šv.Gertrūdos g.) gatvės pusės. Prie Prezidentūros vartų buvo policijos postas, kuriame naktį likdavo Saugumo departamento darbuotojas.

S.Smetonienė augino gėles

K.Michelevičiaus nuomone, mūsų Prezidentūros apsauga, palyginti su kitomis ano laiko šalimis, buvo silpna. Esą galbūt todėl, kad čia niekada nebūdavo mitingų, piketų ar kitokių priešiškų valdžiai susibūrimų. Tad apsauga buvo reikalinga daugiau iš pagarbos Prezidentui ir Prezidentūrai, kurioje lankydavosi daug aukštų svečių.

Pas A.Smetoną dažnai užsukdavo kariuomenės vadas brigados generolas Stasys Raštikis, Vyriausiojo štabo pulkininkas, vėliau tapęs brigados generolu Jonas Černius ir daugybė kitų svarbių valstybės asmenų, nekalbant apie užsienio šalių atstovus. Kai į Prezidentūrą atvykdavo aukšti mūsų šalies pareigūnai, šviesa pastate negesdavo iki išnaktų.

Tačiau Prezidentūroje lankydavosi ir paprasti žmonės iš kaimo. K.Michelevičius ne kartą matęs, kaip kažkokių bėdų prispaustas žmogelis, į Prezidento kabinetą įeidavo susirūpinęs, o iš ten išeidavo džiugiai nusiteikęs. Kartą viena moterėlė, ką tik uždariusi A.Smetonos kabineto duris, apsiverkė – ji rankoje laikė Prezidento įduotą 100 Lt banknotą.

Daug valandų Prezidentūroje praleisdavęs K.Michelevičius atkreipė dėmesį į Prezidento žmonos Sofijos pomėgį dirbti šiltnamyje. Tarp tuometės P.Lukšio gatvės ir Prezidentūros, tiksliau, jos kieme, stovėjo šiltnamis, kuriame Z.Smetonienė augino gėles – pati jas sodino, pureno žemę, ravėjo ir laistė. Jos rankomis užaugintos gėlės puošė Prezidentūros aplinką ir sargybos būstinę, į kurią ji kartais užsukdavo ir pamerkdavo gėlių. Prezidentas į sargybos būstinę neužeidavo. Gal todėl, svarstė K.Michelevičius, kad nenorėjo, jog kariai pasijustų nejaukiai.

Atsivežė ir orkestrą

Būdamas Prezidento apsaugos karys, K.Michelevičius dalyvaudavo įvairiuose renginiuose. Savo prisiminimuose jis rašė apie tai, kaip 1938 m. paskutinį kartą Prezidentu perrinktas A.Smetona rengėsi atostogauti jam 1934 m. padovanotame dvare netoli savo gimtinės – Užulėnio kaimo. Šį dvarą Prezidentas vadino Užugirio kiemu. Apsaugininkui įstrigo, kad tais metais vykdamas vasaroti A.Smetona į dvarą vežėsi baldų, paveikslų, kitokių daiktų.

K.Michelevičius dalyvavo ir 1938 m. rugiapjūtės Užulėnyje pabaigtuvėse, į kurias buvo nuvykęs Prezidentas. Į Užulėnį kartu su apsauga ta proga kartu važiavo ir Karo policijos mokyklos simfoninis orkestras, kuriam vadovavo kariuomenės vado brolis puskarininkis Julius Raštikis.

K.Michelevičiui įsiminė rugiapjūtės pabaigtuvių proga A.Smetonos tada pasakytos kalbos žodžiai: "Gal ir kitur gera, kitur patogu, tačiau nėra patogiau, kaip po savo stogu." Po poros metų šie Prezidento žodžiai įgijo gilią prasmę – tūkstančiai lietuvių neteko ne tik savo stogo, bet ir tėvynės. K.Michelevičius buvo ištremtas į Sibirą, į Vorkutos lagerius. Grįžo į tėvynę 1956 m, mirė 1989 m.