Tragiškas Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydis "Lituanica" per Atlantą, kurio 80-ąsias metines liepos 17-ąją minės visa Lietuva, nestokoja atminimo ženklų, tačiau jo istorija iki šiol gaubiama įvairių mitų ir paslapčių.

Minti vieno pagrindinių XX a. Lietuvos istorijos įvykių mįsles dar prieš trejus metus ėmėsi žurnalistė, istorinės dokumentikos kūrėja, knygų autorė, dėstytoja Gražina Sviderskytė. Ji pradėjo pirmą tarptautinį "Lituanicos" istorijos archyvinį tyrimą. Vėliau, kad pasidalytų atradimais, sukūrė "Lituanicos" gidą internete, o S.Dariaus ir S.Girėno skrydžio sukaktį pasitinka išleisdama lakūnų žygdarbį pristatančią knygą vaikams.

– Kaip pristatytumėte lituanica–documentica.lt dar neatradusiems šio tinklapio?

– Tai yra vienintelis unikalaus, pirmojo tarptautinio archyvinio tyrimo tinklalapis, tam tikras "informacijos centras", kuriame supažindinama su naujais šaltiniais pagrįsta dokumentalia "Lituanicos" istorija, pranešama apie tyrimo eigą, planus, radinius. Kartu su paskyra socialiniame tinklapyje šis tinklalapis veikia ir kaip susitikimų, diskusijų vieta, besidominčių ar susidomėjusių klubas.

Jį sukūriau būdama įsitikinusi, kad pravartu tyrimo naujienas pasakoti ir veiksmo metu, pakeliui į ekspedicijas, kai dar tebekaršti įspūdžiai, atradimų džiaugsmas ar netgi nuostaba. Tokių emocijų galiausiame rezultate - pavyzdžiui, monografijoje - tikrai neperteiksi. Pagaliau, juk yra būriai smalsuolių, kuriuos būtų nesąžininga tiesiog kankinti ilgus metus, slepiant nuo jų turimus atradimus.

Džiugu, kad artėjame prie skaitytojų skaičiaus, kurį turi užsitarnavusios net kai kurios ilgametės svetainės, skirtos aviacijos istorijos mėgėjams. Juk šį tinklalapį sukūriau tik prieš pusmetį. Kita vertus, tai nė nekvepia laurais, nes "Lituanicos" tema toli pranoksta aviacijos istorijos rėmus, taigi turėtų privilioti daugiau internautų, kuriuos domina tikrais įvykiais grįstos intriguojančios, dramatiškos, vaizdžios istorijos. Bet, matyt, aukščiau bambos neiššoksi: prireiks laiko, kol žmonės suvoks tikrąjį šio tarptautinio įvykio, reiškinio mastą. Kol kas jis iš pašaknų suvokiamas tradiciškai.

– Leidykla jau skelbia apie netrukus pasirodysiančią jūsų knygelę vaikams "Darius ir Girėnas. Istorija ir legenda". Kokia ji? Ar ją jau spėjo įvertinti jūsų sūnus?

– Ši leidyba tapo atskira istorija, apie ją galėčiau ilgai kalbėti. Ilgas ir sunkus knygelės kelias atspindėjo mūsų būrišką požiūrį į istorinį paveldą, tiesiog chrestomatiškai pademonstravo siaurus istorijos akiračius, stereotipinius vaizdinius ir netgi paliudijo visuotinę verslo viršenybę: begalinį sukimąsi rinkos verpetuose, tai prisimenant, tai vėl pamirštant tai, kas jaudina ir vis neduoda ramybės, – savo šaknis.

Matyt, tokios neramybės prispirtas leidyklos vadovas mane ir susirado bei užkrėtė mintimi papasakoti vaikams, kas ir kaip iš tiesų nutiko tai "Lituanicai". Tačiau šiais laikais net labai graži idėja gerokai nuvertėjusi, kaip koks litas. Reikia daug užsispyrimo ir lankstumo, kad konkurencijos džiunglėse paverstum ją tikru daiktu.

Laimė, šiaip taip pavyko: knyga bus ne apie tradicinius sakalus iš padebesų, bet apie tikrus žmones ir gyvą istoriją. Beje, linksmoji "leidybinio detektyvo" dalis buvo juodraščio redagavimas namie. Taikliai pastebėjote, kad mano sūnus, baigęs antrą klasę, pridėjo ranką prie šios knygelės. Aš jį vadinu redaktoriumi, nes jis buvo pirmas skaitytojas ir labai pastabus taisytojas. Daug kas tekste ir net iliustracijose buvo pakeista atsižvelgiant į jo kritiką. Tikiuosi, jo bendraamžiai tai įvertins.

