Žinomas britų apžvalgininkas Edwardas Lucasas sunerimęs dėl pasikeitusios Lietuvos užsienio politikos, kurioje esą aukojamos svarbios vertybės, o Rusijai atsiveria galimybės sėkmingiau vykdyti Baltijos šalių skaldymo politiką.

"Tipiškas atvejis – jie ant vienos Baltijos valstybės pyksta, kitą ignoruoja, trečią glosto. Šiuo metu Lietuva glostoma, Latvija ignoruojama, o Estija baudžiama", – interviu BNS sakė britų savaitraščio "The Economist" žurnalistas, Vidurio ir Rytų Europos ekonomikos ir politikos ekspertas, knygos "Naujas šaltasis karas" autorius.

Į Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmečio minėjimą šią savaitę atvykęs E.Lucasas teigė, kad dabar tokios valstybės kaip Gruzija, Ukraina ar Moldova nebegali taip pasitikėti Vilniaus parama kaip anksčiau, nes Lietuva ima aukoti dalį vertybių, o jos politikoje matoma "šrioderizacija".

– Lietuvoje lankėtės jos nepriklausomybės atkūrimo pradžioje. Ar galite palyginti permainas ir įvardyti, ko Lietuva pasiekė daugiausia ir su kokiais didžiausiais sunkumais susidūrė?

– Iš esmės tai buvo didžiulė sėkmė. Kai pirmą kartą čia atvykau 1990-aisiais, buvau sunerimęs. Maniau, kad bus sudėtinga dėl nepriklausomybės pripažinimo, Rusijos karių išvedimo, ekonomikos persiorientavimo į rinkos ekonomiką. Nerimavau dėl demokratijos – tarpukariu Lietuva neturėjo stiprių demokratijos tradicijų, todėl maniau, kad visai įmanoma, jog bus grįžta prie tam tikros formos autokratijos.

Visais šiais atvejais klydau – Rusijos kariai išvyko, šalis sulaukė plataus diplomatinio pripažinimo, iš esmės – solidi demokratija, gal tik išskyrus Pakso (iš pareigų per apkaltą pašalinto prezidento Rolando Pakso – red. past.) atvejį.

Dabar narystė ES ir NATO yra tvirtesnė. Dabar Lietuva tikresnė NATO narė, nei buvo 2004 m. – rengiami tikri gynybos planai, tikros NATO pratybos. Tikriausiai Lietuva dar nebuvo tokia saugi.

Didelis nusivylimas buvo emigracija, kad tiek daug lietuvių išvyko dirbti į užsienį ir daugelis iš jų negrįžta. Kai kuriose visuomenės dalyse jaučiama demoralizacija, žmonės nemato savo ateities čia ir, užuot likę, dirba net juodus darbus Vakaruose.

Artimiausio dešimtmečio užduotis bus bandyti sugrąžinti tuos žmones ir suteikti jiems pasitikėjimo dėl optimistinės valstybės ateities.

– Prezidente tapus D.Grybauskaitei daug diskutuojama apie Lietuvos užsienio politiką. Ar D.Grybauskaitė pakeitė Lietuvos užsienio politiką?

– Taip. Ji neturi to stipraus atlanticizmo jausmo, kurį turėjo Prezidentas Valdas Adamkus. Žinoma, Amerika taip pat keičiasi. Labai lengva buvo būti stipriu atlanticistu 2001 m., kai visas pasaulis stovėjo petys petin su Amerika. Barackas Obama neskiria tiek dėmesio Europai. Taigi protinga dėti kitus akcentus.

Bet aš nerimauju. Esu sunerimęs, kad Lietuva praranda savo misijos jausmą. Lietuva buvo tikrai drąsi kovotoja už Gruzijos interesus ES. Dabar Gruzija, Moldova, Ukraina ir demokratai Rusijoje nebegali sakyti apie Lietuvą – tai šalis, kuri mus užstoja. Ir dėl to gaila.

Žinoma, strategija būti mielai Prancūzijai ir Vokietijai savaime rūpesčių nesukelia. Bet pavojus tas, kad Prancūzija ir Vokietija turi savo interesų – jos priims Lietuvos nuolaidas, padėkos ir toliau tęs "Nord Stream" ir "Mistral" projektus.

Reikia trečios jėgos. Vienoje pusėje yra vieningos Prancūzija ir Vokietija, kitoje pusėje – Kremlius. Šios dvi politinės jėgos gana draugiškos. Reikia panaudoti Lenkiją, Švediją, Visegrado ir Baltijos šalis kitokiai orientacijai kurti.

– Dėl kokių konkrečių žingsnių ar sprendimų jūs kalbate apie pasikeitusią Lietuvos užsienio politiką? Lietuva atsuko nugarą toms šalims, kurias anksčiau smarkiai rėmė?

– Nemanau, kad Lietuva tapo priešiška šioms jėgoms, ji tiesiog nėra tokia aktyvi.

Vizitų reikšmė turi simbolinę reikšmę. Jei nori, kad atvyktų Dmitrijus Medvedevas ar vykti į Rusiją kaip prezidentas – tai turėtų būti santykių kūrimo ir susitaikymo proceso pabaigoje.

