Per savo praktiką įveikęs apie milijoną kilometrų jis kitų vairuotojų prašo tik vieno – kad kelyje būtų supratingi ir praleistų. Tačiau atsiranda ir tokių, kurie ne tik nepraleidžia, bet dar sugalvoja lenktyniauti ar parodo vidurinį pirštą.

K. Šimkus donorų organus veža nuo 1994-ųjų, iš vieno miesto ar šalies į kitą jau pervežė jų kelis šimtus. Užmetęs akį į spidometrą suskaičiuoja, kad su dabartiniu automobiliu, kuris specialiai skirtas vykti į transplantacijas, nuo 2008-ųjų jau nuriedėjo 330 tūkst. kilometrų. Tačiau, pasak K. Šimkaus, čia nelabai daug – su kitomis mašinomis yra nuvažiavęs daugiau. Jis pats rūpinasi automobilio švara, o automobilio techninę būklę prižiūri servisas.

Šį vairuotoją pakalbinome vienos iš Rygos ligoninių kieme, automobilyje laukiantį Santaros klinikų medikų brigados, kuri tuo metu iš donoro ėmė kepenis. Į „Volkswagen Caravelle“ mikroautobusą, kuris yra tapęs ir darbo priemone, ir „namais“, nes jame praleidžia ištisas valandas, K. Šimkus su savimi turi pasiėmęs pagalvę, kavos ir užkandžių. „Aišku, daug čia nepamiegosi – ir iš Nacionalinio transplantacijos biuro skambina, ir gydytojai. O šiaip pasiimu ar filmuką pažiūrėti, ar paskaityti ką nors. Greičiau praeina laikas. Vis tiek tenka laukti 3–4 val., kartais – ilgiau“, – teigia K. Šimkus.

– Pone Šimkau, per kiek laiko atvyksime iš Rygos į Vilnių, kai medikai baigs darbą?

– Maždaug per 3 valandas. Būna, aišku, kad atvažiuojame ir greičiau. Tai priklauso ir nuo kelio dangos, ir nuo to, kokį organą tenka vežti. Jei širdį – greičiau, bet inkstus vežame ne taip greitai, kadangi laikas nėra toks skubus. Veždamas širdį ar kepenis įprastai važiuoju 160–170 km/val. greičiu, nors esu ir apie 200 km/val. važiavęs, o inkstus ar ragenas vežu 120–140 km/val. greičiu.

– Kiek jūsų automobilį lydės policija?

– Nuo sienos su Latvija iki pat Santaros klinikų Vilniuje.

– Kaip jaučiatės, kai žinote, kad gabenate organą ir viena jūsų, kaip vairuotojo, klaida gali kažkam kainuoti gyvybę?

– Atsakomybę darbe turi jausti kiekvienas, o tuo labiau, kai žinai, kad gelbėjame gyvybę. Ir ne vieną. Tai tuo labiau turi būti dėmesingas ir dirbti be klaidų.

– Turite švyturėlius, dažnai jus lydi ir policija. Kaip elgiasi kiti eismo dalyviai?

– Paskutiniu metu pasidarė mandagesni – daugiau vairuotojų praleidžia. Tačiau yra daug tokių, kurie negirdi ir nemato, nes automobilyje būna pasileidę muziką arba klausosi jos per ausines. Važiuoja, kaip nori. Dažnai nesilaiko taisyklių. Pamatę žiburiukus, kai kas dar parodo ir vieną pirštą, kai kas ir išvis lenktyniauti sugalvoja. Visokių yra.

Būtų gerai, jei žmonės atsakingiau reaguotų į greitosios medicinos pagalbos automobilį. Ir nesvarbu, ar su žiburiukais, ar be. Kaip žmogus suserga, taip ir mašina „suserga“. Yra buvę, kad žiburiukai sugedo, o skubiai reikia vežti. Ir mirksi, mirksi su savo tomis šviesomis, niekas nepraleidžia, paskui gerokai vėluoji, o organas tada genda. Taip kad reikėtų praleisti.

Mano sūnus taip elgėsi. Anksčiau irgi būdavo toks, žinot, jaunimas, kuris nepraleidžia mašinos. O kai pamatė žmogų, gulintį be rankos, tai ir draugams pasakė: pamatėt „greituškę“ važiuojančią – persirikiuokit, laisvai tegul ji važiuoja, taip, kaip nori – nesvarbu, greitai ar lėtai.

(V.Radžiūno (LRT) nuotr.)

– Kiek emocijų sukyla, kai tiesiog įstringate kelyje?