– Ar atsiras knyga apie S.Darių bei S.Girėną ir suaugusiesiems? Ar dokumentinis filmas?

– Visada stebiuosi, kodėl žmonės nepaliauja klausinėti apie filmą? Visiems jo reikia, visi klausia: kada bus filmas? Bet aš niekada nesu žadėjusi ar skelbusi, kad tokį kursiu.

Užtat visiškai teisėtas yra knygos lūkestis. Tiesą sakant, buvau sumąsčiusi vieną leidinį jubiliejaus proga: buvo susiklosčiusi ryški, skaidri populiarios knygos vizija, sukurtas smulkus turinys, pradėti rašyti apmatai. Deja, šios knygos leidybai iš biudžetinio fondo (deklaravusio S.Dariaus ir S.Girėno skrydžio metus kaip prioritetą) neskirta nė lito. Konkurse dalyvavusi leidykla tai pavadino skandalu, o aš – eiliniu pavyzdžiu, kaip aukštose kėdėse žiūrima į istorinį paveldą ir kokiomis naftalininėmis priemonėmis jis neva puoselėjamas.

Joks jaunas žmogus prie tokio tvaiko nesiartins, tik už skverno atitemptas pakiurksos ir atsitrauks atatupstas. Paskui stebimės: vai, mūsų vaikučiams rūpi tik maut svetur, paskui ilgesnį pinigą... O kaip kitaip bus, jei naujų vėjų, gaivių žinių, šviežios patirties mūsų mažyčiame šiltnamyje baiminamasi kaip svieto pabaigos? Bet yra kaip yra. Nieko čia nauja. Visa laimė, kad tyrimo pabaiga vis tiek žada solidų leidinį – viso šio darbo apibendrinimą vienoje monografijoje.

– 2010-aisiais pradėjote pirmąjį tarptautinį "Lituanicos" istorijos tyrimą, projektas tebesitęsia ir šiandien. Kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių? Kiek laiko numatote jį plėtoti, kiek dar planuojama ekspedicijų? Jaučiate spaudimą jį greičiau baigti?

– Ekspedicijų skaičius neprognozuojamas, kaip ir dokumentų skaičius nenusakomas. Bet kuris istorikas pasakytų tą patį: visi dokumentai niekada nebus žinomi, todėl jokioje istorijoje niekada negalėsi padėti paskutinio taško.

Kiek dabar matau, užsienin gali tekti vykti gal bent keturis kartus, o Lietuvoje bet kuriuo atveju teks dirbti nepaliaujant, gliaudant ir virškinant parsivežtas bei čia pat atkastas archyvines gėrybes.

Jokio spaudimo nėra, išskyrus tą, kurį pati sau sukūriau ir nuolat palaikau. 2010-aisiais kilo idėja, pradėjau skaityti medžiagą, 2011-aisiais pradėjau dirbti archyvuose, o 2012-aisiais parašiau disertacijos projektą ir laimėjau konkursą, patekau į Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto doktorantūrą. Taigi po dvejų metų laukia disertacija, o tada, galbūt 2015 ar 2016 m., jos pagrindu parašyta monografija.

Beje, būtent akademinis užnugaris yra šio didelio darbo tąsos ir rezultato garantas. Ar įsivaizduojate, kiek reikia laiko ir energijos sukaupti duomenims, kurie yra... nežinia kur? Nekalbu apie pinigus. Jų trūkumas dažnai būna ne pats svarbiausias kliuvinys. Tikri azartiški tyrėjai geba išgyventi pusbadžiu, pašėlusios įtampos sąlygomis, moka nusigauti į pasaulio kraštą pusvelčiui ir nesiskundžia, net kai pilvas prie stuburo ima lipti.

Tačiau dažniausiai jiems trukdo... nepatikėsit kas. Ogi vienatvė! Atgrasus jausmas, kad esi vienas karys mūšio lauke: pats šaudai, pats apkasus kasi ir dar vėliavą iškėlęs laikai. Palaikymas, supratimas yra pagrindas, esmė. Jei ne kolegos iš fakulteto, būčiau jau antrais tyrimo metais strigusi. Deja, žiniasklaidoje intelektualinis darbas nevertinamas, o apie tokios apimties veiklą nėra ko nė kalbėti.

– S.Dariaus ir S.Girėno istorija apaugusi mitais, gandais. Kokius iki šios dienos pavyko paneigti?

– O kiek jūs turite laikraščio numerių, kuriuose visa tai nuosekliai aptarsime? (Šypsosi.) Toks klausimas apžioja kone visą mano disertacijos imtį. Jame telpa viskas: nuo herojų biografijų subtilių detalių iki tarptautinės politikos force majeure. Tad apie ką tiksliai norėtumėte kalbėtis?

