– Savo profesinį kelią pradėjote kitoje srityje. Kas nuvedė į grožio verslą?

– Į grožio verslą pasukau netikėtai. Anksčiau dirbau rinkodaros vadove didelėje tarptautinėje įmonėje, buvau susikūrusi stabilų, saugų gyvenimą. Tiesa, menas ir grožis mane traukė nuo vaikystės. Manyje visada derėjo dvi pusės – domino ir kūrybiškos profesijos, ir specialybės, kuriose daug tvarkos, doktrinų, rėmų.

Baigus mokyklą nugalėjo antroji pusė, širdis linko prie politikos mokslų studijų. Vis dėlto, laukiantis antrojo vaikelio, ėmė traukti grožio sritis, pradėjau domėtis ilgalaikiu makiažu, internete žiūrėti įvairius vaizdo įrašus šia tema. Apsisprendžiau pasukti į grožio pasaulį ir užsirašiau į pirmuosius kursus. Taip prasidėjo mano, ilgalaikio makiažo meistrės, kelias.

Niekada nesigailėjau jį pasirinkusi, nors didelio palaikymo iš aplinkinių nesulaukiau. Dauguma nesuprato, kodėl nusprendžiau iš geros darbo pozicijos pasukti į grožio sritį ir pradėti verslą nuo nulio. Buvo išties nelengva išeiti į nežinią, bet šiandien jau galiu pasidžiaugti savo pasiekimais.

– Ar sudėtinga Lietuvoje sukurti verslą grožio srityje? Atrodo, kad ši rinka perpildyta. Ar susidūrėte su didele konkurencija?

– Mano nuomonė šiuo klausimu visada buvo tvirta ir nesikeitė nuo pat kelio pradžios. Esu įsitikinusi, kad grožio pasaulyje mes visi esame kolegos, o ne konkurentai, to stengiuosi mokyti ir savo mokines. Kai stipriai jautiesi ir žinai, kad grožio srityje gali pasiūlyti ką nors, ko kiti negali, nelieka noro su kuo nors varžytis.

Kiekvieną žmogų laikau unikaliu ir turinčiu tik jam būdingų savybių. Tad tereikia atrasti, kuo gali išsiskirti grožio srityje. Išskirtinumas padės pritraukti klientų, kuriems bus artimas tavo braižas ir asmenybė. Kiekvieno žmogaus unikalumą puikiai pastebiu ir savo mokinėms vesdama mokymus. Kiekviena jų turi savo braižą ir skonį, tad visos atlieka užduotis kiek kitaip, savaip.

Ilgalaikio makiažo srityje negali būti jokio mados tendencijų vaikymosi.

– Jūsų veiklos sritis – mikropigmentacija. Kokios tendencijos vyrauja šioje srityje? Kaip ji pasikeitė, palyginti su tuo, kas buvo prieš penkiolika ar 20 metų?

– Vienas iš pokyčių – anksčiau moterys pageidaudavo ryškaus makiažo, o dabar labiau vertina natūralumą ir vos pastebimas linijas. Ilgalaikio makiažo srityje negali būti jokio mados tendencijų vaikymosi.

Štai antakių forma priklauso nuo kiekvieno žmogaus veido, kaulų struktūros, odos spalvos ir kitų prigimtinių aspektų. Tad meistras tiesiog negali tam tikros mados tendencijos pritaikyti žmogui, kurio veidui tai visiškai netinka. Prieš porą dešimtmečių buvo madingi plonyčiai antakiai, o dabar populiarūs storesni, tačiau tai paviršutinė tendencija. Patyręs ilgalaikio makiažo meistras antakius pritaikys prie konkrečios moters veido – vienoms, atsižvelgiant į natūralius bruožus, tiks plonesni, kitoms – stori antakiai.

Didžiausių pokyčių įvyko ilgalaikio makiažo aparatų ir priemonių lauke. Visa tai be galo patobulėjo, tad šiandien dirbame visiškai kitaip nei prieš 20 metų.