– Na, ką padarysi. Čia tas emocijas reikia valdyti. Jeigu emocijos užkariaus, bus blogai, gali pats padaryti avariją. Negalima taip elgtis, su kažkuo lenktyniauti ar panašiai. Turi visą laiką galvoti ir spręsti uždavinius, kaip važiuoti.

– Santaros klinikose jūs esate pagrindinis vairuotojas, kuris veža donorų organus. Kaip dažnai būna tokių netikėtų iškvietimų, kai jums praneša ir staiga jau važiuojate?

– Dažniausiai organus vežame naktį, o pats dažnumas – nenuspėjamas. Negalima nuspėti, kada bus. Taip, kaip ir mirčių negalima nuspėti, kada jos ateis.

– Tai reiškia, kad jūs visą laiką turite būti pasiruošęs bet kurią akimirką išvažiuoti?

– Taip ir yra. Mano šeima jau įpratusi prie tokių dalykų.

– Jūs galite daug ką suplanuoti su šeima, bet tai dažnai gali ir neįvykti...

– Tai tiesa – yra buvęs ne vienas toks atvejis. Štai aną savaitgalį, kai iš Rygos buvo vežama širdelė, buvau suplanavęs važiuoti į sodą pasitvarkyti. Atėjau į darbą, nes prie darbo mašina [stovėjo], tai vyrai sako: o, atėjai į darbą, važiuosi į Rygą. Kokią Rygą? Na, gerai, važiuosi į Kauną, aiškino kiti vairuotojai. Tai paskambinau namo, kad nevažiuojam – jokių sodų.

Vasarą taip buvo ne vieną kartą. Nuvažiuoji į sodą, dar nespėji išsikrauti, skambina: Kęstuti, sugrįžk į darbą. Ir važiuoju.

– Bet jūs ne tik organus vežiojate?

– Kai nėra transplantacijos, vežioju visokius tyrimus, kitaip sakant – mėginius. Santaros klinikos turi sutartis su kitomis klinikomis. Surenku tuos tyrimus ir atvežu į Santariškes. Be to, išvežu iš Santaros klinikų į tas įstaigas, kurios daro tuos tyrimus, pavyzdžiui, AIDS, ŽIV, plaučių atviros tuberkuliozės.

– Papasakokite savo istoriją – kaip tapote vairuotoju, kuris veža žmonių organus, gyvybiškai svarbius kitiems?

– Čia yra tokia įdomi istorija. Kiekvienas turi draugų, o tarp tų mano draugų buvo toks širdies chirurgas Raimondas Širmenis, su juo ir su jo tėveliu ypač draugavau. Ir vieną dieną pakvietė mane pavežioti organų. Na, lyg būtų kažkoks įdomumas. Pamėginau. Paskui mūsų darbe buvo reformos, perėjau išvis į klinikas. Juolab kad labai jau kalbino buvęs direktorius daktaras Antanas Vinkus, akademikas prof. Vytautas Sirvydis. Sudariau sutartį ir pradėjau dirbti – vežioti organus. Iš pradžių vežiojau tik širdis, po to, kai pakeitė mašiną, pradėjau vežioti visus organus – akių ragenas, kepenis, inkstus.

– Kiek metų jau vežiojate organus?

– Nuo 1994 metų.

– Dirbate ilgai, natūralu, kad ir technika paveda. Kokį patį ryškiausią nemalonų incidentą prisimenate?

– Vežėme širdį iš Šiaulių ir sugedo mašina. Sugedus mašinai, aišku, iškyla daug problemų. Kadangi širdelė ilgai negali būti neplakusi, turėjome skambinti į Policijos departamentą, kad pareigūnai skubiai nugabentų širdelę. Ir jie išvežė. O aš susitvarkęs atvažiavau iš paskos.

– Dabartinis automobilis į jūsų rankas pateko 2008-aisiais, tiesa?

– Taip, ši mašina buvo padovanota klinikoms ir su šia mašina toliau vežioju visus organus. Ją vairuoju tik aš, pats ja rūpinuosi, tokia mano pareiga. O visa technine būkle rūpinasi servisas.

– Kiek kilometrų jau nuvažiavote su šiuo automobiliu?

– 330 tūkst. kilometrų.

– Tai čia daug ar nelabai per tiek metų?

– Nėra ypač daug. Su kitomis mašinomis esu gerokai daugiau nuvažiavęs.

– Jūs patenkintas šia mašina ar norėtųsi galingesnės?

– Kai būna dvi komandos, kurias sudaro daug žmonių, ir daug aparatūros su lagaminais, tai būna didelis svoris ir galingumo neužtenka, nors variklio kubatūra yra 2,5. Neužtenka, galėtų būti daugiau.

