Miglotos ištakos

Seime „Nemuno aušros“ atstovų įregistruotos Miškų įstatymo pataisos dėl „Laikinųjų poilsinių statinių (vasarnamių) statybos miško žemėje“ greitai įaudrino visuomenę. Šurmulys tiktai plečiasi. Pasigirdo svarstymų, kad lietuvio širdžiai jautri tema buvo mesta tik bangoms sukelti ir dėmesiui nukreipti.

Kokios buvo pirminės šių pataisų atsiradimo priežastys, kodėl jos atsirado būtent dabar?

Į šį klausimą neturi atsakymo net ir pataisoms visiškai pritariantys specialistai.

Tai „Kauno dienai“ tvirtino Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacijos (LMSA) Valdybos pirmininkas, Europos žemės savininkų organizacijos (ELO) viceprezidentas Algis Gaižutis.

Su Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacija šios iniciatyvos niekas nei aptarė, nei derino prieš ją pateikiant.

„Nežinau, dėl ko atsirado iniciatyva taip paskubomis įregistruoti įstatymo pataisas, apie kurias mažai diskutuota ir kurios turėtų būti stipriai tobulinamos. Su LMSA šios iniciatyvos niekas nei aptarė, nei derino prieš ją pateikiant“, – „Kauno dienai“ sakė A. Gaižutis.

Pigesnė žemė

Aplinkos apsaugos komiteto narys socialdemokratas Audrius Radvilavičius svarstė, kad projektas gimė dėl tam tikrų verslų (pvz., kaimo turizmo ar nekilnojamojo turto vystymo sektoriaus) siekio prasiskinti kelią į miško teritorijas, kurios iki šiol buvo neprieinamos plėtrai.

„Miško žemė yra žymiai pigesnė nei rekreacinė ar gyvenamoji, tad galimybė statyti joje didina tokios žemės vertę. Jei leidžiama statyti „laikinus statinius“, ateityje tai gali būti precedentas paskirčiai keisti į rekreacinę ar net gyvenamąją“, – atkreipė dėmesį A. Radvilavičius.

Be to, jo pastebėjimu, šis įstatymas galėtų atgaline data įteisinti jau nelegaliai pastatytus statinius, kurie dabar formalizuoti kaip „bičių nameliai“, „sandėliukai“ ar „laikinos pastogės“.

Remiasi Konstitucija

Seimo Aplinkos komiteto pirmininko pavaduotojos konservatorės Aistės Gedvilienės tvirtinimu, įstatymo projektas neturi didelio palaikymo Seime. Be to, pasak jos, net ir ne visi miško savininkai pritaria namelių miške statybos idėjai.

Situacija: Seimo Aplinkos komiteto pirmininko pavaduotojos, konservatorės A. Gedvilienės tvirtinimu, įstatymo projektas neturi didelio palaikymo Seime. P. Peleckio/BNS nuotr.

„Tie, kurie pritaria, negali pristatyti bendros miško namelio vizijos. Vieni vasarnamius mato kaip komercinį objektą, kiti – kaip pavėsinę miške, dar kiti – kaip atostogų vietą. Yra ir tokių, kurie norėtų miško name gyventi. Todėl diskutuoti galima labai plačiai“, – pastebėjo A. Gedvilienė.

Kaip esminį privačių miškų savininkų argumentą parlamentarė išskyrė savininkų pabrėžiamą nuosavybės teisę ir didesnį valstybės pasitikėjimą miško savininkais.

„Tačiau Konstitucinis Teismas yra paaiškinęs, kad nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti ribojama, kad žemės, miškų, parkų ir vandens telkinių tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus egzistavimo, žmogaus ir visuomenės išlikimo, raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas“, – pabrėžė A.Gedvilienė.

„Nuskriaustųjų“ pozicija

A. Radvilavičius pastebėjo, kad miškų savininkai diskusijose nevengia savęs pavaizduoti kaip nuskriaustųjų ir tai gali būti savotiška taktika.

Įvaizdis: Seimo Aplinkos apsaugos komiteto narys A. Radvilavičius pastebėjo, kad miškų savininkai diskusijose nevengia savęs pavaizduoti kaip nuskriaustųjų. P. Peleckio/BNS nuotr.

„Miškų savininkų pozicija šiuo klausimu yra viena iš svarbiausių. Jie dažnai pristatomi kaip „teisių neturintys“ žemės naudotojai. Jų argumentai – įvairūs, kai kurie gana pagrįsti, kiti – labiau taktiniai“, – sakė A. Radvilavičius.