– Apie mikropigmentaciją sklando įvairių mitų. Kokius jų galėtumėte paneigti?

– Moterys labiausiai baiminasi, kad po procedūros atrodys nenatūraliai, pernelyg ryškiai, makiažas primins tatuiruotę ant veido. Šie stereotipai atkeliavo iš senų laikų, kai ilgalaikio makiažo srityje dar tik buvo žengiami pirmieji žingsniai. Šiandien aparatai labai ištobulinti, tad pasiekiamas išties natūralus ir subtilus rezultatas. Be to, mūsų naudojama technika ir priemonės yra griežtai reguliuojamos ES direktyvų, tad pigmentai turi būti kuo natūralesni.

Kitas mitas, kad mikropigmentacija išlieka labai ilgai, tad su ilgalaikiu makiažu reikės vaikščioti daug metų. Tačiau tiesa tokia, kad šiandien naudojamos natūralios medžiagos, odoje išliekančios iki vos dvejų metų. Mikropigmentacija – tikrai ne tatuiruotė, procedūros metu naudojami visai kitokie pigmentai ir aparatai.

Taip pat pastebiu klaidingą įsitikinimą, kad ilgalaikio makiažo meistrė tiesiog seks naujausiomis tendencijomis, neatsižvelgdama į klientės veido bruožus. Kai kurios moterys mano, kad jei dabar madingi platūs antakiai, meistrė tik tokius ir galės pasiūlyti. Todėl jos vengia ilgalaikio makiažo, laukdamos, kol vešlių antakių mada praeis. Norisi patikinti, kad antakių storis yra parenkamas pagal individualius veido bruožus. Naujausių tendencijų šioje srityje tikrai nesilaikoma, apie tai negali būti nė kalbos.

– Kokių rizikų gali kilti atliekant mikropigmentacijos procedūras?

– Ilgalaikio makiažo procedūros metu dirbama tik su paviršiniu odos sluoksniu, todėl beveik nėra didesnio kraujavimo ar audinių pažeidimų rizikos. Didžiausia rizika yra alergija, tad prieš procedūrą rekomenduojama atlikti testą ir įsitikinti, ar oda nealergiška tam tikroms naudojamoms medžiagoms. Ilgalaikio makiažo meistrų darbą griežtai prižiūri atsakingos institucijos. Norėdamas užsiimti šia veikla turi gauti ne vieną leidimą, higienos pasą. Tad, atėjus pas profesionalų kvalifikuotą meistrą, rizika – labai minimali.

– Kokių grožio patarimų duotumėte moterims? Kokių didžiausių jų daromų klaidų pastebite?

– Lietuvės yra be galo gražios. Galiu tai pasakyti nuoširdžiai ir užtikrintai, kadangi dirbu įvairiose pasaulio šalyse. Vis dėlto svarbu tą prigimtinį grožį puoselėti. Lietuvoje pastebiu dvi tendencijas – vienos moterys per daug vertina natūralumą, o kitos pernelyg stipriai linksta prie dirbtinio grožio. Manau, reikėtų laikytis aukso viduriuko. Svarbu suprasti, kad mūsų grožis su metais blėsta, todėl vertėtų nebijoti bent kartais atsiduoti specialistams į rankas. Tad patarčiau save mylėti ir puoselėti, neatsisakant grožio procedūrų, bet ir jų nepadauginant.

– Dirbate įvairiose pasaulio šalyse. Gal pastebite skirtumų tarp lietuvių ir užsieniečių grožio supratimo?

– Įdomu, kad kai kurios ekonomiškai už Lietuvą labiau pažengusios šalys grožio srityje nuo mūsų atsilieka. Tam tikros grožio tendencijos, kurios pas mus vyravo prieš šešerius ar septynerius metus, ten tik dabar populiarėja. Kai kuriose išsivysčiusiose šalyse tik neseniai pradėjo sklisti žinia apie ilgalaikį makiažą, galintį palengvinti rytinius grožio ritualus.