– Jūs, kaip vairuotojas, pernelyg daug žinote apie mediciną, nes nuolat vežate gydytojus, kurie prie jūsų ausų derina logistiką, būsimas operacijas...

– Aš išvis domiuosi medicina, ir mano giminėje yra medikų. Be to, man įdomu, kaip tas organizmas veikia. Žinoma, ausų neužsikimši, kai kalba daktarai – viską girdi. Aišku, jei dar domiesi, dar gali pasiskaityti. Turiu rusiškų knygų, dar suderini su gydytojų kalbomis, ir visai neblogai viskas išeina. Žinai daugiau.

– Gydytojai, kuriuos vežate, jums jau turbūt šiek tiek daugiau nei šiaip kolegos, pasikalbate apie viską?

– Aišku, kad kalbamės apie visokius dalykus. Jei tylėsi važiuodamas, tai čia irgi nei šis, nei tas. Reikia kalbėtis, reikia bendrauti.

– Operacija trunka 3–4 val. Ką jūs veikiate per tą laiką, kol laukiate sugrįžtančios komandos?

– Priklauso nuo to, kur važiuojame. Jei važiuojame, pavyzdžiui, į Klaipėdą, Šiaulius, Panevėžį ir tikrai nėra ką veikti, tai kai kada nusnaudžiu. Aišku, daug čia nepamiegosi, nes ir iš Nacionalinio transplantacijos biuro skambina, ir gydytojai. O šiaip pasiimu ar filmuką pažiūrėti, ar paskaityti ką nors. Greičiau laikas praeina. Vis tiek 3–4 val., kartais būna ir daugiau.

– Ar nepavargote per šitiek metų – juk darbas atsakingas, nuolat turite būti pasirengęs?

– Nežinau, turbūt čia dėl mano genų – nėra to nuovargio, aš jo nejaučiu. Nors mano amžius didelis.

– Kaip jaučiatės, kai organą atvežate laiku?

(V.Radžiūno (LRT) nuotr.)

– Galiu papasakoti vieną tokį atvejį, kuris buvo jau senokai. Anksti ryte, 7 val., visi vairuotojai susirenkame, pasižymime, pasitikriname sveikatą – pučiam į tą dūdelę [alkoholio matuoklį – LRT.lt], kraujospūdį pasimatuojame. Na, ir dar vieno vairuotojo laukiame. Matau, atvažiuoja „Audi“, ta vadinamoji „silkė“. Sustoja, išlipa moteris ir toks nedidelis vyrukas. Na, ir tas vyrukas taip skubotai eina į priėmimą, o aš kaip tik nusisukau. Jis mane tik į glėbį. Čia dabar, sakau, kas? O jis – labai ačiū, kad jūs man širdį atvežėte, išgelbėjote gyvybę! Ir ta moteris puolė bučiuoti, klausyk.

O pasirodo, kad buvo susirgęs vairuotojas ir aš vietoj jo dar suspėdavau dirbti reanimacijoje. Ir aš tą vyrą iš Šalčininkų atsivežiau kaip infarktą patyrusį ligonį. Po to infarkto jam reikėjo širdies persodinimo. Ir taip sutapo, kad aš jam ir tą širdį atvežiau. Na, tai jis kažkokiu būdu sužinojo, net nežinau kaip, bet puolė glėbin ir dėkojo, kad gyvybė išgelbėta.

– Ar galima sakyti, kad tokios padėkos yra šimtaprocentinė padėka už jūsų visą darbą ir įkvepia toliau stengtis?

– Tai yra tiesa. Tačiau aš į jūsų ankstesnį klausimą štai dabar atsakysiu. Atvežame mes organus, juos įsodina. Na, ir čia, žinot, būna mūsų kolegų pasikalbėjimas, kad viskas gerai. Tai, žinokit, jaučiasi toks palengvėjimas, pagerėjimas, ir vėl norisi toliau dirbti.

– Jūs – kruopštus ir atsakingas darbuotojas. Kaip jums atrodo, daug tokių žmonių, kaip jūs, Lietuvoje yra?

– Už visą Lietuvą pasakyti negaliu. Bet kai jūs sakote, kad kruopštus, tai aš mėgstu tvarką nuo vaikystės. Čia yra mano tėvelio dovana. Mano tėvelis dirbo mokykloje ir mokytoju, ir kurį laiką direktoriumi. Jis buvo kaip kareiviukas – viskas turėjo būti vietoje, laiku, viskas padėta taip, kaip priklauso.

– Kiek dar laiko ketinate arba norėtumėte dirbti vairuotoju, vežiojančiu organus?

– Sunku pasakyti. Paskutiniais metais kažkaip akys jau pavargo. Jeigu pavyks išgydyti akis, galiu dar ir pavežioti.