Anot jo, yra pagrįstų baimių, kad mažas namelis virs terasa.

„Vėliau – priestatu, paskui – šiltnamiu, ir taip atsiranda visa sodyba – tai precedento pavojus. Didelė dalis visuomenės ir ekologų nesutinka su nuostata, kad miškas turėtų būti pritaikytas privačiai rekreacijai, nes jis – bendrojo ekologinio balanso dalis“, – sakė socialdemokratas A.Radvilavičius.

Lyginti – netikslu

„Kauno dienai“ savo svarstymus išsakę Aplinkos apsaugos komiteto nariai pabrėžė dažnai girdintys privačių miškų savininkų pateikiamą Skandinavijos valstybių pavyzdį.

„Pabrėžiama, kad suomiai ir švedai turi galimybę statyti miškuose, tad kuo mes skiriamės? Tačiau, mano galva, Lietuvą lyginti su Švedija ar Suomija šiuo aspektu nekorektiška. Visų pirma, Lietuvos teritorijos miškingumas yra 33 proc., o vidutinė privataus miško valda – apie 3 ha. Švedijos miškingumas viršija 66 proc., o vidutinė privačių miškų valda yra 45 ha, atitinkamai Suomijoje miškingumas yra 66 proc., o vidutinė privačių miškų valda – 30 ha. Tad įsivaizduokime, kas būtų, jei maždaug 250 tūkst. Lietuvos privačių miškų savininkų imtų ir pasistatytų vasarnamį miške. Mano galva miškas, kaip vientisa ekosistema, būtų suardyta“, – neabejojo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininko pavaduotoja A. Gedvilienė.

A. Radvilavičius pabrėžė, kad Skandinavijos šalyse per daugelį metų yra išugdytas labai stiprus atsakomybės už gamtą jausmas,

„Atsakomybė ir „Allemansrätten“ (teisė laisvai lankytis gamtoje, bet nieko neniokojant). Ten net ir turėdamas statinį žmogus nesielgia kaip šeimininkas, labiau – kaip laikinas svečias. Lietuvoje dar vyrauja požiūris: „Jei mano – darysiu, ką noriu“, – priminė A. Radvilavičius.

Jautri riba

A. Radvilavičiui kelia nerimą, kad gali būti peržengta labai jautri ir gamtai svarbi riba.

„Jei bus leidžiama statyti vienoje vietoje, kiti irgi reikalaus to paties – net ir labai jautriose teritorijose. Tai silpnina gamtosaugos sistemą. Negalima pamiršti, kad kiekvienas miško lopinėlis yra namai tūkstančiams rūšių – nuo grybų ir vabzdžių iki paukščių, žinduolių ar retų augalų. Statybos, net minimalios, išskaido buveines ir trikdo gyvūnų migracijos kelius“, – apie galimus nepataisomus padarinius kalbėjo A. Radvilavičius.

Aplinkos apsaugos komiteto narys pabrėžė, kad miškas yra visų – visuomenės – ramybės, sveikatos, tylos ir gamtos pajautos šaltinis.

„Kai miškas tampa privačių statybų teritorija, jis praranda šią visuomeninę funkciją. Dažnai ir pačios statybos motyvacija būna ne tiek meilė gamtai, kiek noras turėti išskirtinę, pigią vietą su vaizdu į ežerą“, – sakė A. Radvilavičius.

Komercijos šešėlis

A. Gedvilienė nuogąstauja, kad procesas ilgainiui gali įgauti komercinę kryptį.

„Jei žmonės pradės statytis namelius miškuose, kuriuose norės leisti laiką, gal kai kurie naudos komerciniais tikslais, neišvengiamai reikės vandens, elektros, interneto, konteinerių, kelio ir kitų paslaugų, kurios reikalauja specialios infrastruktūros. Neabejoju, kad bus tik laiko klausimas, kada bus pradėtos tiesti komunikacijos miškuose ir prasidės miškų urbanizacija. Ne mažiau svarbus aspektas ir atsirasiantis ribojimas lankytis miškuose. Žmonėms urbanizavus miškus, ten rasis privačių valdų, tvorų, o lankytojai taps nepageidaujami. Taip gražiausios mūsų gamtos vietos bus nepasiekiamos žmonėms, kurie ten neturi nuosavybės“, – sakė A. Gedvilienė.

