A.Terlecko baimes įveikė pareiga

Keturis kartus kalėjęs disidentas Antanas Terleckas pripažįsta, kad buvo bailus. Tačiau jam buvo gėda likti kovos už Lietuvos laisvę nuošalėje.

Nemokantis gaminti virėjas

– Jums labai daug ką teko išgyventi, o lageriuose – ir pabadauti. Koks jūsų mėgsta-miausias patiekalas?

– Nuo vaikystės įpratau valgyti viską, ką mama išvirdavo. Todėl mėgstamiausio patiekalo neturiu. Gaminti nemoku, nors ir baigęs prekybos technikumą. Lageryje virdavau košes, sriubas, bet tam daug sugebėjimų nereikėjo. Retkarčiais išgeriu 50 gramų degtinės. Nuo spalvotų gėrimų skauda galvą, todėl jų nemėgstu.

– Ar ilgi metai nelaisvėje neišblaškė jūsų šeimos?

– Su žmona Elena 2002-aisiais šventėme auksines vestuves. Aš ją agituoju: „Pagyvenkime dar ketverius metus – neskubėkime mirti. Sulaukime deimantinių tuoktuvių“. Užauginome Viliją, Gintautą ir Ramūną. Turime tris anūkus ir provaikaitį.

– Ar dažnai apsilankote Klaipėdoje?

– Uostamiestyje turiu daug bičiulių. Kasmet poilsiauju pas senolę Stefaniją Melnragėje. Lageryje aš aiškindavau: „Ačiū Dievui, kad laimėjo Stalinas, o ne Hitleris. Fašistai mus būtų sunaikinę, o iš komunistų vergijos mes išsivaduosime“. Ir niekas nedrįso su manimi ginčytis.

Žmonės nepatenkinti nepriklausomybe. Be reikalo. Džiaukimės, kad turime ir Klaipėdą, ir Vilnių. Nors daug Lietuvos žemės priskyrė Baltarusijai ir Lenkijai.

Visada giriu Klaipėdą. Kaip Lietuva išgyventų be uosto? Klaipėdoje labai geri žmonės ir miestas – lietuviškas. Aš anksčiau galvojau, kad čia labai daug kitataučių. Bet daugelis jų išmoko lietuviškai ir galima susikalbėti.

Pasodino už pasakas

– Kaip prasidėjo jūsų disidentinė veikla?

– Pasibaigus taip vadinamam Didžiajam tėvynės karui bičiulis pakvietė į partizanų būrį. Aš labai bijojau, kad mane priims. Buvau 17 metų, nenorėjau žūti. Partizanų vadai nusprendė, kad jauni žmonės turi mokytis ir būti naudingi Tėvynei. Bičiulis labai nusiminė, o aš apsidžiaugiau. Buvau bailus, bet kai reikėjo, pareigos jausmas įveikdavo mano nedrąsą. Visą laiką bijojau kalėjimo ir KGB, bet koks tu lietuvis, jei nekovoji su pavergėjais? Tuomet galvojau: „Kai Lietuva taps laisva, gėda bus, kad buvau nuošalyje ir nekovojau už nepriklausomybę“.

– Kodėl jus 1945-aisiais dviem mėnesiams pasodino į kalėjimą?

– Pasodino už nieką. Mokiausi Linkmenų progimnazijoje. Klasės bičiulį Leoną jo giminaičiai įskundė už pogrindinius atsišaukimus. Leonas mušamas neištvėrė ir pripasakojo enkavėdistams visokių anekdotų. Esą mes išeisime į mišką, gyvensime palapinėse, kepsime žvėrieną. Mes apie tai buvome kalbėję. Ir slapyvardžius susikūrėme. Kadangi buvau aukščiausias ūgiu, pasivadinau Kirveliu, kitas buvo Ašmenėlė, trečias – Kotas. Tas pasakas NKVD pavertė pogrindine „Geležinio vilko“ organizacija, nors tokios išvis nebuvo.

Atvežė mus į Švenčionis, o stribų puskarininkis apšaukė enkavedistų konvojų: „Kam čia juos atvežėte? Reikėjo vietoje sušaudyti. Visi lietuviai – banditai“. Gąsdinimai mane paveikė – praradau sąmonę. Laimingiausia mano gyvenimo diena, kai atsipeikėjęs Švenčionių kalėjime supratau – manęs nesušaudė.

Pažadėjo keršyti

– Per Kūčias 1957-aisiais buvote suimtas, po to nuteistas ir ištremtas į lagerį. Kuo jus apkaltino tuomet?

