Šventinis šurmulys praūžė, Vilnius ištuštėjo ir grįžo į kasdienį ritmą – tarsi nieko nebūtų įvykę. O ar įvyko? Ką senųjų ir naujųjų metų sandūroje išvydo iš visos šalies į sostinę sugužėję svečiai?

Jei švęsti, tai švęsti

Lūkesčių ir pažadų būta daug. Reikia pripažinti: proga neeilinė, netgi istorinė. Lietuva žengia į savo vardo tūkstantmetį, o Vilnius dabinasi Europos kultūros sostinės karūna.

Pastaruoju metu vėtyti ir mėtyti šventinių renginių organizatoriai nenuleido rankų ir iki paskutinės akimirkos kovėsi dėl visuomenės simpatijų.

Žmonės atvykti į Vilnių raginti net SMS žinutėmis. O kur dar vilionės per žydruosius ekranus! "Surengsiu jums ekspediciją į dangų", – tarsi burtą kartojo į Vilnių atkeliavęs šviesos efektų kūrėjas vokietis Gertas Hofas.

Kalbos apie kosminę odisėją susuko žmonėms galvas. Ne mažiau svaigino ir renginiams skirta suma – 3,5 mln. į orą išpyškintų litų.

Iš pradžių tiek visuomenė, tiek žiniasklaida, net šalies valdžia plūdosi, kad taip išlaidaujama. Tačiau mušant lemtingai minutei dauguma atlyžo ir būriais traukė į Vilniaus centrą.

"Jei pakeisti nieko negalime, bent pasimėgaukime reginiu", – troleibuse vidutinio amžiaus moteris stengėsi perkalbėti, matyt, skeptiškai naujamečių renginių atžvilgiu nusiteikusį sutuoktinį.

Šis požiūris įkvėpė: po paraliais, kiek galima skaičiuoti ir niurzgėti – jei švęsti, tai švęsti!

Vietoj euforijos – apmaudas

22.45 val. – abiejose Neries pusėse išsirikiavusi žmonių armija laukia muzikos ir šokio projekto "@hofmann_Spragtukas" pradžios. Kepurėti ir vienplaukiai žmonių pakaušiai driekiasi taip toli, kad net akis neaprėpia – viršugalvių jūra.

Spektaklis vėluoja, tačiau minia rami. Tą akimirką įsiklausai ir galbūt pirmąkart gyvenime supranti, ką reiškia kažko laukti užgniaužus kvapą. Neįtikima, kad tūkstantinėje minioje gali būti tiek tylos. Žmonių veidai susikaupę ir nukreipti į sceną. Susidaro įspūdis, kad bijoma bent akimirkai nusigręžti, kad ko nors nepraleistum. Atmosfera kaista – netrukus kažkas įvyks.

Ir iš tiesų, spektaklis prasideda. Minia suošia, vaidinimą pasveikina šūksniais, pasigirsta plojimų.

Tačiau praėjus pirmoms penkioms miuziklo minutėms nuotaika keičiasi. Buvę romūs žmonių veidai tampa liūdnoki, vėliau dar labiau apsiblausia.

Jokios euforijos – atmosferą sušildo nebent fejerverkų serijos ir ugnies pliūpsniai. Tačiau ir jų nepalydi susižavėjimas ar aikčiojimai, nes žiūrovai žino – tikrieji pirotechnikos stebuklai laukia Katedros aikštėje, kur sugebėjimus parodys šviesos magas G.Hofas.

Šou elementų stygius

Kol kas lieka žiūrėti į Sporto rūmų šonuose įrengtus ekranus, kuriuose Spragtuko vaidmenį atlieka tai Svaras iš "G&G Sindikato", tai Jeronimas Milius.

Stambiu planu ekrane rodomas vaizdas niekuo nesiskiria nuo to, ką pusmetį stebėjome per Lietuvos televizijos projektą "Triumfo arka". Tik Spragtuką įkūnijantis J.Milius rūmų fasade įrengtoje scenoje kiek laisvesnis: jis pasileidžia plaukus ir kelias minutes suka galvą taip, kad, rodos, ji ims ir iš ekrano nusiridens į minią.

Ir tai būtų tikrai neprastas šou elementas – bene geriausias visame miuzikle, nes buvo žadėta įspūdingų akrobatų ir kaskadininkų pasirodymų. Būkime sąžiningi: tų trijų ar keturių kaskadininkų, virvėmis nusileidusių nuo rūmų fasado ir kelias minutes pakabėjusių ore, buvo galima net nepastebėti.

Kitoje upės pusėje spektaklį žiūrintys žmonės jų ir nematė. Miuzikle skambanti Piotro Čaikovskio muzika kitame krante stovinčiųjų irgi nepasiekė.

"Kartais vėjas atnešdavo vieną kitą garsą, bet tik tiek", – apgailestavo vilnietis Gediminas.

Minia nuo Sporto rūmų ėmė pamažu skirstytis vos įpusėjus spektakliui. Jam pasibaigus plojimų nesigirdėjo. Žmonės tiesiog apsisuko ir yrėsi Katedros link. Gal G.Hofui pavyks iš naujo įplieksti šventinę nuotaiką ir entuziazmą, kuriuos "@hofmann_Spargtukas" nuslopino?

Tai ar bus tų saliutų?