Už namelių miškuose statybą pasisakantis A. Gaižutis „Kauno dienai“ tvirtino, kad visuomenė neretai melagingai gąsdinama nebūtais ir, anot jo, Lietuvoje netgi negalimais pavojais.

„Pavyzdžiui, tvirtinama, kad leidus miško savininkui įsirengti miško namelį savo valdoje, „susidarys grėsminga situacija Lietuvos miškų išlikimui“. Arba, kad „prasidės nevaldoma miškų urbanizacija“. Niekas juk nesiūlo masiškai keisti dideliuose plotuose tikslinės miškų ūkio žemės paskirties į kitokią ar tokias teritorijas urbanizuoti. Kodėl mums prievarta XX a. antroje pusėje primestas kraštovaizdis yra daromas vienintele ir saugotina vertybe, o tai, kas laisva žmonių valia buvo kuriama šimtmečius, dabartinių biurokratų ir aktyvistų stumiama į užmarštį?“ – svarstė pašnekovas.

LMSA vadovas tvirtina matantis prieš miško savininkus naudojamą spaudimą ir pastangas įtvirtinti tiesmukas, radikalias, savininkams nepalankias nuostatas.

„Radikalų ir dalies gamtosaugininkų atkakliai vykdomą savarankiško miško savininko išvarymo iš miško politiką vargu ar galima traktuoti kaip nemokšiškumą ar netyčia daromą klaidą. Tai panašu į vienpusės ekokratinės politikos protegavimą“, – sakė A. Gaižutis.

Savininkai piktinasi

Anot A. Gaižučio, ne vieną miško savininką piktina kryptingai skleidžiama neteisinga informacija.

„Tvirtinama, kad Lietuvos miškai nyksta, nors faktiškai jų skaičius nuo XX a. antros pusės iki šiol didėjo. Šalies miškingumas padidėjo nuo tarpukariu buvusių 20 proc. iki daugiau kaip trečdalio šalies teritorijos. Aiškinama, kad nuosekliai naikinama gamta, nors įkurta gana daug įvairiausių saugomų teritorijų. Pagausėjo kai kurių laukinių gyvūnų ir paukščių rūšių populiacijos, atkuriamos išnykusios rūšys. Ilgai blogėjusi, nepriklausomybės metais žymiai pagerėjo ir valymo įrenginių statybos padėtis. Nepaisant pastebimos pažangos, Lietuvos žmogui kalami tik negatyvūs dalykai“, – sakė A. Gaižutis.

Jo tvirtinimu, ypač atkakliai puolamas privatus sektorius.

„Kryptingas melas dangstomas vadinamąja kova už viešą interesą. Pavyzdžiui, tūkstančių prievarta nugriautų sodybų savininkų noras jas atkurti arba noras turėti galimybę nuosavoje valdoje įsirengti nedidelį miško namelį rekreaciniais tikslais paverčiamas neva niekingu privačiu interesu.

Ragina nesibaiminti

A. Gaižučio nuomone, aplinkosaugoje yra per daug biurokratinių baimių dėl naujovių.

Paprašytas pateikti argumentų, kokią naudą gali duoti leidimas miškuose statyti namelius, A. Gaižutis pabrėžė, kad turėtų atsirasti daugiau atsakomybės.

„Tai klausimas apie nuosavybės teises ir įsipareigojimus. Žmogus turi jaustis šeimininku savo valdoje ir turėti galimybę plėtoti tinkamas, savininkui ir jo artimiesiems svarbias veiklas. Aišku, laikantis įstatymais nustatytos tvarkos. Tai ypač aktualu, nes daugelis miško savininkų jiems priklausančių plotų nelaiko tik medienos šaltiniu. Jie labiau linkę išsaugoti ir prižiūrėti savo miškus, kad ten galėtų lankytis su šeima, praleisti laiką gamtoje ne kur nors užsienyje, o savo žemėje. Taip auga ir stiprėja emocinis prisirišimas ir įsipareigojimas teritorijai, kur žmogus jaučiasi visateisiu šeimininku“, – dalijosi pastebėjimais LMSA vadovas.

Vertės pokyčiai

Jis tvirtino, kad miškai, kuriuose leidžiama rekreacinio pobūdžio veikla, įgauna visiškai kitokią, daug didesnę vertę.

„Tai yra neginčytinas faktas, ypač tose vietovėse, kur miškų naudojimas medienos ruošai yra stipriai ribojamas arba visai neįmanomas“, – atkreipė dėmesį pašnekovas.

