Eimutis Astikas – netipiškas jūrų kapitonas ir žmogus. Ikikarinės Lietuvos inteligentų sūnus lauktuvių žmonai ir dukroms iš įvairių užsienio uostų atveždavo ne drabužių, kaip sovietmečiu buvo įprasta, o knygų, suvenyrų ar dainų plokštelių.

Butas virto tarsi muziejumi. Yra jame ir kajutkompanija su gausybe jūrinių knygų vokiečių ir anglų kalbomis, laikrodžių, jūrinių ženklų. Čia ir rašymo mašinėlė, nes šiuo metu vienas iš maloniausių E.Astiko užsiėmimų yra rašyti straipsnius, kuriuos nuolat spausdina „Klaipėdos“ leidinys „Jūra“.

Namuose ir įdomi tradicija. Svečią būtina nufotografuoti kartu su šeimininku. Šeimos metraštininkės darbas tenka Editai Astikienei. Nuotraukos albumuose primena ne tik įvairius susitikimus. Juose, įskaitant ir burinę valtį sudėti ir visi laivai, kuriais nuo jaunystės plaukiojo Eimutis Astikas. Jis pirmuoju kapitonu save laiko nuo tada, kai pradėjo buriuoti Galvės ežere. Tai suteikę ir didesnio džiaugsmo nei vėliau, jau plaukiojant dideliais laivais.

- Jūsų vardas labai retas. Kaip ir kodėl tėvai tokį parinko? Beje, vakar buvo Jūsų vardadienis. Ar švenčiate jį?

- Tėvelis aiškino, kad Pranas Eimutis buvo vienas iš pirmųjų žuvusių savanorių 1918 metais. 1932 metais, kai gimiau, buvo tautinis pakilimas. Tėvai - inteligentai ir Lietuvos patriotai tai norėjo pažymėti. Telefonų knygose esu matęs, kad Eimutis yra ir pavardė. Vardadienio nešvenčiu. Nešvenčiu ir gimtadienio. Tokia mano gyvenimo nuostata.

- Jūsų ir pavardė neįprasta.

- Tai sena pavardė Lietuvoje. Tėvelis teigė, kad ji - bajoriškos kilmės. Negarbinga atrodė pažymas rinkti iš klerkų. Tikras bajoras turi matytis iš špagos, elgesio ir kalbos. Mokykloje bandė šaipytis, gal iš Radvilų kilęs. Pavardės ir vardai istorijoje buvo painiojami. Yra tokia versija, kad Radvilos kilę iš Astikų.

- Tapote jūrininku, tačiau mielai bendraujate su žiniasklaida. Ar tam įtakos turėjo, kad tėvelis buvo žurnalistas?

- Mano tėvelis Boleslovas Astikas kilęs iš Vilniaus. Kai jį užėmė lenkai, pabėgo į Kauną. Aš ten ir gimiau. Juokauju, kad jei ne lenkai, ir manęs nebūtų, nes Šančiuose jis sutiko panelę – mano mamą. 1938 metais tėvelį paskyrė į Šiaulius, kur mūsų bute buvo įkurta „Lietuvos aido“ atstovybė. Gaudavome daug įvairiausių laikraščių ir žurnalų. Jau tuomet iš žurnalo „Vakarai“, kurį gaudavome iš Klaipėdos, karpydavau laivus.

- Kodėl Jus suviliojo jūra?

- Net nežinau. Tėvai mane dar vaiką buvo atsivežę prie jūros į Palangą. Tai padarė didelį įspūdį. Tačiau rinktis jūrininko profesiją, matyt, paskatino tai, kad vėliau, kai tėvai jau persikėlė gyventi į Vilnių, buriuodavau Trakuose, buvau baigęs buriuotojų kursus. Po gimnazijos stojau į Klaipėdos jūrininkų mokyklą. Pradžioje nepriėmė, vėliau išlaikiau egzaminus, bet paprašė, kad atsiųsčiau pažymą, ką tėvas veikė vokiečių okupacijos metu. Aš tos pažymos negalėjau gauti, ir manęs vėl nepriėmė į mokyklą.

- Tačiau tapote jūrininku ir net jūrų kapitonu?

- Noras būti jūrininku buvo didžiulis. Mama verkė dėl mano pasirinkimo. Norėjo, kad būčiau medikas.

Kadangi manęs nepriėmė į jūrininkų mokyklą, pasiūlė eksternu lankyti kursą. Gavau artimojo plaukiojimo šturmano diplomą. Penkerius metus plaukiojau su burlaiviu „Meridianas“. Vėliau neakivaizdžiai įstojau į Leningrado aukštąją jūreivystės mokyklą. Truputį krimtausi, kad nesu kursantas su uniforma, bet ir džiaugiausi, kad save išlaikau ir mokausi. Savarankiškai, lankydamas kursą pas buvusią grafaitę, Leningrade mokiausi anglų kalbos, nes Lietuvoje nebuvo dėstytojų. Vokiečių kalbą buvau išmokęs gimnazijoje.

