Savo 60-ajam jubiliejui Vytautas Kernagis nebūtų siūdinęsis naujo kostiumo, bet tikrai neliktų abejingas šiandien po Vilnių pasklisiančiai Gatvės muzikos dienai – juk jis buvo Brodo (tuometinio Lenino prospekto) vaikas, pasėjęs ne tik Vilniuje laisvės sėklą.Tuos laikus puikiai prisimena ir jo žmona Dalia Kernagienė. Ne veltui ji pasakė: "Pati fainiausia – jaunystė. Nes ji - romantiška".Su D.Kernagiene kalbėjomės soduose. Ten savo svajonių namą Vytautas kūrė tarytum naują idėją. Tačiau į jį - įrengtą - taip ir nespėjo įkelti kojos.

- Dalia, kaip V.Kernagis, jei būtų gyvas, švęstų savo 60-metį? Kur, kokios atrakcijos vyktų, kokios dainos skambėtų, kokie patiekalai garuotų ant stalo?

- Šventimas būtų prie laužo, kieme. Daug žmonių, draugų. Susėstų visi ant pievos. Ant laužo keptume mėsos kepsnelius – ne šašlykus. Vyrams degtinytės, kaip jis sakydavo, būtų, o moterims – vyno. Toks Vyto stilius.

- Ar savo jubiliejui V.Kernagis būtų siūdinęsis naują kostiumą?

- Juokaujate ar ką? Nebūtų. Geriau surežisuotų šventę taip, kad jo "chebrutei" būtų smagu. Sceninį įvaizdį aš jam kurdavau, bet Vytas turėjo puikų skonį ir drabužius rinkdavosi pats. Manau, jis mūvėtų džinsus.

- Vytautas tikrai prie laužo paimtų gitarą į rankas. Kokią dainą būtų sugrojęs savo jaunystės draugams, kuriuos pažinojo net 40 metų?

- Nemanau, kad būtų ką nors sugrojęs. Jeigu jo kas nors, kai būdavome svečiuose, paprašydavo "Padainuokite, prašau, Vytautai", jis to žmogaus pasiteiraudavo, kokia jo profesija. Jei tas atsakydavo "Daktaras", Vytas paklausdavo: "O jūs nenorėtumėte čia, ant salo, kam nors padaryti operaciją?"

Jis nemėgo pasirodyti prieš draugus su gitara ir padovanoti jiems dainą - atsidėkoti, kad atėjo. Tai – ne jo stilius. Garantuoju, taip nebūtų įvykę.Vytas žiauriai mylėjo žmones. Tikrai, šiltai, paprastai. Turėjo stebėtiną trauką žmonėms, kai negali atsispirti. Draugams patiko būti su juo. Šalia V.Kernagio jie tapdavo kažkokie kitokie. Šalia jo ir aukštas pareigas užimantys tapdavo paprasti, lyg vaikai. Visi būtų sutūpę ant žolės, akmenų.

O scena – kas kita. Tai buvo jo gyvenimas. Scena jam buvo ne ta vieta, kur galėtų pasipuikuoti ar atskleisti savo ego – jam reikėjo žiūrovų. Toks mūsų anūkas Vėjas – jam visada reikia žiūrovų. Tokia mūsų dukra Eglė – jai taip pat reikia žiūrovų. Vytui buvo malonu, jis norėjo, kad jo klausytųsi, kad jį matytų, kad įvertintų, kad pagirtų.Jis bendraudavo su daugybe žmonių, taip pat ir su politikais. Kartą jį yra kvietę dirbti patarėju į Seimą. "Nu, chebra, ką jūs – kad aš nuo 8 valandos iki 5-os vaikščiočiau su šlipsu Seimo koridoriais?", - stebėjosi. Tai – ne jo gyvenimo būdas.

- Už vyrą esate jaunesnė keturiomis dienomis. Kaip švęsite savo jubiliejų?

- Gimtadienius mes švęsdavome kartu. Šiame sode.Aš nemėgstu švęsti jubiliejų – su reikšmingomis dovanomis, reikšmingais pasisakymais, eilėraščių skaitymais prie stalo. Nemėgstu dėmesio sau. Nemėgstu didelių balių, triukšmingų, kur svečiai tau visko linki. Man patinka, kai žmonės susirenka į būrelį, kai galima normaliai bendrauti. Man nepatinka žodis "jubiliejus". Geriau švęsti gimtadienį – kad tu esi, o ne uždegti krūvą žvakučių ant torto ir priiminėti gražiai įrištas dovanas.

