Neseniai 85 metų jubiliejų atšventęs kino ir teatro grandas Donatas Banionis netikėtai prisipažino: "Niekada neturėjau svajonių vaidmenų."

Autorės įspūdžiai

Susitikimo su aktoriumi laukiau nerimaudama – juk žvaigždė. Įspūdis, kad kalbu su žmogumi, pelniusiu tokį statusą, neapleido per visą susitikimą. Buvo matyti – aktorius džiaugėsi šviežiai iš Maskvos gautomis žiniomis, kad Rusijos prezidentas jam skyrė Garbės ordiną. Ir su nuoskauda prisiminė jubiliejaus proga nesulaukęs kai kurių aukščiausių Lietuvos vadovų dėmesio. "Ne mane – Lietuvos kiną pamiršo", – tvirtino.

Labiausiai pagyvėjo pasakodamas apie proanūkes – akyse įsižiebė linksmos kibirkštėlės. Bet lyg ir apgailestaudamas pridūrė: "Su jomis dar nepasišnekėsi..." Pagalvojau – tikriausiai buvo tėvas, neėmęs kūdikių į rankas.

Fotografuotis virtuvėje atsisakė – tai jam atrodė pernelyg buitiška.

Didžiąją susitikimo dalį kirbėjo klausimas: kiek tai, ką matau ir girdžiu, yra suvaidinta? Juk bendravau su aukščiausio lygio aktoriumi.

Tuo tarpu kūrybinis bagažas daugiau nei įspūdingas: 80 – kino, per 100 – teatro vaidmenų. Tačiau vertindamas save aktorius labai kuklus – vertingais vadina vos keletą sukurtų personažų. Prieš porą metų iš Panevėžio persikėlęs gyventi į Vilniaus Šnipiškių mikrorajono daugiabutį, aktorius, atrodo, prie sostinės taip ir nepriprato. Sakosi nedaug kur išeinąs, tačiau vienatve nesiskundžia.

– Kokia dabar yra jūsų diena?

– Turiu daug laisvo laiko. Ne taip, kaip anksčiau, kai kiekviena minutė buvo suskaičiuota. Laisvalaikiu tai tekstus mokydavausi, tai pjeses skaitydavau. Dabar – pensininko gyvenimas. Skaitau, snaudžiu, žiūriu televizorių – daugiausia rusiškus TV kanalus, per lietuviškus nelabai randu ką žiūrėti. Skaitau daugiausia istorinių įvykių analizes, filosofines knygas.

– Panevėžyje gyvenote ir dirbote 60 metų. Kokią įtaką jūsų gyvenimui padarė Panevėžio teatro vadovas, legendinis režisierius Juozas Miltinis?

– Jis man buvo viskas. Aš nepažinau kitokio teatro ir kito aktorinio mokslo – tik J.Miltinio. Jis mus mokė ne tik vaidinti, bet ir gyventi. Tai buvo žmogus, gyvenęs Paryžiuje, Londone, parvežęs europietišką kultūrą. Jis mus mokė ir gerų manierų – sakydavo: "Šaukštelį reikia laikyti taip, sėdėti prie stalo – taip."

– Sakoma, J.Miltinis buvo labai griežtas?

– Aš tapau aktoriumi ne dėl to, kad toks gimiau, bet dėl to, kad tokį mane suformavo J.Miltinis. Kai kada per repeticijas šaukdavo: "Donatai, save vaidini!" Taip mane kamuodavo, kad verkdavau parėjęs į savo kambarį. Kaip tėvas vaikams duoda diržo, taip jis mums duodavo pylos už blogą vaidybą, už aktoriaus gyvenimo principų nesilaikymą.

Visi gyvenome viename bendrabutyje – ir J.Miltinis. Jis patikrindavo, ar laiku einame miegoti, žiūrėdavo, kad merginų aukšte nesilankytume. Kai susimylėjo Janina Dulskytė ir Stasys Paska, J.Miltinis juos atleido. Jis buvo įsitikinęs: jei teatre dirbs vyras ir žmona, prasidės intrigos, santykių aiškinimaisi. O tai kenkia kūrybinei atmosferai. Ir nebuvo jokių intrigų.

Vėliau, sovietmečiu, iš teatro atleido patį J.Miltinį. Už netinkamą repertuarą, už tai, kad teatre nebuvo partinės organizacijos. Jis sakė: "Aktorius negali priklausyti jokiai partijai, jis turi būti virš partijų." Penkerius metus, kol jam nebuvo leista dirbti Panevėžio teatre, J.Miltinis statė spektaklius svetima pavarde, o 1960 m. jį į teatrą grąžino kultūros ministras Banaitis. Sovietinė valdžia 1940 m. įsteigė Panevėžio teatrą ir leido J.Miltiniui jam vadovauti tik dėl politinių priežasčių – norėdama parodyti, kad ši valdžia myli buržujų nuskriaustuosius. Vėliau išprusę žiūrovai iš visos sąjungos važiavo J.Miltinio teatro spektaklių pasižiūrėti.