Beveik pusvalandžio nuo Sporto rūmų atkurnėti iki Katedros aikštės pakako. "Atrodome kaip pingvinų kolonija", – palygino balsas iš minios.

Ta kolonija aikštės prieigose susispietė taip smarkiai, kad pajudėti iš vietos buvo neįmanoma. Veiduose – vėl stebuklo laukimas.

"Ei, jau trys minutės po dvyliktos, kur tie fejerverkai?" – kad suirzę, neslėpė žmonės.

Netrukus švystelėjo prožektoriai, po jų – fejerverkų kaskados. Tačiau minia, stovinti nuo Mindaugo tilto pusės, sutrikusi. Ar šou jau prasidėjo? Kur muzika? Kodėl girdime tik savo kvėpavimą ir pavienes žmonių replikas?

20 minučių sąmyšio. Katedra nusidažo neoninėmis iliuminacijomis, prožektorių šviesa iššauna į dangų ir sustingsta. Tačiau minia vis dar laukia – juk kažkas turi įvykti!

"Tai ar bus čia tų saliutų?" – ironiškai klausia jaunuolis, minios jau bloškiamas tolyn nuo aikštės. Pasipriešinti neįmanoma, lieka plaukti pasroviui. Laimingesniems pavyksta prasmukti pro šalia stūksančio pastato vartus ir kilusią žmonių audrą pralaukti.

Šiame užutėkyje užverda diskusija: kur žadėti lazeriai, kur gyvas realių paveikslų ir siurrealistinių vaizdų junginys, simboliškai atskleidžiantis Lietuvos tūkstančio metų raidą? Kur varpinės bokštas, nusidažęs trispalvės spalvomis? Ar kas matė danguje išpieštą kunigaikščio Gedimino šūvį į geležinį vilką? O dangaus skliaute sukryžiuotus raktus, įprasminančius taikų Europos sambūvį?

Ir vėl dvi Lietuvos

Birbia telefonai, pasipila sveikinimai. "Nesuprantu, apie ką kalbi? Tau patiko? Kas gali patikti, jei čia visiškas pravalas! Gal per teliką viskas kitaip atrodo", – G.Hofo šviesų spektaklis kaitina emocijas.

"Kaip tai negirdėjote muzikos?! Nejuokaukite, nėra jokių techninių kliūčių. Puikiai viską mačiau ir girdėjau. Na, gal nuo Mindaugo tilto kitaip, bet iš Pilies gatvės pusės reginys buvo nuostabus", – iškart po spektaklio "Vilniaus dienai" sakė viešosios įstaigos "Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009" atstovas spaudai Albertas Barauskas.

Iš atsiliepimų galima spręsti, kad žmonėms, stovėjusiems Gedimino prospekte, Šventaragio, Pilies, S.Gucevičiaus gatvėse G.Hofo pasirodymas įspūdį paliko.

Bet ką daryti tiems, kurie stebuklo laukė Mindaugo tilto pusėje? Žadėta, kad Vilnius matysis net iš kosmoso, bet prožektorių blykstės nesiekė net Profsąjungų rūmų, jas vargiai įžiūrėjo ir tie, kurie šou stebėjo nuo senamiesčio namų stogų.

Ir vėl žmonės suskaldyti į dvi dalis. Vėl dvi Lietuvos. Net 3,5 mln. litų neužteko įtikti visiems – nesėkmė.

Lieka guostis, kad spektaklis per televiziją atrodė įspūdingai. Jį ketina transliuoti pusšimtis užsienio šalių televizijų.

Giedrė Žemaitienė, viešosios įstaigos "Efektus eventus", atsakingos už G.Hofo spektaklio techninę dalį, direktorė

Džiaugiamės, kad viskas įvyko, kad nestreikavo elektra ir visokie techniniai dalykai.

Prisiklausėme įvairių atsiliepimų. Galima sakyti, nuomonės pasidalija perpus. Buvome atsakingi už tai, kad menininkas techniškai galėtų išpildyti savo programą. Į meninę dalį nesikišome.

Repetuojant G.Hofas jo šou lydinčios muzikos prašė per daug negarsinti, kad nesusidarytų roko koncerto įspūdis ir žmonėms neužgultų ausų. Kas stovėjo arti, jiems buvo per garsiai, o kas toliau – girdėjo prasčiau.

Koją pakišo gamtos sąlygos. Prožektorių šviesos neprasimušė pro rūką ir debesis. Tai antras atvejis ilgametėje G.Hofo praktikoje – Maskvoje buvo tas pats.

Dainius Gudaitis, miuziklo "@hoffmann_Spragtukas" prodiuseris

Nesame patenkinti šimtu procentų – reikėjo daugiau laiko repeticijoms. Projekto finansavimas buvo pakibęs ant plauko, todėl darbai buvo stabtelėję. Be to, negalėjome sau leisti daug repetuoti, nes tai buvo labai brangu.

Sporto rūmų patalpas šildėme pramoniniais šildytuvais. Valanda kainuodavo 1 tūkst. litų – negalėjome leisti sau tokios prabangos. Žmonės padarė maksimumą, kiek įmanoma tarp Kalėdų ir Naujųjų metų.

Nieko nuostabaus, kad muzikos kitoje upės pusėje nesigirdėjo. Tai techniškai neįmanoma, juk nenuvesime kabelio po vandeniu.