- Kaip susipažinote su žmona Edita?

- Su Osvaldu Kubiliūnu kartu buriavome, o jis buvo mano būsimosios žmonos brolis. Jei ne aš, gal žmona ir nebūtų tapusi klaipėdiete, nes „raudonu diplomu“ baigė medicinos institutą ir galėjo likti Vilniuje. 1958 metais sukūrėme šeimą. Dirbau uoste su buksyrais ir vis žvalgiausi į locmanus, nes jų veikla siejosi su užsieniu. Reikėjo gauti KGB leidimą. Pavyko. Dirbant locmanu pradėta kalbėti, kad bus kuriama Lietuvos jūrų laivininkystė. Tokios jau buvo Latvijoje ir Estijoje. Pradžioje įkūrė laivų agentūrą, į kurią aš perėjau. Tapau buksyro, kuris tampė baržas su lentomis iš Leningrado, kapitonu. Pamažu ir išplaukiau į platesnius vandenis, nes labai norėjau pamatyti pasaulį.

- Klausantis Jūsų atrodytų, kad kažkas padėjo kilti karjeros laiptais.

- Tai esu girdėjęs ir tarybiniais laikais iš vieno gruzino, kuris klausė, kiek pas jus kainuoja tapti kapitonu. Pietinėje Tarybų Sąjungos dalyje gal ir buvo supratimas, kad kapitono pareigas galima nusipirkti.

- Bet kapitonai privalėjo būti partijos nariai, lojalūs tarybinei valdžiai, pranešinėti saugumui apie laivus, sutiktus jūroje.

- Pirmi išbandymo reisai būdavo į Rostoką, nes tai lyg ir artimasis užsienis. Būti partijos nariu kapitonui buvo ir naudinga, nes žinodavo, kas vyksta įgulos partiniuose susirinkimuose. Laivų kapitonus tvirtindavo Maskvoje, todėl, neįstojus į partiją, tapti kapitonu nebuvo įmanoma.

Kapitonas taip pat buvo atsakingas už šifravimo įrenginį. Matau analogų su Lietuvos Seimu, kur ne visiems leidžiama dirbti su slaptais dokumentais. Laive buvome tarsi Valstybinės žvalgybos valdybos (GRU) atstovai. Pamatę NATO laivą, turėdavome siųsti šifruotą pranešimą apie to laivo dydį, greitį, plaukimo kryptį, ginkluotę.

- Per 50 metų padarėte didžiulę karjerą – nuo jūreivio, kuris krovė žuvį, iki jūrų kapitono ir laivininkystės vyriausiojo kapitono.

- Kapitonu plaukiojau daugiau kaip 30 metų. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, nors ir nenorėjau, pakvietė dirbti Laivininkystės laivybos skyriaus viršininku. Dar plaukdavau į reisus su jaunais kapitonais, stebėdavau, kaip jie tvarkosi. Paskutinis reisas buvo 1998 metais.

- Jūrininkai sakydavo, kad, norint Astikui įtikti, turi ir sagos blizgėti, ir kalbą apie buriavimą būtina užvesti.

- Aš netikiu tomis kalbomis. Laivininkystė buvo prestižinė. Jokie gudravimai nepadėdavo, jei jūrininkai nemokėdavo anglų kalbos. Juos ypač griežtai tikrindavo Tatjana Remezova. Prisimenu, kaip buvusi mano laivo gydytoja norėjo, kad vyras, dirbęs žvejų kolūkyje, taptų šturmanu. Jis man teigė, kad tėvui stogą klojęs ir anglų kalbą pakartojęs tik važiuodamas pas mane. Su tokiomis nerimtomis pažiūromis patariau net nebandyti įsidarbinti laivininkystėje.

Sovietų laikais mokantiems užsienio kalbą mokėjo 10 proc. priedą. Į mokančius kalbas pagarbiai žiūrėdavo. Prisimenu, kaip pakliuvau į Maskvos komisijos tikrinimą. Ta komisija būdavo lyg stichinė nelaimė. Patikrino mano diplomą su pašaipa, kad baigiau aukštąją jūreivystės mokyklą neakivaizdiniu būdu. Paskui paklausė, ar gaunu 10 procentų priedą. Atsakiau, kad gaunu 20 procentų – už anglų ir vokiečių kalbas. Tas patikrinimas gana gerai pasibaigė.

- Ar dabar dar traukia į laivininkystę?

- Išeidamas prašiau, kad paliktų leidimą. Dažnai nueinu su gera nuotaika, nes viršininkų man nebėra, pasišnekame su buvusiais kolegomis, pajuokaujame. Dabar ant kiekvieno stalo kompiuteriai, o biurokratijos nemažėja. Sunkiau ir laivuose, nes įgulos sumažintos, kapitonas turi budėti.