- O koks, jūsų nuomone, turėtų būti balius – chaotiškas?

- Taip. Kaip ir mano gyvenimas. Bet aš negaliu sakyti, kad mano gyvenimas neturiningas.

- O jeigu anūkai Vėjas ir Nojus prisistatys su savo eilėraščiais ar piešiniais?

- Jie greičiausiai atneš po piešinį, gal net įrėmintą. Gėlę nuskintą. Puikiai piešia abu. Bet visi teiraujasi: "Ar tavo anūkai muzikalūs?" Visiems įdomu, kiek juose "užfiksuota" V.Kernagio. O mane kažkodėl užmiršta. Bet aš galiu pasakyti, kad juodu piešia. Puikiai.

- Kaip auga Vytauto medžiai – kaštonas, lazdynas raudonais lapais, kuriuos pasodinote po jo mirties?

- Čia tokie simboliniai dalykai. Jie auga. Kaštoną man kilo mintis pasodinti per pirmąjį gimtadienį po jo mirties – tai jo medis. Tam, kad JIS būtų čia. Akmenį palikome iš senosios laužavietės. Tada man labai reikėjo, kad JIS čia būtų. Medžiai man primena jį.Aš nežinau, kaip praėjo dveji mano gyvenimo metai po jo mirties. Buitis, anūkai, mama. Labai gaila, kad jos irgi jau nėra – kaip šauniai čia pagyventume su ja.

- Po vyro mirties neapsakomai gedėjote. Ar jau atsitiesėte, ar jau pradėjote gyventi?

- Buvo žiaurus laikotarpis. Buvo taip nyku, kad dėl menkiausio virptelėjimo – nežinau, gal tai depresija – pradedi verkti. Aš negalėjau atsitiesti dvejus metus. Kažkas stebėjosi: "Na, kiek gi galima gedėti?" Kiek man reikėjo, tiek aš gedėjau. Tačiau tą kančią kiekvienas supranta savaip. Vytas buvo neeilinė asmenybė. Ir scenoje, ir namie jo buvo tiek daug. Ir šilumos, ir spalvų – jis buvo toks įvairiapusis. Viso to labai labai trūko, ir nieko su savimi negalėjau padaryti.

Kunigas Ričardas Doveika kartą pasakė: "Neverkite. Džiaukitės ir dėkokite Dievui, kad su tuo žmogumi gyvenote". Žmonės padėjo – vienas ką nors pasakydavo gero, kitas, bet vis tiek tu gyveni taip, kaip tau išeina.Kartą išgirdau tokius žodžius: "Čia mano namai. Atviri langai vėjui, kai noriu pakilti". Juos kartoju kaip maldą, ir kuo toliau tuo labiau.

Aš dabar išgyvenu tokią būseną. Ji visiškai neįžeidžia ir nesumenkina V.Kernagio, nes ne aš priklausau praeičiai, o praeitis priklauso man. Todėl stebiuosi, kad man norisi baltos spalvos. Buvau tamsių, sodrių spalvų mėgėja. Dabar norėčiau baltų sienų, lengvų užuolaidų, plevenančių vėjyje, kai atveriu langą. Balto dubens ant stalo, pripildyto raudonų uogų.Įdomu, ką apie tai pasakytų psichologai? Gal tai - naujas lapas arba gal visos spalvos, kurias esu sukaupusi gyvenime? Manau, sielvartas priverčia suvokti, ko esi vertas pats. Aš noriu gyventi, noriu skristi. Mano širdis atvira. Žmonėms, gyvenimui. Aš noriu pakilti iš tos sunkios būsenos. Štai, žydi obelys – jau nebenoriu verkti.

- Turite vyriškį?

- Ne. Jokiu būdu. Nepagalvojau apie tai. Dar aš gyvenu su V.Kernagiu. Dar su juo .Prieš metus vienas mūsų draugų, skulptorius, paklausė: "O tavęs nekabina kas nors?"

Ne, sakiau, nekabina. Kur yra toks, kuris būtų geresnis už V.Kernagį? Gal tada pagalvočiau. Bet geresnio nebus. Gal dėl to, kad jį mylėjau.Kartais man čia būna vieniša. Suprantu: name turi virti gyvenimas. Bet gyvenimas čia verda – suvažiuoja vaikai, anūkai.

Šeimoje atsiras naujas žmogus – Eglė laukiasi. Mano draugės, kurios domisi mistika, sako – jei miršta vyras, po kiek laiko turi gimti berniukas, jei miršta moteris – mergaitė.Aš jau galvoju į priekį, laukiu anūko. Jau išeinu į žmones.Vyto dainų jau galiu klausytis – jos jau skamba namuose, mašinoje.