Jo tvirtinimu, savininkui priklausančiame miško plote būtų galima įsirengti ne tik namelį medyje ar po medžiu.

„Galima būtų kalbėti ir apie neišsiskiriančią iš aplinkos slėptuvę, žieminę ar kitą patogų ir reikalingą statinį. Turėti galimybę patogiai ir saugiai apsistoti savo valdoje būtų didelis pranašumas. Šeimininkiškai tvarkydamasis savo nuosavybėje miško savininkas kuria sąlygas gyventi darnoje su gamta ir ja tvariai rūpintis“, – tikino A. Gaižutis.

Tikisi daugiau tvarkos

Įstatymo projektą Seimui pateikusios „Nemuno aušros“ atstovas Aplinkos apsaugos komitete Tomas Domarkas „Kauno dienai“ sakė esąs įsitikinęs, kad nameliams miškuose nepritariantys politikai taip elgiasi dėl labai paprastos priežasties.

Piktina: „Nemuno aušros“ atstovo Aplinkos apsaugos komitete T. Domarko pastebėjimais, miškuose yra daug akis badančios netvarkos. P. Peleckio/BNS nuotr.

„Jie remiasi ne argumentais, bet tiktai įpročiu prieštarauti“, – tvirtino T. Domarkas.

Jo nuomone, dabar miškuose yra daug akis badančios netvarkos.

„Mėgstu gamtą ir pats daug laiko ten praleidžiu. Žinote, koks didžiausias stresas, kai pavasarį atvažiuoju į gamtą? Turiu susirinkti visas šiukšles aplinkui, nes negaliu būti tarp šiukšlių, kad ir tik stiklo šukė ten būtų, tuščia skardinė ar plastiko liekana… Man tai yra stresas, nes viską turiu susirinkti ir tik tada galiu pradėti normaliai poilsiauti, žvejoti ar dar ką nors daryti“, – apie asmenines patirtis pasakojo parlamentaras.

T. Domarko teigimu, kai miškuose atsiras aiškiai matomų privačių teritorijų, bus daugiau tvarkos.

„Kai atvažiuoja į gamtą su kemperiu ar palapine, elgiasi kaip svečiai. Jei atvyksta į namuką, elgiasi kaip šeimininkai. Tada gamta daugiau prižiūrima, saugoma. Kai atsiras šeimininkų, visi bandys apsaugoti savo turtą – atsiras kamera, bus nuolatinė migracija nuolatiniais maršrutais, žmonės žinos: šeimininkas atvažiavo, dabar reikėtų elgtis atsargiau… Kai atvažiuojame ir žinome, kad viskas aplinkui yra niekieno, visko būna... Čia mano argumentai – tiesiog iš asmeninės patirties“, – kalbėjo parlamentaras.

Jis neatmetė tikimybės, kad gali prireikti ir specialaus reglamentavimo.

„Reikalingas aiškus reglamentavimas, kad neatsirastų tvorų, papildomų statinių“, – paaiškino T. Domarkas.

Kaina glumina

Aplinkos ministerija nusprendė užsakyti 100 tūkst. eurų kainuojančią galimybių studiją, kuria siekiama įvertini namelių statybos Lietuvos miškuose įgyvendinimo idėją ir galimą poveikį.

Aplinkos komiteto pirmininko pavaduotoja A. Gedvilienė abejoja tokios studijos poreikiu.

„Tačiau Nacionalinio miškų susitarimo proceso metu buvo nutarta, kad Aplinkos ministerija turėtų užsakyti tokią studiją. Gerbdama susitarimo proceso dalyvius ir patį susitarimą, palaikau tokios studijos užsakymą, tačiau negaliu suprasti, kodėl ta studija tokia brangi. Lauksiu rezultato, o tada vertinsiu“, – „Kauno dienai“ sakė A. Gedvilienė.

A. Radvilavičius svarstė, kad 100 tūkst. eurų kaina už vieną galimybių studiją gali būti pagrįsta, jei studija išsami, tarptautinio lygio, apimanti visuomenės apklausas, teisės aktų analizę.

„Dažnai tokios studijos būna copy-paste dokumentai su gražia kalba, kurie realiai nepakeičia sprendimų. Jei užsakovas (Aplinkos ministerija) jau turi politinį interesą ar šališką poziciją, studija gali būti panaudota kaip priedanga priimti iš anksto numatytą sprendimą. Kitaip tariant, ne mokslas sprendžia, o mokslas pateisina“, – dalijosi pastebėjimais A. Radvilavičius.

