– Sekate įvairius politinius reiškinius, reaguoja į tai ir dainomis, ir pasisakymais. Kodėl?

– Jei galėčiau gyventi 100 proc. taip, kaip noriu, nesidomėčiau. Tačiau esu šios valstybės pilietis, man rūpi mano dabartis ir mano vaikų ateitis. Esu priverstas domėtis, ypač kai gyvename tokiais įdomiais laikais. Labai įdomius sprendimus priiminėja žmonės, kurie už mus atsakingi.

– Ir kaip juos vertinate?

– Įvairiai. Iš tiesų, aš tiesiog pradedu savo rytą nuo to, kad atsikeliu iš lovos ir darau savo darbus. Šiame greitame informaciniame pasaulyje mes turime tikrai neblogų ženklų. Pavyzdžiui, socialiniai tinklai pilni motyvacinių žinučių, patariančių, kaip žmogui veikti.

Visi tai skaito, tačiau ar kas nors tikrai ima ir daro? Dažniausiai visada laukiama, kad kažkas kitas ateitų ir nuspręstų, įkurtų, padarytų...Aš visuomet, kiek tik įmanoma, stengiuosi pats ką nors inicijuoti. Taip pat jungiuosi prie visokių iniciatyvų, kurios man priimtinos, kuriose matau prasmę.

– Kas jus motyvuoja? Kodėl tai darote?

– Tiesiog myliu Lietuvą, tai mano šalis, gimtinė. Aš čia gimiau, noriu čia gyventi visą laiką, ir pasilikti šioje žemėje. Ši šalis – mano vertybinio stuburo vienas pagrindinių nervinių kanalų.

– Kaip formavosi jūsų santykis su Lietuva?

– Nežinau. Sovietmečiu nesiformavo. Aš iš žmonių, kurie apie Lietuvos istoriją, žygdarbius, partizanų judėjimą sužinojo gan vėlai. Kiti giriasi, kaip jiems močiutė jau prie lopšio kažką pasakojo, man ne. Viskas atėjo savo laiku.

Turbūt labiausiai mane paveikė 1990 m. sausio 13 d. Tuose įvykiuose man teko dalyvauti tiesiogiai, nemažai laiko praleidau ir prie LRT pastato, mačiau, kaip jį užima. Mačiau kaip užiminėja televizijos bokštą, dvi savaites gyvenau prie parlamento. Tuo metu man buvo 18 metų. Tokius kaip aš intensyviai gaudė, kad išsiųstų į Murmanską.

– Tai nepriklausomybė jus išgelbėjo nuo kariuomenės?

– Galima ir taip sakyti. Tas nepriklausomybės atgavimo laikas buvo labai įkvepiantis, kai pasaulis mums atsivėrė tikrąja ta žodžio prasme. Buvome įpratę gyventi vienaip ir staiga atsivėrė visas pasaulis.

Pirmą kartą į užsienį nuvykau būdamas 18 metų, važiavau į vakarų Vokietiją. Dabar tos istorijos juokingos, bet tuo metu galvojau – noriu, kad ir mano šalis taip gyventų, noriu būti ramus už savo ateitį, garantijas ir pan. Galvojau, kaip gera būtų tiesiog maloniai leisti laiką su šeima ir draugais, o ne drebėti nežinant, kas bus rytoj.

– Užsiimate kariuomenės veikla, esate šaulys. Kas paskatino į tai įsitraukti?

– Jei paauglystėje kas nors būtų manęs paklausęs, ar kada nors užsiimsiu karyba, būčiau nusijuokęs. Žinoma, tuo metu karybą mačiau visiškai kitaip. Buvo ne kariuomenė, o armija. Vėliau prasidėjo nepriklausomybė, su laiku atsirado draugų kariškių, su kuriais buvo labai įdomu. Man patiko jų požiūris ir mintys, susijusios su meile Tėvynei.

Daug laiko praleisdavau ir su žmonėmis iš Šaulių sąjungos, po truputį karyba tapo mano hobiu, pradėjau mokytis karinių dalykų. Kai 2014 m. Rusija okupavo Krymą, aš, kaip viešas asmuo, negalėjau praeiti pro šalį ir manau, kad viešai kalbėti buvo mano pareiga. Taigi pats įstojau į Šaulių sąjungą, daviau priesaiką ir esu pasiruošęs ją vykdyti bet kada.

– Kelis kartus minėjote, kad, būdamas viešas asmuo, jaučiate tam tikrą žinomumo svorį...

– Jaučiu ne svorį, o pareigą. Tačiau tai manęs neslegia, manęs nevarsto žvilgsniai gatvės, neapsunkina žmonių dėmesys. Aš normalus paprastas žmogus. Jei kas klausia, aš su jais kalbuosi, jei kas žiūri, pasižiūriu atgal ir nusišypsau. Išsakyti, tai, ką galvoju, yra ne tik mano, bet kiekvieno žmogaus pareiga. Tai pradėjimas veikti nuo savęs, tam nereikia būti viešu asmeniu.