Tyrėjas yra toks savotiškas padaras: paprastai jis vengia prasižioti iškart apie viską, nes šitaip nepasakytų nieko, o Niekas jam yra mirtinai nykus objektas... Taigi verčiau būtų paskirti visą interviu vienam tyrimo aspektų: konkrečiam biografijos mitui, legendai apie skrydį, siaubo pasakai apie katastrofą, nacionalinio naratyvo kilmei ar evoliucijai ir dar kokiai dešimčiai kitų dalykų.

Bet, tiesą sakant, man rūpi ne ką nors paneigti, o patvirtinti. Puikiausiai sekasi įrodyti štai ką: kad "Lituanicos" istorija akademiniu lygmeniu niekada nebuvo tiriama ir galbūt dėl to joje tarsi nunyko du esminiai aspektai – teisė ir politika. Katastrofa įvyko trims valstybėms – JAV, Vokietijai, Lietuvai – neparankiu laiku neparankioje vietoje. Būtent teisinis statusas, politiniai interesai bei prioritetai, taikliai arba aplaidžiai apskaičiuotos skirtingos trijų šalių politikų įžvalgos nulėmė pirmines ir ilgalaikes jos atomazgas. Sunku patikėti, kad visa tai išvis niekur lig šiol nebuvo argumentuotai nagrinėjama. Juk čia ir glūdi raktai į daugelį mįslių.

– Kas atliekant tyrimą jums pačiai pasirodė tikri atradimai, apstulbino, o gal nemaloniai nustebino?

– Vis dar stebina jau daug kartų patirtas keistas jausmas, kaip tvirtinasi įžvalgos: nuojauta nesuklaidina ir priveda tiesiog prie ieškomų šaltinių, kad ir kur jie būtų. Nežinau, kaip tai paaiškinti, bet tyrėjai tą jausmą puikiai pažįsta. Antai atvykau į milžinišką JAV nacionalinį archyvą be jokių išankstinių nuorodų ir jau antrą dieną rankose laikiau išslaptintą Valstybės departamento bylą apie mūsų lakūnus. Joks stebuklas, tik... na, vis dėlto kai kas nuostabaus.

Džiaugiesi kaip vaikas, kuris grybaudamas pasiklydo, bet neišskydo ir pats kelią namo surado. Ir grybų pilna pintinė, ir žygio pabaiga laiminga – ko daugiau norėti.

Kitas malonus įspūdis – patys istorijos herojai, S.Darius ir S.Girėnas. Jau keliolikos metų tyrinėjimų patirtis liudija, kad bemaž kiekvienas žmogus palieka labai daug pėdsakų, kuriais sekant vėliau galima prisikasti gana giliai, netgi prie asmeniškų dalykų, galbūt neatskleistų tam žmogui gyvam esant. Be abejo, negriebi tokių subtilių dalykų kaip vėzdo, veikiau čiuopi jautriai it spygliuotą rožę. Taigi jei turėčiau kokį "kompromatą", gerai pasvarstyčiau prieš jį skelbdama. Bet dar geriau jaučiuosi, nes tokio lakūnų atveju neradau. Iš turimų duomenų juos galiu įvardyti kaip stiprios valios džentelmenus. Šie vyrai – ne be šešėlių, kaip visi žmonės, užtat tikrai švariais mundurais.

– Kokia S.Dariaus ir S.Girėno legenda jums pačiai atrodė vaikystėje?

– Jokia: du dailūs uniformuoti vyrai lėktuvo kabinoje, ir tiek. Niekada nebuvau šios istorijos fanė, net kai pradėjau pati skraidyti, pilotuoti lėktuvą.

"Lituanicos" istorija netikėtai ėmė traukti apie 2009–uosius: tada būnant toli nuo Lietuvos tiesiog apniko įkyri mintis, ėmė intriguoti kaip tyrėją, turinčią šiokios tokios įžvalgos, gal net elementarios nuojautos. Pradėjau šį tą skaityti, svarstyti... Tada grįžusi į Lietuvą nuėjau į Vytauto Didžiojo karo muziejų ir ilgokai per stiklą žiūrėjau į oranžines lėktuvo nuolaužas. Niekada nepamiršiu tos popietės Kaune. Paskui tarsi neliko pasirinkimo: teko žengti pirmus labai sunkius žingsnius ir pamažu, vargiai, bet sklandžiai išrutulioti tai, kas lig šiol neleidžia nei nuobodžiauti, nei ramiai ilsėtis. O dabar kelio atgal nebėra: teks eiti ligi galo.