„Inicijavome šituos teisės akto pakeitimus dėl to, kad būtų saugomos rūšys ir buveinės. Tačiau gavome pasiūlymų, kad nereikėtų apsiriboti vien svarbiais biologinės įvairovės objektais, bet galimi būtų ir kultūros paveldo objektai, įvairios žmonių siūlomos saugoti vietos, net priemiesčio miškai buvo įvardijami – tam tikri miško plotai galėtų būti saugomi“, – aiškino ekspertas.

– Šių privačių teritorijų savininkai galės gauti kompensacija. Kokios tai kompensacijos, ar tai vienkartinė išmoka, ar būtų mokama periodiškai? Ir ką dėl to privačios teritorijos savininkas turėtų padaryti?

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Valstybė, siekdama paskatinti žmones apsispręsti dėl svarbių biologinės įvairovės objektų išsaugojimo, sudarys prioritetinių vietovių sąrašą, kur pirmiausia būtų remiami žemės savininkų apsisprendimai. Į tokį sąrašą mes įtrauktume vietas, kuriose mes turime neįvykdytas gamtosaugines užduotis dėl gamtosauginės svarbos rūšių ir buveinių išsaugojimo. Sudarę konkretų sąrašą žemės savininkų, kviestume atsiliepti iš šitų vietovių ir pasiūlytume jiems už apsisprendimą vienkartines kompensacijas. Vienkartinių kompensacijų apskaičiavimo tvarką nustato saugomų teritorijų įstatymas. Jis apibrėžia, kad kompensacija apskaičiuojama darant prielaidą, kad ta mediena, sukaupta miške, galėjo būti parduota rinkoje ir už ją gautos pajamos, iš pajamų atmetant medienos ruošos kainas. Tokio dydžio būtų mokama vienkartinė kompensacija, jeigu visam laikui atsisakoma pagrindiniais kirtimais kirsti mišką tame plote.

– Ar nėra tokio pavojaus, kad, tarkime, atsiras tokių savininkų, kurie sieks tik kompensacijos, bet teritoriją nebūtinai saugos?

Mes pirmiausia kalbame apie miško kirtimų atsisakymą, o lankymasis apskritai nėra tas objektas, už kurį turėtų būti kompensuojama.

– Na, įsipareigojimai apims atsisakymą vykdyti pagrindinius kirtimus. Jeigu miško savininkas nesilaikytų įsipareigojimų, įstatymas sako, kad sutartyje privaloma numatyti, kas bus, jei įsipareigojimai sulaužomi. Tada išmokėta kompensacija turi būti sugrąžinta, skaičiuojant ir vidutines palūkanas, kurios galėjo būti gautos už tą laikotarpį. Privačios saugomos teritorijos įstatymas nereiškia apribojimo lankytis. Mes pirmiausia kalbame apie miško kirtimų atsisakymą, o lankymasis apskritai nėra tas objektas, už kurį turėtų būti kompensuojama.

– Tai, kaip suprantu, prisiminus Gulbinų teritorijos atvejį, nenutiks taip, kad, tarkime, ežerų pakrantės ar kitos vaizdingos vietos taps staiga privačiomis saugomomis teritorijomis ir ten žmonės negalės lankytis?

– Šitaip nenutiks.