Bažnytinę Devintinių šventę 1264 metais įvedė popiežius Urbonas IV. Nors šventė kilo iš krikščioniškos tradicijos, Lietuvoje ji susipynė ir su senaisiais liaudies papročiais. Mūsų protėviai tikėjo, kad iki Devintinių būtina baigti svarbiausius sėjos darbus, nes vėliau pasėti javai ar daržovės gali nebespėti subręsti.
Per Devintines žmonės puošdavo namus ir sodybas berželių šakomis bei įvairiais žolynais. Merginos pindavo vainikus iš devynių skirtingų augalų, o bažnyčiose būdavo šventinami vainikėliai, žolės ir beržų šakelės. Tikėta, kad pašventinti augalai turi apsauginių galių – saugo nuo perkūnijos, ligų ir kitų nelaimių.
Lietuvos kaimuose itin svarbios buvo Devintinių procesijos, kuriose dalyvaudavo ne tik dvasininkai ir tikintieji, bet ir įvairių organizacijų atstovai bei bendruomenės nariai. Žemaitijoje iki šių dienų išlikęs paprotys prie namų durų pritvirtinti dvi sukryžiuotas beržo šakeles, simbolizuojančias palaiminimą ir apsaugą.
Nors šiandien Devintinės nebešvenčiamos taip plačiai kaip anksčiau, kai kuriose Lietuvos bažnyčiose vis dar vyksta atlaidai, procesijos ir religiniai renginiai. Ši šventė primena ne tik krikščioniškas vertybes, bet ir turtingą lietuvių liaudies tradicijų paveldą.
Naujausi komentarai