– Susidėjau su nerimtais žmonėmis. Kūrėme pogrindinę organizaciją. KGB sufabrikavo bylą dėl pasikėsinimo į aukščiausiosios tarybos prezidiumo pirmininką Justą Paleckį. Iš tikrųjų jokio pasikėsinimo rengta nebuvo. Kažkas pajuokavo, kad pasidės ant lango kulkosvaidį ir sušaudys J.Paleckį.

Infiltruotas agentas įskundė. Areštavo 12 žmonių. Du iš jų neigėme, kad buvo rengiamas pasikėsinimas. Kiti patvirtino, todėl juos paleido, o mudu pasodino į lagerį trejiems metams. KGB partinės organizacijos sekretorius pažadėjo keršyti man per visą mano „sušiktą“ gyvenimą. Aš buvau komjaunuolis, sugrioviau KGB išpūstą bylą.

– Jums 1973-iaisiais buvo sufabrikuota ir kriminalinė byla. Kiek metų už tai kalėjote?

– Dirbau konditerijos ceche. Kartą pavėlavau į darbą, nes milicija sustabdė ir užlaikė taksi automobilį, kuriuo važiavau. Iš cecho buvo pavogta bandelių už 100 rublių. Revizija nustatė 1200 rublių trūkumą, bet teismas tą paneigė. Už bandeles kalėjime atsėdėjau vienerius metus. Nepasisekė sukurpti politinės bylos, todėl padarė mane kriminaliniu nusikaltėliu.

– Po „bandelių“ bylos jus nuteisė kalėti aštuonerius metus už politiką. Negi vėl sufabrikavo bylą?

– 1979-aisiais aš jau buvau daug pridaręs. Vienas iš penkių mano tardytojų „pagyrė“: „Daug buržuazinių nacionalistų norėjo tarybų valdžiai kuo skaudžiau įkąsti, bet nesugebėdavo. O jūs šovėte tiesiai į dešimtuką“.

„Dešimtukas“ tai buvo 45 pabaltijiečių pasirašytas memorandumas, raginantis likviduoti Baltijos valstybėse Molotovo ir Ribentropo pakto pasekmes. Memorandumas buvo labai išgarsintas pasaulyje, todėl tarybų valdžia gavo gerą antausį. 1983-iaisiais Europos Parlamente buvo svarstoma rezoliucija dėl Baltijos valstybių. Parlamentas pasiūlė problemą svarstyti Jungtinių Tautų Dekolonizacijos komisijoje. Už memorandumą kalėjau Vilniuje, Urale ir ketverius metus buvau tremtyje Magadane.

– Ar tuomet jums buvo pridėta kalėti metų už 1978-aisiais įkurtą pogrindinę organizaciją Lietuvos laisvės Lyga?

– Jie mūsų organizacijos nesusekė. Labai saugojomės, narių sąrašų nesudarinėjome. Įstatuose buvo užrašyta, kad lygos nariu yra laikomas kiekvienas, kuris pagal savo išgales kovoja už nepriklausomybę. Tuomet mes dar leidome nelegalius spaudinius „Laisvės šauklys“ ir „Vytis“.

Po mitingo – sūnui darbas

– Ar KGB persekiojo jūsų šeimą?

– Sūnus Gintautas buvo baigęs Pedagoginį institutą, tačiau jam neleido dirbti mokykloje. Istorinio 1987-ųjų rugpjūčio 23-iosios mitingo prie Adomo Mickevičiaus paminklo išvakarėse pasakiau sūnui: „Jeigu nori gauti darbo, nueik į mitingą“.

Gintautas taip ir padarė. Aišku, KGB tai užfiksavo. Netrukus sūnus nuo ryto iki vakaro pradėjo dirbti mokytoju. Pamokos – ne paeiliui – daug „langų“, kad būtų labiau per dieną užimtas ir nedalyvautų disidentinėje veikloje.

Atėmė žemę

– Kaip Lietuvos valdžia įvertino jūsų kovą už laisvę?

– Gavau Vyčio kryžių ir devynis arus žemės, bet Konstitucinis Teismas ją atėmė. O kitiems tie sklypai paliko.

Juk Lietuvoje – nusikaltėlių valdžia. Tegu jie pasilaidoja tuose devyniuose aruose. Aš galiu ir be tų arų gyventi. Gaunu III laipsnio valstybinę 800 litų ir socialinę 600 litų pensiją.

– Vasario 9-ąją jums sukanka 80 metų. Sunku tuo patikėti. Gal tėvai užregistruodami gimimą jus yra „pasendinę“?

– Aš visą laiką – geros nuotaikos, nors kartais ir piktas. Esu atlaidus – daug kam dovanojau už skriaudas. Prieš 20 metų viešai pasakiau, kad atleidžiu KGB pulkininkui Juliui Česnavičiui už tai, jog mane kankino. Tai tokie mano „jaunystės“ receptai.