- Ką veždavote iš užsienio anais laikais?

- Drabužių neveždavau, tik kilimą dukrai prieš vestuves parvežiau. Automobilių nepirkau, nes ir teisių neturėjau. Nenorėjau, kad ir kiti vežtų automobilius, nes apkraudavo laivo denį – negražiai atrodydavo.

Tik sulaukęs 60 metų išlaikiau teises. Savo gyvenime dabar turiu tik antrąją mašiną. Tarybų valdžios laikais neėmiau ir sodo sklypo. Kai kūrėsi kapitonų klubas, juokais siūliau nepriimti narių, kurie turi sodą, nes jie netikri jūrininkai - mičiurinai.

Edita Astikienė:

-Dažniausiai vyras iš reiso parveždavo suvenyrų ir knygų. Labiausiai vertinu dovanotą anglišką iliustruotą medicinos istorijos albumą ir didžiulę vazą. Vyras sakė, kad knyga kainavo tiek, kiek trys kilimai. Madingi buvo džinsai, bet jis prieš juos buvo nusistatęs.

- Kaip sutikdavote iš reiso grįžusį vyrą?

- Darbas, namai, viskas bėgte, nebuvo laiko galvoti apie ypatingą vyro sutikimą. Stengiausi, kad vaikai ir Eimutis būtų laimingi, gyventų taip, kaip svajoja. Nelengva būdavo, kai vyras grįždavo, kurį laiką būdavo atitrūkęs nuo namų.

Eimutis Astikas:

- Grįžus iš reiso pasibučiuoti norisi, o čia vaikai trukdo.

- Ar nepykdavote, kad viena turėjote auginti vaikus?

- Ką padarysi, toks jo darbas. Kai vaikai maži buvo, jis Klaipėdos uoste locmanu dirbo. Padėjo vaikus auginti, nes buvau apylinkės gydytoja ir taip pat labai užsiėmusi.

Eimutis Astikas:

- Dukros gal ir norėjo tapti medikėmis, bet kai matydavo, kad mama parsineša krūvas ligonių istorijų ir tikrina jas iki vidurnakčio, praėjo noras. Abi dukros yra mokytojos.

Du kartus buvau mokykloje tėvų susirinkime. Kai dukros ėjo į vaikų darželį, netgi buvau darželio tėvų komiteto pirmininku. Mamos šaukė, kad vaikų nemaitina. Kuri daugiausiai šaukė, pirmiausiai paskyriau ją budėti, kad matytų, kaip vaikams ruošia maistą.

- Visą laiką gyvenote kiekvienas su savo rūpesčiais, o dabar jau kuris laikas kartu. Ar nėra sunku?

Edita Astikienė:

- Pradžioje, kai jis laivininkystėje pradėjo dirbti laivybos skyriaus viršininku, būdavo trintis. Mūsų gyvenimo būdas susiformavo atskirai. Abu buvome pripratę prie skirtingos tvarkos. Taip pat ir skoniai skirtingi: jis įpratęs mėsiškai valgyti, aš - labiau vegetarė. Jis įpratęs laive prie tamsos, nes kajutėse maži iliuminatoriai. Todėl ir namuose skaito prieblandoje. Aš atitraukiu užuolaidas, o jis nuolat užtraukia.

Eimutis Astikas:

- Mūsų ir politinės pažiūros skirtingos. Bet turime ir bendrų dalykų. Abu mėgstame skaityti knygas. Nueiname ir į teatrą, ypač kai vaidina Marytė Černiauskaitė. Jos vyras Balys Barauskas buvo mano mokslo draugas. Kartą per metus kartu su žmona nueiname ir į Kapitonų klubą. Į medikų vakarus aš nevaikštau, nes neįdomu - tik apie ligas kalba.

- O kur dabar su mašina nuvažiuojate?

- Kasmet nuvažiuoju į Trakus pas dukrą, kartu ir Vilnių aplankau. Trakuose man duoda kambariuką, jachtą. Kartais ir šiaip į kokį artimą miestelį nuvažiuoju, pavalgau pietus, pasėdžiu mašinoje.

Nejaučiu, kad esu pensijoje. Svarbiausia nereikia skaičiuoti metų. Gal dėl to nešvenčiu ir gimtadienių. Nemėgstu susibūrimų, nes mažame ratelyje įdomiau diskutuoti. Savo rankomis surinkau burlaivio maketą. Į prezentaciją kviečiau tik vyrus. Moterys klausė, kodėl jas ignoruoju. Paaiškinau, kad bus jūrinės dainos, gersime romą ir kalbėsime tik apie laivus.

Edita Astikienė:

- Jam, įpratusiam prie nuolatinių reisų, reikia išeiti iš namų. Nekreipiu į tai dėmesio. Suprantu, kad jis nori pabūti vienas, kitoje erdvėje. Visada žinojau jo norus, svajones ir stengiausi padėti.