– Dirbdamas Panevėžio teatre, pradėjote filmuotis kine.

– Pirmas mano vaidmuo kine buvo Dausa Vytauto Žalakevičiaus juostoje "Adomas nori būti žmogumi." Iš pradžių man darbas kine labai nepatiko. Neturi laiko pasiruošti, nėra repeticijų, iš karto turi vaidinti. Nekaip ir suvaidinau tą Dausą. Ir reikalavimai buvo keisti: "Galvą tik taip pasukęs laikyk, kitaip nosis per ilga atrodys."

Tik ketvirtas mano kino vaidmuo buvo sėkmingas – V.Žalakevičiaus juostoje "Niekas nenorėjo mirti" vaidinau Vaitkų, iš miško išėjusį partizaną, kuris vėliau turėjo atkentėti. Vaidinau nebe teatrališkai, o pagal tai, ką buvau matęs gyvenime, – pažinojau keletą panašaus likimo žmonių. Vaidinau, ir jaučiau, kad aš nevaidinu, o širdy esu tuo žmogumi. Ir pasisekė. Kijevo kino festivalyje pelniau prizą už geriausią tų metų kino vaidmenį Sovietų Sąjungoje, tarptautiniame kino festivalyje Karlovy Varuose, Čekijoje, – prizą už geriausią metų kino vaidmenį. Tada mane pastebėjo rusų režisieriai.

– Vis dėlto pasauliui prisistatėte Kriso Kelvino vaidmeniu 1972 m. Andrejaus Tarkovskio juostoje "Soliaris".

– Filmas sukurtas tarptautinio masto režisieriaus, su juosta dalyvavome Kanų festivalyje. Dėl to ir vaidmuo buvo pastebėtas. Nepasakyčiau, kad tai geriausias mano vaidmuo. Temos atžvilgiu šis filmas buvo tarptautiniu mastu aktualus, nes režisierius kosminės erdvės užkariavimo metais norėjo parodyti, kad žmogus turi ne tik į kosmosą skristi, bet ir būti sąžiningas, geras savo artimiesiems. Kriso žmona – ją vaidino aktorė Natalija Bondarčiuk – dėl jo kaltės nusižudo, o jis skrenda į kosmosą. A.Tarkovskis teigė, kad žmogus pirmiausia turi atsakyti už savo poelgius, pažinti save, o tik tada veržtis į kosmosą. Man su A.Tarkovskiu buvo sunku dirbti, nes jo mąstymas buvo žymiai aukštesnis nei mano. Filmavimo aikštelėje nesupratau, kas iš viso to išeis, – tiesiog pildžiau režisieriaus nurodymus. Viskas paaiškėjo tada, kai pažiūrėjau juostą.

– Ar sutinkate, kad vaidmuo aktoriui gali uždėti tam tikrą etiketę, štampą – juk visi dabar mato ne tiesiog jus, o Vaitkų arba Krisą?

– Nėra jokių štampų. Buvo vaidmuo, praėjo – eini prie kito. Jokios įtakos mano vaidybinėms formoms tai neturėjo. O dėl tų 80 filmų, kuriuose teko vaidinti, – gerai atsimenu tik 5–6 filmus. Daugelio jų ir pavadinimus, ir savo vaidmenis juose esu užmiršęs. Atsimenu, viename festivalyje žiūriu kino afišą. Pavadinimas girdėtas – "Tryliktasis apaštalas". Žiūriu, kas čia vaidina pagrindinį vaidmenį – taigi Banionis! Imdavo mane, nes buvau žvaigždė – galbūt ir mano pavardės reikėjo režisieriams, nežinau. Eini vaidint, matai, kad tai tuštybė, bet vaidini. Nenorėjau ir be darbo sėdėti.

– Legendos sklando apie tai, kas vykdavo už filmavimo aikštelės ribų , – intrigos, meilės romanai. Jūs tai patyrėte?

– Jėzau, intrigos po intrigų, meilės romanai po meilės romanų. Atsakiau. Ir parašykit, kad meilės romanai buvo mano mėgstamiausias užsiėmimas. Tik tuo ir gyvenau. Koks klausimas – toks atsakymas.

– Gerai, grįžkime prie rimtesnių temų. Kas jums artimiau – vaidyba kine ar teatre?

– Man artimiausias darbas su gerais režisieriais. Nesvarbu, kur. Teatre man patiko dirbti su J.Miltiniu, kine – su V.Žalakevičiumi, A.Tarkovskiu, Sava Kulišu, Grigorijumi Kozincevu. Geriausius savo vaidmenis sukūriau su genialiais režisieriais. Yra aktorių, kurie sako: "Duokit man Hamletą, tada parodysiu, ką sugebu!" Aš pasakyčiau – kažin, daug kas nuo režisieriaus priklauso.