59 atvejai

Per 2023–2024 m. Aplinkos apsaugos departamento Miškų kontrolės departamento pareigūnai nustatė 59 atvejus dėl neteisėtos statybos miškuose.

Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai, departamentas nagrinėti perduoda didžiąją dalį atvejų, kai miško žemėje yra statinių, tvorų. Tai gali būti nameliai, pavėsinės ir kt. statiniai su išlietais pamatais.

2022–2024 m. pažeidimą padariusiems asmenims buvo duoti privalomieji nurodymai pašalinti neteisėtus statinius, taikyta administracinė atsakomybė. Apskaičiuota žala už miško paklotės (po statiniais) naikinimą siekia daugiau kaip 9 tūkst. eurų, vienas atvejis dėl miško žemėje esančių išlietų pamatų buvo perduotas prokuratūrai.

STT: kyla korupcijos rizika

Miškų įstatymo projekto nuostatos dėl statybų miško žemėje yra ydingos antikorupciniu požiūriu, skelbia teisės akto vertinimą atlikusi Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT).

„Darytina išvada, kad projektu siūlomas teisinis reglamentavimas yra ydingas antikorupciniu požiūriu: numatomi poilsinės paskirties statinių naudojimo miške reikalavimai gali būti itin plačiai interpretuojami, o jų užtikrinimo ir poveikio priemonių taikymo galimybės yra sunkiai įgyvendinamos“, – teigiama STT pranešime spaudai.

„Projekte įvardijama, kad Miškų įstatymo papildymo tikslas – suteikti miškų savininkams ir valdytojams teisines prielaidas legaliai ir tvariai naudoti miško žemę poilsio reikmėms, tačiau matoma, kad projekto nuostatomis neužtikrinamas šio tikslo įgyvendinimas. STT vertinimu, tai sudaro sąlygas miškų savininkų ir / ar valdytojų nesąžiningo elgesio apraiškoms: pavyzdžiui, statyti ir naudoti vasarnamius ne asmeniniams, o komerciniams tikslams“, – atkreipia dėmesį tarnyba.

Anot STT, paga įstatymo projektu siūlomas nuostatas, miške statiniai neturėtų būti naudojami kaip nuolatinė gyvenamoji vieta ir negali būti pritaikomi gyvenamajai paskirčiai. Kaip numatyta nuostatose, šių reikalavimų nesilaikymas sukeltų statybos leidimo panaikinimo padarinius.

STT akcentuoja, kad nors galimybės tai užtikrinti egzistuoja, kyla pagrįstų abejonių, ar ši kontrolė gali būti objektyviai įgyvendinama.

„Atsiranda rizika, kad statinys galės būti naudojamas (de facto), pažeidžiant reikalavimą ir neįgyvendinant juo siekiamų tikslų, tačiau išvengiant atsakomybės“, – pabrėžia STT.

Taip pat, STT vertinimu, ši formuluotė yra abstrakti ir gali būti interpretuojama nevienareikšmiškai: teisės aktai iš esmės nenustato jokių reikalavimų poilsinės paskirties statiniams, kurie leistų vienareikšmiškai konstatuoti, ar statinys yra naudojamas gyvenamajai paskirčiai, ar ne.

„Pagal projektą, miško žemėje būtų galima statyti laikinuosius poilsinius statinius – vasarnamius. Šiuo atveju, projektu neatskleidžiami kriterijai, į kuriuos turėtų būti atsižvelgiama nustatant ar pratęsiant laikinojo statinio – vasarnamio – naudojimo terminą. Taigi, teisiniu reglamentavimu sprendimus priimantiems asmenims suteikiama itin plati diskrecija priimti sprendimus savo nuožiūra. Tai didina korupcijos riziką ir nesąžiningo bendradarbiavimo tikimybę“, – teigia STT.

Tarnyba atkreipia dėmesį, kad, įgyvendinant įstatymo projektu siūlomas nuostatas, laikinieji statiniai – vasarnamiai – nebūtų registruojami Nekilnojamojo turto registre. Ši aplinkybė, STT manymu, taip pat vertintina kaip ydinga antikorupciniu požiūriu, kadangi gali apsunkinti projektu numatomų statinio naudojimo reikalavimų įgyvendinimo priežiūros galimybes ir turėti neigiamos reikšmės šio proceso skaidrumui.

Šaltinis: ELTA