Didesnės išmokos nelemia didesnio gimstamumo, tačiau net ir padidėjęs jis dar negelbės Lietuvos: šalies gyventojų amžiaus struktūroje užprogramuotas populiacijos nykimas. Taip LRT.lt sako Demografinių tyrimų centro vadovė profesorė Vlada Stankūnienė. Šio šimtmečio viduryje demografinė situacija turėtų stabilizuotis, o emigracija mažėti, nes dėl sumažėjusios populiacijos nebebus kam emigruoti, pažymi pašnekovė.

Kartų kaitos neužtikrinantį gimstamumą Lietuvoje įmanoma pagerinti, tačiau tam neužtenka didesnių išmokų. Didesnės išmokos, pasak demografės, lemia tai, kad vaikų susilaukiama anksčiau, bet ne daugiau.

„Galimybės padidinti gimstamumą yra, bet nesitikėkime to labai greitai ir neieškokime vienos priemonės. Situaciją gali keisti ekonominių, socialinių, vertybinių priemonių kompleksas. Svarbu, kad sąlygos žmonėms leistų derinti darbą ir šeimą. Svarbios tiek konkrečios priemonės, tiek aplinka, kurioje gyvename, gerovė“, – kalba V. Stankūnienė.

– Teko girdėti Jus sakant, kad dar kurį laiką Lietuva neišvengiamai mažės. Kokios laukia to pasekmės?

– Pasekmes turėtų vertinti ir joms rengtis ekonomistai, politikai. Pirmiausia būtina įvertinti demografinę situaciją, populiacijos nykimą, reikia suprasti, dėl ko visa tai vyksta. Populiacija mažėja ir senėja daugiausia dėl migracijos, mažo gimstamumo ir didelio mirtingumo. Turime įvertinti kiekvieną šių dedamųjų bei tai, kaip kiekvienas šių procesų keičia populiaciją, kokios gali būti to pasekmės.

Gimstamumo situacija yra bloga, nors iš visų demografinių procesų rodiklių ir yra geriausia, atsižvelgiant tiek į kitų šalių kontekstą, tiek į pasikeitimus mūsų šalyje. Pagal gimstamumo rodiklius esame net truputį aukščiau ES vidurkio. Paskutiniais duomenimis, paskelbtais dar 2014-aisiais, vidutinis vaikų, kuriuos pagimdo moteris Lietuvoje, skaičius yra 1,63 (ES vidurkis – 1,55). Bet tam, kad populiacija nenyktų, karta keistų kartą, šis rodiklis turi būti ne mažesnis kaip 2.

Migracija yra ir pastaruosius 15 metų buvo labai intensyvi, praeitais metais ji dar padidėjo ir tai yra pagrindinė populiacijos nykimo priežastis. Nuo 2000-ųjų kasmet išvyksta beveik 40 tūkst. žmonių. ES pagal emigracijos intensyvumą esame tarp „lyderių“.

Mirtingumas yra trečias populiacijos nykimo rodiklis, pagal kurį Lietuva atrodo labai blogai. Vyrų mirtingumo lygis yra aukščiausias ES. Taigi vyrų populiacija mažėja, o mirtingumo lygis jau jauno amžiaus žmonių yra didelis.

– Kaip ir ar įmanoma pasiekti gimstamumo rodiklius, kurie užtikrintų, kad mūsų populiacija nenyks?

– [Geresnį] gimstamumą galima atkurti, kad jis artėtų prie lemtingo skaičiaus 2. Bet, pavyzdžiui, Prancūzija iki to ėjo daugiau kaip 50 metų vykdydama nuoseklią ir situacijai adekvačią šeimos politiką ir užtikrindama gerovę. Taip pat yra ir kitose ES šalyse – prie to sugrįžtama labai negreit.

Galimybių padidinti gimstamumą yra, bet nesitikėkime to labai greitai ir neieškokime vienos priemonės. Situaciją gali keisti ekonominių, socialinių, vertybinių priemonių kompleksas. Svarbu, kad sąlygos žmonėms leistų derinti darbą ir šeimą. Svarbios tiek konkrečios priemonės, tiek aplinka, kurioje gyvename, gerovė.

Niekas dar nerado ryšio tarp išmokų ir realaus gimstamumo padidėjimo. Visi tyrimai rodo, kad dėl didesnių išmokų vaikų susilaukiama anksčiau, bet ne daugiau. Reikalinga efektyvi vaikų priežiūros paslaugų sistema, kad turėdama mažų vaikų šeima galėtų dirbti ir užsidirbti.