Tuo tarpu pas mus mikropigmentacija nebėra jokia naujovė. Jau seniai praėjo ir ryškaus ilgalaikio makiažo tendencija, mūsų moterys šiandien kur kas labiau vertina natūralumą. Tačiau tam tikrose užsienio šalyse vis dar populiarus ryškumas. Tad Lietuva grožio srityje yra viena iš lyderių, rodančių pavyzdį kitiems.

– Praėjusių metų pabaigoje Dubajuje dalyvavote tarptautinėje grožio verslo konferencijoje „Dubai Salon Week 2024/2025“, į kurią patekti ne taip jau lengva, reikia įveikti rimtas atrankas. Kokių įspūdžių parsivežėte iš Jungtinių Arabų Emyratų?

– Labai džiaugiuosi gavusi progą šioje konferencijoje pasidalyti savo patirtimi. Skaičiau pranešimą apie verslą nuo nulio iki savo prekės ženklo, buvau vienintelė Lietuvos atstovė. Dubajuje lankiausi ne pirmą kartą, bet šįkart čia atvykau ne atostogų, o darbo tikslais, tad šį miestą pamačiau iš kitos pusės.

Konferencijoje dalyvavo įvairių šalių atstovai, pranešėjai kalbėjo apie grožio verslą ir jo plėtrą, daug dėmesio skirta ir verslo Dubajuje sukūrimui ir įtvirtinimui. Man kilo mintis, kad būtų įdomu čia įkurti savo studiją. Žinoma, tektų viską pradėti nuo nulio, bet iššūkiai man patinka.

Konferencija paliko išties didelį įspūdį, nors iš pradžių nerimavau, atrodė, kad galbūt niekas rimtai nežiūrės į mažos šalies atstovę. Vis dėlto sulaukiau daug palaikymo ir susidomėjimo, užmezgiau nemažai kontaktų, tad tikrai nesijaučiau maža.

– Kaip manote, ar, darant karjerą, grožis moteriai padeda, ar kartais net ir trukdo?

– Grožis nuo seniausių laikų moterims ir padėjo, ir kenkė. Kiekviena situacija skirtinga, tad kartais jis gali pagelbėti, o kartais – sutrukdyti. Vis dar laikomasi stereotipo, kad moters grožis ir protas sunkiai suderinami. Jei mergina graži ir dar blondinė – jos žinios ir patirtis neretai nuvertinami. Tad tam tikrose srityse gražioms moterims tenka pakovoti, kad įrodytų savo tikrąją vertę.

– Esate veikli verslo moteris. Ar pavyksta skirti pakankamai laiko šeimai?

– Stengdamasi suderinti darbą ir šeimą, išvaisčiau daug laiko ir energijos. Galiausiai supratau, kad neįmanoma visko idealiai suderinti, vis vien teks kažką aukoti. Tad dienomis, kai daug dirbu ar skrendu į kitas šalis, aukoju šeimos poreikius. Kai jau grįžtu ir turiu laisvą savaitgalį ar atostogas, dėl šeimos aukoju darbą. Savo laisvalaikį griežtai skiriu vaikams, tuo metu neatsakau į jokias su darbu susijusias žinutes ar skambučius. Laikas, kurį leidžiu su šeima, man yra šventas.

Visiems, balansuojantiems tarp šeimos ir ilgų darbo valandų, norėčiau patarti negraužti savęs. Vis vien teks ką nors paaukoti, tačiau svarbu pasirinkti, kaip ir kokiomis proporcijomis. Kai kurie žmonės daug dirba visą gyvenimą, kol, užklupus ligai ar atėjus senatvei, supranta, kad prioritetą teikė visai ne tam, kam reikėjo.