- Gal jau sugrįžote prie savo – drabužių dizainerės profesijos?

- Ne. Nuo šio pavasario dėstau Giedrės Fledžinskienės aukštesniojoje dizaino mokykloje. Po Vyto mirties net nežinojau, ar man pavyks dirbti.O su madomis… Sau, giminaičiams galiu drabužius daryti. Bet kažkam, kažkokiom klientėms, scenos žvaigždėms – ne.

Kai kelios klientės paprašydavo, atsakydavau: "Dar ne. Dar ne šiandien". Aš nebenoriu daryti suknelių ponioms. Juozukui tai – gyvenimo būdas, kitiems – pašaukimas, tretiems iš to reikia pinigų.Nežinau, ar turėčiau sugrįžti prie savo profesijos. Pradėjau dėstyti todėl, kad mane pakvietė. Atėjau kaip kokia chuliganė, normaliai nesusitvarkiusi dokumentų.

Kurį laiką nežinojau, ar ten tikrai dirbsiu. Nežinojau, ar man pavyks – juk nesu pedagogė, nors ir turiu labai daug praktikos. Žodis "pedagogė" man labai juokingai skamba, prie manęs tiesiog nelimpa. Šiandien galiu pasakyti - ten suradau naują šeimą. Kolektyvas mane puikiai priėmė – su palaikymu. Man darosi įdomu.

- Ko gero, buvote priversta tai surasti, nes V.Kernagis buvo atkaklus...

- Žiauriai atkaklus. Momentais galvodavau: "Užkniso". Bet man labai patiko jo dainos. Ir akys. Į Dailės institutą, kur studijavau drabužių modeliavimą, jį atsivedė mano kursiokė Daiva Vitkienė (buvusi Reimerytė). Pagroti.V.Kernagis tryško energija, aš buvau nepataisoma romantikė, labai rami. Matyt, vienas kitą dengėme arba papildėme, nes buvo gera būti drauge.Vytas buvo kitoks nei visi, tą aiškiai galėjai matyti.

Vienus tai traukė, kitus erzino. Mane paviliojo.Manau, kad gyvenime, netgi eidami tais pačiais keliais, įspaudžiame nevienodas pėdas. V.Kernagio pėdos buvo aiškiai gilios, prasmingos, nepakartojamos. Jis suvokė, kad, norėdamas būti nepakeičiamas, turi visą laiką keistis. Jam tai puikiai pavykdavo.

Jis buvo tikras idėjų meistras - kažkam pasibaigus tuoj pat rasdavo kitą "ėjimą".Nuobodžiauti su juo netekdavo. Nei gerais, nei blogais laikais. Buvau kantri, kai skaudėdavo, nes žinojau mūsų santykių esmę - tikrumą. Tačiau žinojau ir tai, kiek galiu atleisti, kad nesijausčiau pažeminta. V.Kernagis nemokėjo atsiprašinėti, jis tai darydavo kitaip. Tiesiog iškrėsdavo pokštą, kad prajuokintų.

Turbūt ryškiausią žymę judviejų gyvenime paliko jaunystė, hipiavimas?

- Pati fainiausia – jaunystė. Nes ji - romantiška. Na, kokie mes buvome hipiai, gyvendami tokioje uždaroje, sukaustytoje sovietų santvarkoje? Jokios laisvės, jokios hipiškos filosofijos tada nebuvo. "Žolės" nerūkydavome. Gal jos tada ir nebuvo Lietuvoje?

Tačiau dėvėjome platėjančius džinsus, gėlėtus baltinius ir save vadinome gėlių vaikais.Ko mus išmokė hipiavimas, tai laisvai išreikšti savo mintis. Laisvai mąstyti. Gal truputėlį kitaip gyvenome, - juk buvome menininkai. Kiekvienas mokėsi, dirbo. Labai daug laiko leisdavome su Vyto kursiokais – kai susipažinome, jis mokėsi Konservatorijoje.Mes – Brodo vaikai – iš tikrųjų mąstėme kitaip. Brodo vaikai – tai speciali mūsų jaunystės linija.

****

Muzikantui ir aktoriui, dainų kūrėjui ir atlikėjui, vakarų vedėjui ir netradicinių dalykų sumanytojui V.Kernagiui gegužės 19 d. sukaktų 60 metų. Tačiau maestro šios datos neminės – prieš trejus metus, kovą, jį pakirto vėžys.