– Suvokiant tai, kad nuo mūsų nepriklauso gerovė ir didesni atlyginimai tose šalyse, į kurias išvykstama, ar įmanoma suvaldyti situaciją?

– Emigraciją lemia situacija mūsų bei priimančioje šalyje. Pagrindinis veiksnys emigraciniams srautams yra ekonominis. Paprastai emigruojama iš tų šalių, kuriose pragyvenimo lygis žemesnis, sąlygos dirbti ir uždirbti blogesnės, į tas šalis, kur visi šie rodikliai kur kas geresni. Kuo šie skirtumai didesni, tuo intensyvesnis yra emigracijos srautas.

Minimalus darbo užmokestis Lietuvoje yra beveik penkis kartus mažesnis nei ten, kur daugiausiai emigruoja mūsų kraštiečiai – Jungtinėje Karalystėje. Trukdžių emigruoti nėra jau daugiau nei 10 metų, tad kaip gali neemigruoti.

Kuo ilgiau intensyvūs emigraciniai srautai trunka, tuo paprasčiau ten tampa išvykti ir įsikurti tautiečių bendruomenėse. Viena emigracijos banga kuria kitą emigracijos bangą. Kuo ilgiau užtrunkama emigracijoje, tuo akivaizdžiau tampa, kad išvykusieji ten ir pasiliks.

Nuo įstojimo į ES gyvename labai draugiškoje migracinėje aplinkoje. Galime emigruoti be didesnių apribojimų. Tačiau pastaruoju metu kalbama apie imigracijos galimybių ir imigrantų socialinių garantijų ribojimus. Tai gali sumažinti srautus. Tačiau į klausimus apie socialinę, ekonominę šalies aplinką, kuri lemia emigraciją, turėtų atsakinėti politikai, ekonomistai.

– Ar panašu, kad Lietuvos demografinė, migracijos politika, jei tokios egzistuoja, galėtų duoti teigiamos įtakos demografiniams procesams Lietuvoje?

– Emigracinės politikos nėra, tik socioekonominės sąlygos gali keisti emigracijos srautus. 2014-aisiais priimtos migracijos politikos gairės yra orientuotos į imigracijos reguliavimą: kiekviena šalis gali ją reguliuoti.

Tačiau Lietuvoje tiesiog diagnozuojama didelė emigracija, o supratimo, kas lemia emigraciją, kiek įtakos turi ekonominė, socialinė aplinka, – trūksta.

– Ar, matant tendencijas ir problemas, galima tikėtis, kad Lietuva išliks?

– Emigracija yra didelė jau ketvirtį amžiaus, labai sumažėjęs ir kartų kaitos neužtikrinantis gimstamumas išlieka jau beveik du dešimtmečius. Vyrų mirtingumas, palyginti su kitomis ES šalimis, yra didžiausias. Visa tai per pastarąjį ketvirtį amžiaus sukūrė tokią demografinę struktūrą, kad jaunoji karta yra kone perpus mažesnė nei ta, kuri šiuo metu yra maždaug 40–60-ties. Vyresniųjų su kiekvienais metais mažės, juos pakeis kone perpus mažesnė karta. Nereikia būti dideliu matematiku, kad suprastum situaciją.

Kol neatsigaus gimstamumas, nesumažės atlyginimų ir pragyvenimo sąlygų skirtumas tarp mūsų ir tų šalių, į kurias emigruojama, tol egzistuos neigiami demografiniai procesai – dideles kartas keis mažos. Amžiaus struktūroje yra užprogramuotas populiacijos nykimas iki šio šimtmečio vidurio. Vėliau, jei veiksniai pasikeis į gera, situacija stabilizuosis, bet mūsų liks kone vienu milijonu mažiau.

– Bet ar tikrai galime tikėtis, kad visos populiacijos nykimą lemiančios aplinkybės pasikeis į gera?

– Pasikeis, neįmanoma taip ilgai, esant tokiam regresui, gyventi. Nuo 2007-ųjų mirtingumas mažėja, gimstamumas, nors ir labai žemas, taip pat atsigauna.

Emigracijos mastai turėtų mažėti, nes ateina neskaitlingos kartos – nebus potencialo emigracijai.