Ar visuomenė jau geba atpažinti mobingą ir nebesitaikstyti su juo? Su kokiais iššūkiais susiduria darbuotojai, išdrįsę prabilti apie patiriamą psichologinį spaudimą, ir kokį kelią jiems tenka nueiti siekiant pagalbos? Apie tai su „Žinių radijo“ žurnalistu diskutavo psichikos sveikatos ir žmogaus teisių ekspertė, nevyriausybinės organizacijos „Psichikos sveikatos perspektyvos“ direktorė Karilė Levickaitė.
– Ponia Levickaite, kiek mobingo tema šiuo metu yra paplitusi Lietuvoje?
– Apie tai yra kalbama, bet man yra šiek tiek neramu, nes ne visi mobingą supranta vienodai. Mobingas yra tam tikra psichologinio smurto rūšis. Tai yra ilgalaikis, nuolatinis vieno žmogaus grupinis atakavimas darbo aplinkoje. Mes šiek tiek mažiau suprantame apie mobingą kaip apie psichologinį smurtą, apie jo prielaidas bei būdus atpažinti.
Psichologinis smurtas apima daug platesnes interakcijas organizacijoje. Kai mes apie jį kalbame, turime suprasti, kad tai yra organizacijos kultūros dalis. Jis neatsiranda iš niekur ar dėl to, kad vienas žmogus nusprendė taip elgtis. Dėl to mes turime tirti organizacines, sistemines prielaidas ir aiškintis, kokiose kultūrose toks elgesys tampa validus.
– Ar tai reiškia, kad žmonės dažnai maišo sąvokas, galvoja, kad vyksta mobingas, nors tai yra ne tai?
– Taip. Pagal darbo kodekso pakeitimus, kurie buvo sustiprinti 2022 m., organizacijos yra įpareigotos kurti pranešimo kanalus dėl psichologinio smurto, atpažinti sąvokas ir organizuoti mokymus. Tačiau tenka pastebėti, kad kartais mokymai būna labai siauri. Tuomet žmonės po valandos mokymų galvoja, kad viskas yra mobingas ar psichologinis smurtas. Mes vadiname dalykus įvairiais vardais. Konfliktas ar nuomonių susidūrimas nėra psichologinis smurtas. Skirtingų pozicijų deklaravimas, bandymas įrodyti savo tiesą nėra psichologinis smurtas. Tai yra normali organizacijos dalis. Problema atsiranda ten, kur konfliktai yra neatpažįstami ir nesprendžiami. Tuomet atsiranda netinkami, galios santykiais grįsti pokalbiai, kai vienas žmogus ima žeminti kitą ir tai yra toleruojama.
– Kokiuose sektoriuose yra labiausiai neatpažįstami tokie santykiai, kai žmonės jaučia, kad kažkas yra negerai, bet negali įvardinti kas?
– Tyrimai rodo, kad jautriausias yra sveikatos sektorius. Paradoksalu, kad sektorius, skirtas rūpintis kitais, veža psichologinio smurto kultūrą. Švietimo, socialinio darbo ir kiti sektoriai, kuriuose vyksta darbas su žmonėmis, kyla daug įtampos, tad yra reikalingos pastangos valdyti santykius. Dažnai to pritrūksta ir psichologinio smurto ženklų daugėja.
– Ką turėtų daryti žmogus, įtariantis, kad organizacijoje, kurioje jis dirba, vyksta mobingas?
– Psichologinio smurto problematika pirmiausia turi būti sprendžiama organizacijos viduje. Reikėtų kalbėtis su vadovais ar vadovų vadovais. Turėkime mintyje tai, kad psichologinis smurtas nebūtinai yra patiriamas iš vadovo. Ir vadovai iš darbuotojų, ir kolegos iš kolegų patiria psichologinį smurtą. Svarbu reaguoti ir pasakyti, kad taip neturi būti, tai yra netoleruotinas elgesys. Tuomet organizacijos viduje galima spręsti problemą.
Kalbant apie oficialų įrodymą, tai jau yra teisiniai reikalai. Valstybinė darbo inspekcija per praeitus metus išnagrinėjo beveik 500 skundų. Jų vis daugėja ir tai rodo, kad žmonės daugiau supranta. Žmonės turėtų rinkti įrodymus, bet jų svoris gali būti menkas. Dažnai tai būna žodis prieš žodį. Dėl to noriu akcentuoti vidinį organizacijos pasirengimą veikti. Psichologinio smurto reiškinys gali būti ir vienkartinis, ir vykstantis metų metus. Reikia kalbėtis apie tai, koks elgesys yra tinkamas ir koks – netinkamas.
– Dažniausiai žmonės, kurie prabyla apie tai žiniasklaidoje, jau yra bandę spręsti šiuos klausimus organizacijoje, bet tapo taikiniais. Kiek tokios situacijos yra tendencingos?
– Sunku pasakyti, bet jei organizacija nefunkcionuoja, gali kilti įvairių aspektų. Yra tekę susidurti su atvejais, kai žmogus teigė patyręs psichologinį smurtą, bet atlikus nešališką tyrimą nebuvo randama psichologinio smurto ženklų.
Egzistuoja toks fenomenas, kaip psichologinio smurto pranešimo instrumentalizavimas, kuris veikia kaip psichologinio smurto būdas. Tai reiškia, kad žmogus atlieka psichologinio smurto veiksmus prieš kitus žmones ir tada kyla sumaištis. Daromi tyrimai ir paaiškėja, kad žmogus, kuris pateikė skundą, irgi psichologiškai smurtavo. Todėl tyrimas labai svarbus tiek organizacijos viduje, tiek Valstybinėje darbo inspekcijoje, tiek teisme. Kartais trūksta įrodymų, o kartais tiesiog būna apverstas mechanizmas. Tai tikrai stebina, bet tai vyksta.
– Kaip keičiasi visuomeninis požiūris į mobingą ir psichologinį smurtą darbo vietoje?
– Žmonės vis labiau tai atpažįsta ir turi mažiau tolerancijos tam. Į darbo aplinką ateina jauni žmonės, kuriems tokie santykiai netinka ir jie nori kurti kitokią kultūrą. Atsiranda daugiau atpažįstamumo ir netolerancijos.
Visas pokalbis – „Žinių radijo“ reportaže:
(be temos)