Yra pavojus, kad rusai sakys: puiku, mes viską išsprendėme su Lietuva, esame draugiški, tai kodėl estai tokie neprotingi? Rusai visada bando vykdyti "skaldyk ir valdyk" politiką Baltijos šalyse. Tipiškas atvejis – jie ant vienos Baltijos valstybės pyksta, kitą ignoruoja, trečią glosto. Šuo metu Lietuva glostoma, Latvija ignoruojama, o Estija baudžiama.

Yra pavojus, kad po šių simbolinių susitikimų rusai galės efektyviau įgyvendinti "skaldyk ir valdyk" politiką.

– Taigi Baltijos valstybių vadovai turėjo daugiau bendradarbiauti tokiais klausimais kaip vykimas į gegužės 9-osios minėjimą Maskvoje?

– Tai kartojasi jau ne pirmą kartą. Žinojome, kad bus didelis minėjimas. Prieš penkerius metus vyko tik Vaira Vykė-Freiberga, o du liko namie. Dabar Valdis Zatleras vyksta, D.Grybauskaitė pasilieka, o Toomas Hendrikas Ilvesas sako, kad vyktų, jei rusai gražiai paprašytų. Tai nerimta, atrodo kvailai. Visos trys šalys galėjo nusiųsti užsienio reikalų ar gynybos ministrus. Baltijos šalys turėtų užkirsti kelią nevieningumui.

– Ar manote, kad buvo teisingas žingsnis pakviesti Rusijos prezidentą D.Medvedevą ir Baltarusijos prezidentą Aliaksandrą Lukašenką į Kovo 11-osios minėjimą?

–D.Medvedevo atveju tai turėjo būti derinama su kitomis šalimis, kitu atveju tai neatrodo gerai. Dėl A.Lukašenkos, manau, kad per anksti. Esu tvirtai už suartėjimą su Baltarusija, bet reikia tokių dalykų kaip, pavyzdžiui, galimybė Baltarusijos studentams studijuoti Lenkijoje ar Lietuvoje ir gauti stipendiją. Tai būtų tikras atsivėrimas. Šiuo metu politika vykdoma arba su A.Lukašenka ar vyriausybe, arba duodant pinigų opozicijai. Praleidžiame didžiąją baltarusių dalį, kurie nėra nei opozicijoje, nei A.Lukašenkos klikoje. Nežinau, ar jiems ką nors siūlome.

– Prezidentė D.Grybauskaitė neseniai pareiškė, kad Lietuvos ir Rusijos santykiai gerėja. Ar sutinkate su tuo?

– Retorikos pokyčiai akivaizdūs. Bet pažiūrėkite, ką Rusija daro žiniasklaidoje, energetikoje, ambasada yra šnipų lizdas, ambasadorius yra labai antilietuviškas. Yra problemų dėl oro erdvės pažeidimų, vyksta karinės pratybos "Zapad" ir "Ladoga". Palaukime praktinių draugiško bendradarbiavimo įrodymų. Ambasadoriaus pakeitimas būtų puiki pradžia.

Pradėta ne nuo to galo. Manau, kad prezidentų vizitai turėtų būti santykių civilizavimo, normalizavimo ir atkūrimo proceso pabaigoje, bet ne pirmas žingsnis.

– Taigi tikrų santykių permainų nematote?

– Laukiu pagerėjimo. Lietuva atsisakė savo labai kietos antikremliškos pozicijos, kuri buvo Petro Vaitiekūno (buvusio užsienio reikalų ministro – red. past.) ir Gedimino Kirkilo (buvusio socialdemokratų premjero – red. past.) laikais.

Aš nerimauju, kad aukojate kai kurias svarbias vertybes, principingą paramą demokratijai Rusijos kaimynystėje, neduodate Rusijos demokratams kuo tikėti. Iš esmės tai tam tikra Lietuvos užsienio politikos "šrioderizacija", ir aš įžvelgiu čia pavojų.

– Kokios Lietuvos ir Lenkijos vadinamosios strateginės partnerystės perspektyvos? Ar Lietuva turėtų padaryti daugiau, spręsdama klausimus, susijusius su lenkų mažuma?

– Be abejo. Kai manęs paklausia, kas lemia blogus Lietuvos ir Lenkijos santykius, atsakau – tai dėl rašybos, ir pašaliečiai negali tuo patikėti. Viskas tik dėl lenkiškos raidės "w" Lietuvos pasuose. Lietuvai ne kartą pažadėjo tai išspręsti, bet to nepadarė. Tai menkina Lietuvos patikimumą.

Vieninteliai, kurie tai blokuoja, yra dalis konservatorių partijos. Jie turėtų pabusti. Draugiški santykiai su Lenkija yra Lietuvos nacionalinio saugumo klausimas. O Lenkija nori gerų santykių su Lietuva.

Apdovanotas už nuopelnus Lietuvai

Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmečio proga krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė E.Lucasą apdovanojo krašto apsaugos sistemos medaliu civiliams "Už nuopelnus".