– Ar dar turite svajonių vaidmenų?

– Ne. Ir niekada neturėjau. Kokį vaidmenį režisieriai duodavo, tokį ir vaidinau. J.Miltinis prie to pripratino, ir tas supratimas – ką duoda, tą valgai – liko.

– Ar matote save šiuolaikinių režisierių, pavyzdžiui, Oskaro Koršunovo, pastatymuose?

– Ne. O.Koršunovo teatras man svetimas – visiškai kitoks nei teatras, kuriame aš buvau auklėjamas. J.Miltinis siekė psichologinės personažų gelmės. O šiuolaikinio teatro aš nesuprantu, nes jis domisi tik forma, paviršiumi.

– Prieš pusantrų metų palaidojote žmoną Onutę, kurią vadinote ištikimiausia savo bendražyge. Ji laikė visus keturis namų kampus, sudarė sąlygas jums atsidėti kūrybai?

– Žmona buvo mano dešinioji ranka. Ji pati dirbo aktore pas J.Miltinį, vėliau – kitus darbus teatre. Ji mane puikiai suprato.

– Filmavimai vykdavo visoje Sovietų Sąjungoje. Kiek jus matydavo namiškiai?

– Mano jaunystė, brandos metai prabėgo ne namie. Tai aš Maskvoje, tai tuometiniame Leningrade, tai Niujorke, Čikagoje, Adis Abeboje, Tokijyje. Daugiau užsieniuose, nei namie praleisdavau. Mane labai dažnai siųsdavo į kino filmų premjeras užsienyje – buvau pateikiamas kaip sovietinio kino žvaigždė. Galbūt mane laikė tinkamu tokiems pristatymams – kalbėjau ne tik rusiškai, bet ir vokiškai, atrodžiau europietiškas. O pristatydami "Soliarį" su N.Bondarčiuk visą pasaulį apvažiavome.

– Sūnūs niekada nepriekaištavo, kad jiems skyrėte mažai laiko?

– Onutės darbas buvo juos auginti. Vaikai man į akis priekaištų niekada nesakė. Jie buvo gerai išauklėti. O ką širdyje jautė – nežinau. O mano Onutę vėžys pakirto, kai pora mėnesių iki mūsų deimantinių vestuvių jubiliejaus buvo likę. Ką padarysi – taip sutvarkytas pasaulis, kad visi turime iš jo išeiti.

– Tikite, kad po mirties artimų žmonių sielos kažkur susitinka?

– Nežinau, ar po mirties dar kažkas vyksta. Nėra jokio patvirtinimo, kad pomirtinis gyvenimas egzistuoja. Šviesa tunelio gale, kurią mato žmonės priešmirtinėse būsenose, – dar ne dangus.

– Su sūnumi, kino ir teatro režisieriumi Raimundu Banioniu, anūkais gyvenate tame pačiame daugiabutyje. Esate apsuptas artimųjų dėmesio?

– Turiu tris anūkes, anūką ir tris proanūkes. Sūnus Raimundas su atžalomis Onute ir Vytautu Donatu gyvena per sieną nuo manęs, jo duktė Inga su šeima – per porą aukštų. Anūkė Inga turi dukrytę – pusantrų metukų Liepą. Kito mano sūnaus Egidijaus, jau mirusio, duktė Milda prieš pusmetį susilaukė dvynukių, mano proanūkių, Miglės ir Ugnės. Artimųjų dėmesio nelabai ir reikalauju. Pats nueinu į parduotuvę, visokių pusgaminių nusiperku. Grįžtu, išsiverdu. Būna, kad ir trijų patiekalų pietus pasigaminu. Žinoma, sriuba taip pat iš pakelio būna (juokiasi).

Iš D.Banionio biografijos:

Gimė 1924 m. balandžio 28 d. Kaune. Čia baigė Amatų mokyklos Keramikos skyrių.

Nuo 1941 m. – Panevėžio dramos teatro aktorius.

1981–1988 m. – ėjo Panevėžio dramos teatro vyriausiojo režisieriaus, teatro direktoriaus, meno vadovo pareigas.

1966 m. – už Vaitkaus vaidmenį V.Žalakevičiaus kino filme "Niekas nenorėjo mirti" pelnė tarptautinio kino festivalio Karlovy Varuose laurus.

1969 m. – Vokietijos Demokratines Respublikos valstybinė premija už Francisco Goya vaidmenį kino filme "Goya".

1969 m. – Tarptautinio Sofijos kino festivalio premija už vaidmenį kino filme "Ne sezono metas".

1994 m. – apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi.

2002 m. – suteiktas Tarptautinės teatro akademijos akademiko vardas.

2004 m. – apdovanotas ordino "Už nuopelnus Lietuvai" Komandoro didžiuoju kryžiumi.

2008 m. – "Auksinės gervės" apdovanojimas už nuopelnus Lietuvos kinui.